Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
29303101020304
05060708091011
12131415161718
19202122232425
26272829300102
Lapkritis
    2018     

Metų knygų rinkimai: aistros ir aistrelės
 
2018-10-15



Prisipažinsiu, malonu, kad pagaliau literatūros projektas sukelia tiek aistrų literatų bendruomenėje ir visuomenėje – žmonės džiaugiasi, piktinasi, diskutuoja, balsuoja; net... skaito. Tai didžiulis Metų knygų rinkimų laimėjimas.


Šio įvykio laukiama, į rezultatus reaguojama, polemizuojama. Iškart po penketukų paskelbimo sulaukiau kolegų priekaištų – kodėl prozos penketuke atsirado „Šaltoka“?.. Pataikavimas populiariajai literatūrai! Ir, pvz., kodėl poezijos penketuke yra Petrulio knyga, bet nėra Navako?.. Ir panašiai, visi su savo favoritais ar antipatijomis. Tai rodo, kad, nepaisant nuomonių skirtumo, penketukai yra gana rimta pramoga, sukelianti susidomėjimą net ir profesionalams (!) – anksčiau, kiek pamenu, jų tai beveik nedomino. Vienas knygų ekspertų komisijos narys savo ruožtu teigė: jeigu būtų jo valia, jis būtų sudaręs prozos „vienetuką“, ir jame puikuotųsi vien tik „Stasys Šaltoka“. Mat aptarimuose kalbėjome, kad siekdami meninės kokybės, galime skelbti ir ketvertukus ar trejetukus, ne penketukus. Komisijoje visuomet esama šiokių tokių konservatorių (pvz., Donata Mitaitė) ir aistringų liberalų. Esama ir neutralių žmonių, niekam neprimetančių savo autoriteto (Antanas A. Jonynas, Gediminas Kajėnas). Kaip tik dėl to penketukai pakankamai įvairūs, neišreiškia vieno žmogaus asmeninio skonio ir subjektyvumo. Vieni juose pageidautų matyti tradicinę prozą (tarkime, Vytauto Martinkaus „Tavo bažnyčios rūsys“), kiti – eksperimentinę (Deivido Preišegalavičiaus „Dulkių spalvos žuvelės“). Tačiau matome tai, ką išrinkome. Rinkome nelengvai, vadinasi, būta iš ko rinktis.

Kas liūdina – savitvardos trūkumas socialiniuose tinkluose: į penketukus nepakliuvusių autorių įsitikinimas, kad jų knygos pačios geriausios, o komisija kvaila ir korumpuota. Labai pagerbčiau nepatekusiojo santūrumą tokiu atveju. Kai kuriems jauniems literatams gali pasirodyti, kad patekti į penketukus gan lengva. Pasitaiko, jeigu tais metais nelabai užderėjo kurio nors žanro knygų. Bet tai nereiškia, kad vėliau to paties autoriaus visos knygos jau automatiškai paklius. Ne. Vertinama ir knygos žymė jos autoriaus kūrybos kontekste – ar yra kokia nors metafizinė slinktis, ar nekartojamos išmoktos schemos, o gal tai tikras įvykis, atgimimas, proveržis (žinau, daug kas nekenčia šio žodžio, bet jis išreiškia autoriaus kūrybinį išsiskleidimą, gebėjimą keistis, peržengti įprastinį stilių).

Publicistikos-dokumentikos penketuke didelių aistrų nebūta. Perskaitėme knygas ir iškart buvo aišku, kad jos turi būti išrinktos. Tomo Venclovos „Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey“ (vertė Laimantas Jonušys), Rūtos Oginskaitės „Gib a kuk / Žvilgtelėk“, Aurimo Švedo „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ – niekas nesuabejojo jų dokumentine ir edukacine verte. Beje, Švedo knygai padaryta išimtis (ji išleista 2016 m., kai publicistikos ir dokumentikos penketuko dar nebuvo) – atsižvelgėme į faktą, kad į penketuką patekusių knygų dosniai nuperkama mokykloms, o tokia knyga ten tikrai reikalinga. Tvirtai greta jų įsitaisė ir Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ (galbūt pati autorė labiau pageidautų į prozos kategoriją, bet nieko nepadarysi, žanro požiūriu jos knyga visgi publicistinė) ir Sigito Parulskio „Amžinybė manęs nejaudina“. Pastaroji knyga dar akivaizdžiau mišri: pirmasis jos tekstas – gryniausia proza. Tačiau Parulskį vertinome būtent už publicistiką. Į šį penketuką dar buvo siūlytos Henriko Gudavičiaus „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus: laiškai iš kaimo“, Edmundo Gedgaudo „Seni fortepijonai“, Vytauto Toleikio „Pasakojimai prabudus“.

