Knygų lentyna

 

 

  

Neringa Butnoriūtė. Kai dendis laimi
Undinės Radzevičiūtės „Grožio ir blogio biblioteką“ perskaičiau su dideliu malonumu. Tai puikaus ritmo pasakojimas, parašytas su erudicija ir išmone, neabejotinai – vienas iš šiemet įsimintiniausių. Naujausio romano idėja išauginta iš knygoje „Baden Badeno nebus“ (2011) aprašytos istorijos apie knygų kolekcionierių Walterį Schulzą, kuris Günteriui Grassui pateikė ekscentrišką pasiūlymą.

 

 

 

 

 

 


 

 

 

 

Neringa Butnoriūtė. Dabartistės proza
Skaitant žurnalistės Akvilės Kavaliauskaitės tekstus socialiniuose tinkluose, straipsnių tinklinių kavinių laikraščiuose, lengva įsitraukti į gyvybingą pasakojimą apie žmones šiuolaikiniame pasaulyje ir jų madingas bei tokias amžinas problemas.

 

 

 

 

 

 


 

 

 

Miglė Anušauskaitė. Geri, blogi ir bjaurūs – mokslo populiarinimo knygos apie vabzdžius
Plačiajai visuomenei skirtų knygų apie vabzdžius nėra daug, o be reikalo. Viena vertus, suprantama, kad žmonės labiau domisi panašiais į save, o nepanašių (ypač mažų ir ropojančių) baidosi. Kita vertus, gaila, nes taip lieka nepažinta nepaprastai didelė pasaulio dalis, o artimiau susipažinus su šešiakojais pasaulio gyventojais gali išnykti ar bent būti apramintos iracionalios fobijos.

 

 

 

 

 


 


 


Ypatingas Modestos ir Rasos tandemas, arba Modesta ir Rasa džiazuoja
Pavadinti savo pirmąją knygą „Ypatingas“ ganėtinai drąsu ir rizikinga. Krūpteli, kai istorijos pasakotojas, mažas berniukas Juozapas, prisistato esąs tas ypatingasis, nes jo širdis yra ne krūtinėje, o atvira tiesiogine šio žodžio prasme. 

 

 

 

 


 



Antanas Sheshi. Du dienoraščiai ir kelios keistos paralelės
Ir vis dėlto klasikas, kad jį kur galas! Taip apibendrinčiau įspūdžius bevartant antrą Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Beje, žodį „klasikas“ čia galima rašyti ir kabutėse (turint galvoje rašytojo charakterį ir gyvenimo būdą), ir be jų (kalbant apie kūrybinius nuopelnus). 

 

 

 

 


 

 






Paaugliams skirtoje knygoje: atsiminimai apie nuo vėžio mirusią mamą, sudėtingas viešbučio ant jūros kranto verslas bei chaotiškos šeimos vaizdas
Jeigu knygose ieškote ne tik lengvai saldaus humoro, pagardinto kurioziškomis situacijomis, bet ir paprastos gyvenimo išminties, šiame kūrinyje jos rasite pakankamai.

 

 

 

 

 

 


 

 


 
 
 

Ieva Rudžianskaitė. Be garantinio lapelio
„Gorilos archyvai“ – pirmasis Vaivos Grainytės poezijos rinkinys. Šiemet autorė su kitomis kūrėjomis, kaip žinia, Venecijos bienalėje pelnė ir „Auksinį liūtą“. Knyga – itin tvarkingai ir racionaliai sudėti archyvai: tekstai atrinkti pagal tematiką, kruopščiai sukataloguoti. 

 

 

 

 

 

 


 







Antanas Sheshi. Nu(si)kūnijimai literatūroje: dviejų atvejų palyginimas
Pradėsiu Rimanto Kmitos straipsnio citata: „Bandant perkąsti literatūros teoriją universitete smegenys užvirdavo bene labiausiai. Klausimai iš pažiūros elementarūs: kas yra literatūra, kas yra autorius, kas tekstas, kuo fikcija skiriasi nuo dokumento ar liudijimo? 

 

 

 

 

 


 

 
 
 
 
 

Laimantas Jonušys. Gebėjimas nustebinti
Pradėjus skaityti kai kurias Dainos Opolskaitės noveles, pradžioje gali apimti nykuma: štai ir vėl buitinis pasakojimas apie šeimos santykių problemas, vėl virtuvės, nepaklusnių vaikų, šeimos skalbinių – tikrąja ir perkeltine prasme – realizmas. 

 

 

 

 


 


 

 





Giedrė Kazlauskaitė. Amžinoji vasara
Skaityti Tomo Vaisetos „Vasarnamį“ buvo taip pat šiurpu, kaip ir paauglystėje – Balio Sruogos „Dievų mišką“. Pribloškė klaiki pacientų ir ligoninės darbuotojų, kurie savo brutaliais veiksmais patys pasirodė labai panašūs į psichinius ligonius, nelygybė ir žmogaus teisių pažeidimai.

 

 

 

 

 

 


 







Renata Šerelytė. Apgaulingas paprastumas

Novelės žanras begėdiškai nedėkingas. Visų pirma dėl griežto semantinio lakoniškumo, kai besiskleidžiančias siužeto linijas ir visokias gražias, bet nebūtinas naratyvo paraleles turi numarinti ir nukapoti, palikdamas tai, ko kartais net pats nesupranti, kodėl palieki. 

 

 


 
 
 
 
 


 

 

 

 

Giedrė Kazlauskaitė. Rašymas kaip dvasinė disciplina 
Keista, Julius Sasnauskas yra vienas svarbiausių žmonių mano, sakykime, tikėjimo kelionėje, bet kalbėti apie jo knygas taip sunku. Kažkur dingsta literatūrologijos bagažas, netinka tuščiai skambančios sąvokos, teoretizavimas atrodo juokingai.

 

 

 

 

 

 


 

 




Ieva Volungė. Iš žmogaus į žmogų, arba Vieno žmogaus istorija

Nekaitoma veiksmažodžio forma – išgirdus žodį „bendratis“, filologinis išsilavinimas iškart pateikia reikšmę. Lietuvių kalbos žodynas dar papildo, kad tai „veiksmažodžio forma, nerodanti nei laiko, nei skaičiaus, nei asmens“. Ar yra kas bendra tarp veiksmažodžio formos ir Mindaugo Nastaravičiaus bendraties?

 

 

 

 

 




 

 

 

 

Giedrė Kazlauskaitė. Kai aš gulėjau mirties patale, Virga rašė „Malalietką“
Virginijos Kulvinskaitės knyga „Kai aš buvau malalietka“ – įvykis, gal net šioks toks lūžis (netyčia sutampantis su kalbos liberalėjimu, VLKK sprendimais), o tradicinei prozai – kone katastrofa. 

 

 

 

 

 


 


 
 
 
 
 

Giedrė Kazlauskaitė. Kaip sunku parašyti romaną
Noros Ikstenos romanas buvo sumanytas kaip Latvijos nepriklausomybės šimtmečio paminėjimo dalis – latvių rašytojai rašė knygas, įprasminančias visus Latvijos istorijos etapus. Nora Ikstena pasirinko sovietmetį – tą laikotarpį, kuriame pati gimė ir gyveno.

 

 

 

 

 

__________________________________

Skyriaus archyvas

 

 

 

© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.