Knygų lentyna

 

 
 
 
 
 

Laimantas Jonušys. Gebėjimas nustebinti
Pradėjus skaityti kai kurias Dainos Opolskaitės noveles, pradžioje gali apimti nykuma: štai ir vėl buitinis pasakojimas apie šeimos santykių problemas, vėl virtuvės, nepaklusnių vaikų, šeimos skalbinių – tikrąja ir perkeltine prasme – realizmas. 

 

 

 

 


 


 

 





Giedrė Kazlauskaitė. Amžinoji vasara
Skaityti Tomo Vaisetos „Vasarnamį“ buvo taip pat šiurpu, kaip ir paauglystėje – Balio Sruogos „Dievų mišką“. Pribloškė klaiki pacientų ir ligoninės darbuotojų, kurie savo brutaliais veiksmais patys pasirodė labai panašūs į psichinius ligonius, nelygybė ir žmogaus teisių pažeidimai.

 

 

 

 

 

 


 







Renata Šerelytė. Apgaulingas paprastumas

Novelės žanras begėdiškai nedėkingas. Visų pirma dėl griežto semantinio lakoniškumo, kai besiskleidžiančias siužeto linijas ir visokias gražias, bet nebūtinas naratyvo paraleles turi numarinti ir nukapoti, palikdamas tai, ko kartais net pats nesupranti, kodėl palieki. 

 

 


 
 
 
 
 


 

 

 

 

Giedrė Kazlauskaitė. Rašymas kaip dvasinė disciplina 
Keista, Julius Sasnauskas yra vienas svarbiausių žmonių mano, sakykime, tikėjimo kelionėje, bet kalbėti apie jo knygas taip sunku. Kažkur dingsta literatūrologijos bagažas, netinka tuščiai skambančios sąvokos, teoretizavimas atrodo juokingai.

 

 

 

 

 

 


 

 




Ieva Volungė. Iš žmogaus į žmogų, arba Vieno žmogaus istorija

Nekaitoma veiksmažodžio forma – išgirdus žodį „bendratis“, filologinis išsilavinimas iškart pateikia reikšmę. Lietuvių kalbos žodynas dar papildo, kad tai „veiksmažodžio forma, nerodanti nei laiko, nei skaičiaus, nei asmens“. Ar yra kas bendra tarp veiksmažodžio formos ir Mindaugo Nastaravičiaus bendraties?

 

 

 

 

 




 

 

 

 

Giedrė Kazlauskaitė. Kai aš gulėjau mirties patale, Virga rašė „Malalietką“
Virginijos Kulvinskaitės knyga „Kai aš buvau malalietka“ – įvykis, gal net šioks toks lūžis (netyčia sutampantis su kalbos liberalėjimu, VLKK sprendimais), o tradicinei prozai – kone katastrofa. 

 

 

 

 

 


 


 
 
 
 
 

Giedrė Kazlauskaitė. Kaip sunku parašyti romaną
Noros Ikstenos romanas buvo sumanytas kaip Latvijos nepriklausomybės šimtmečio paminėjimo dalis – latvių rašytojai rašė knygas, įprasminančias visus Latvijos istorijos etapus. Nora Ikstena pasirinko sovietmetį – tą laikotarpį, kuriame pati gimė ir gyveno.

 

 

 

 

 

__________________________________

Skyriaus archyvas

 

 

 

© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.