Poezijos skiltyje ramiai ir be konkurencijos savo vietas užėmė Mariaus Buroko „Švaraus buvimo“ ir Kornelijaus Platelio „Įtrūkusios mėnesienos“. Didelių diskusijų nesukėlė ir Tomo Petrulio „Triukšmo gyvatė“ bei Gretos Ambrazaitės „Trapūs daiktai“. Problemų būta su penktąja knyga. Dėl Kęstučio Navako poezijos knygos „Net ne“ visi galvojome kelias dienas. Reikėjo pauzės, apmąstymo. Buvo sunku. Galop priėmėme tokį sprendimą, kokį priėmėme. Gaila stiprios Dainiaus Dirgėlos „Vaidmenų knygos“ bei Artūro Valionio „π-moll“ – jos kartu su Navako knyga buvo svarstytos kaip apylygės pretendentės, bet išrinkome Gintaro Bleizgio „Xeranthemum“. Kaip sako Donata Mitaitė – čia ne nacionalinė premija. Bet penketukai labai matomi, todėl nenuostabu, kad į juos taip trokšta pakliūti ne vien knygų autoriai, bet ir visokeriopa knygos sėkme suinteresuoti leidėjai. Teisinga, kad dažniausiai pakliūva tie leidėjai, kurie užsispyrusiai leidžia gerą literatūrą („Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, „Apostrofa“ ir kt.). Aptarimuose minėtos Ilzės Butkutės „ir kitos būtybės“, Indrės Valantinaitės „Trumpametražiai“, Karolio Baublio „Geležinė vėjarodė“, Pauliaus Norvilo „Skaičiai“, Dovilės Kuzminskaitės „Obsesijos“ – vis dėlto į penketuką jos nepakliuvo. Poezijos penketukas šiais metais pasitaikė, bent jau mano akimis, stiprus; konkurencija bene aštriausia. Klasiko Aido Marčėno knyga „Dirbtinis kvėpavimas“ taip pat nepakliuvo, atsižvelgiant į autoriaus kūrybos kontekstą – tarsi ir nebloga knyga, bet naujumo prasme – vaikščiojimas ratais.

Su proza buvo sunkiau. Iškart daugmaž sutarta dėl šių knygų: Gabijos Grušaitės „Stasys Šaltoka: vieneri metai“, Leonardo Gutausko „Pravardės“ ir Herkaus Kunčiaus „Lietuviškos apybraižos“. Vėliau prijungtas Antano Šileikos „Basakojis bingo pranešėjas“ (iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas). Į penktąją poziciją, be Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinio“, pretendavo Valdo Papievio romanas „Brydė“ ir Renatos Šerelytės romanas „Raganos širdis“. Pirmasis atmestas dėl pernelyg skubrios romano ambicijos ir nuobodulio, antrasis – veikiausiai dėl nuotykiniam romanui būdingos formos, nureikšminančios istorines detales. Kęstučio Šapokos knyga „Pušis, kuri juokėsi“ aptarta kaip įdomi, bet romano, kad ir apsakymų, ten nėra. Įtrauktas Černiauskaitės „Šulinys“ (kažkur esu rašiusi – man keista, nes profesionalai, priešingai, negu eiliniai skaitytojai, jos knygas skaito labai jau įtariai). Išvada – per metus neparašoma daug geros prozos. Paradoksalu, nes neva romanų klestėjimo laikas, visi (ir skaitytojai, ir rašytojai) veržiasi prie to žanro kaip prie kokios versmės. Be abejo, mokančių rašyti, suvaldyti romano struktūrą ir turinčių ką pasakyti – mažiau negu ant vienos rankos pirštų.

Mariaus Povilo Elijaus Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“ aptarta, bet didelių simpatijų, išskyrus Gedimino Kajėno, nesusilaukė. Pastebėta, kad jeigu leidykla neskubėtų konvejeriu kepti vis naujų tortų, iš autoriaus rankraščio būtų buvę galima padaryti visai gerą knygą. Problema – kraupus literatūros redaktorių stygius. Ne kalbos šiukšlelių rankiotojų, o tų, kurie drąsiai braukia, išmeta, perrašo, perdėlioja ir t. t. Nors iš kur gi jų bus, jei autoriai dabar labai gerai žino savo teises ir už bet kokį brūkštelėjimą gali taip padraskyti akis, kad verčiau jau nieko nebraukyti. Problemiškas ir Martynenko knygos žanras – būta galvojančių, kad tai poezija. Kiti labiau linko ją priskirti prie prozos ar net publicistikos.

Įdomi smulkmena: visi komisijos nariai sutiko, kad penketukuose turėtų būti bent po vieną autorę moterį (tiesą sakant, dėl to vargti nereikėjo, jų knygos ten būtų pakliuvusios ir be tos dirbtinės „kvotos“). Bet malonu, kad ši naujovė įsitvirtina, nes, kiek pamenu pirmykščius Metų knygų rinkimus, tai absoliučiai niekam nerūpėjo: knygos buvo vertinamos inertiškai, brolystės principu. Šiandien vyrija mokosi to nedaryti vardan savo pačių ramybės.

Giedrė Kazlauskaitė





 

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.