Redas Diržys. Pirmasis proletarinis romanas Lietuvoje

2018-06-27
 

Pušis, kuri juokėsi: apsakymų romanas / Kęstutis Šapoka. – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – 179 p. – ISBN 978-609-427-321-6 

Vis pagalvoju, koks iš tiesų turėtų būti proletarinis romanas. Tarybiniais laikais toks klausimas nekildavo, nes žodis „proletaras“ buvo taip ideologizuotas, kad nesinorėjo nieko bendra su juo turėti. Reikia pri(si)pažinti, kad lietuvių literatūroje nė vieno romano negalėčiau pavadinti proletariniu. Žemaitė šiam žanrui buvo artima, bet labiau įvaizdžiu, ne tekstais, kuriuose dominuoja su buržuazine morale ir didaktizmu susijusios temos ir motyvai, o diskriminacija nėra siejama su kapitalistinėmis gamybos formomis, ji plevena ore, tarsi atklydusi iš feodalinės senovės. Darbo žmones vaizdavę tarybiniai rašytojai (Juozas Baltušis, Petras Cvirka, Vytauto Petkevičiaus debiutinis romanas) taip pat nėra proletariniai: dėl asmeninės darbo patirties stokos jie artimesni pseudoproletariniam simbolizmui. Vadinamieji rezistentai, o iš tiesų (post)alkoholikai-bastūnai (Jurgis Kunčinas, Juozas Erlickas, iš dalies ir Tomas Arūnas Rudokas) imitavo ir tiražavo proletarinę „žemąją“ kultūrą (ypač juodąjį humorą), kartais net parazitavo proletarinių istorijų (ar bent jau teritorijų) terpėje. Tai buvo naudinga demonstruojant atsiribojimą nuo oficiozinės literatūros, nors slapta viltasi į ją patekti.  

Po nepriklausomybės pradėjo rastis romanų (Herkaus Kunčiaus, Mariaus Ivaškevičiaus, iš dalies ir Ričardo Gavelio, kuris buvo tarpinė grandis tarp sovietinių bohemistų ir buržuazinių postmodernistų), pripildytų proletarinio žargono, bet paisančių rinkodaros dėsnių, orientuotų į metafiziką, spektakliškumą, simbolizmą, mistiką, pornografiją, siekiančių šokiruoti. Svarbu tai, jog vėlyvojo sovietizmo disidentai (ir ankstyvojo kapitalizmo šešėliai) turėjo turtingą bohemiško gyvenimo patirtį, o save postmodernistais vadinantys autoriai tik plagijavo retoriką. Taigi išvardyti rašytojai (išskyrus postmodernistus) galėtų būti traktuojami kaip „liaudies rašytojai“, bet proletarine pozicija nė nekvepėjo, nors tam tikrų jos elementų būta. Pabandysiu juos įvardyti ir aptarti, kaip jie pasirodo K. Šapokos apsakymų romane „Pušis, kuri juokiasi“. 

Vienas svarbiausių – proletarinė psichotopografija. Tai nėra visiškai naujas reiškinys, proletarinės aplinkos žmonių būrimosi vietas fiksavo ir bohemos rašytojai. Verta pastebėti, jog bohemiški dažniausiai būdavo ne rašytojai, o poetai – (liaudies) rašytojais jie virsdavo tapę abstinentais. Juos šiek tiek domino juodoji „bohemiškoji“ proletarų kasdienybė, kurią mėgdavo romantizuoti. Šie rašytojai taip pat nurodė geografines bohemiškosios inteligentijos rinkimosi ir slankiojimo vietas kaip alternatyvą oficiozui. Kartais tos vietos „persidengdavo“ su proletarų, „išsikraunančių“ po darbo, zonomis – dažniausiai todėl, kad ten būdavo pigu. Be to, proletarams buvo smagu gerti su liaudies rašytoju, o liaudies rašytojui tai buvo tam tikra investicija į ateitį – bundant kapitalizmui šios istorijos naudojamos kaip tam tikras simbolinio kapitalo teikiantis egzotizmo elementas. Dažnai primirštama, kad bohemiškoji inteligentija kapitalistinę egzistenciją pradėjo daug anksčiau, nei sugriuvo Tarybų Sąjunga. Svarbu atskirti „liaudies rašytojus“, vaizdavusius idealizuotus darbo žmones sąlyginėje (abstrakčioje) aplinkoje, nuo „tarybinių bohemščikų“ – pastarieji savomis vadino tam tikras „proletarines“ vietas ir maršrutus, bet pačius proletarus ignoravo, net pašiepdavo. Nors ir vieniems, ir kitiems proletarų problemos nerūpėjo. 
 
K. Šapoka romane smarkiai praturtina Vilniaus žemėlapio geografiją būtent proletariniu lygmeniu: įtraukia ne tik tūso, bet ir fizinio darbo vietas, kuriose, akivaizdu, pats trynėsi, ir tai ne socialinis priekaištas ar egzotika, o manifestas. Matai Vilnių nuo Zujūnų iki Vileikos su Rokantiškėmis, nuo Šanchajaus iki Panerių ir, be abejo, PartizankęKrasnuchą, stoties rajoną. Viskas labai konkretu, tiksliai lokalizuoti net konkretūs medžiai, lariokainačnikai, kioskai... Tačiau apie inteligentų numintus takus, jau nekalbant apie turistinius maršrutus, net neužsimenama. Suvedus į žemėlapį visas knygoje paminėtas vietas, atsivertų proletarinio Vilniaus psichogeografija, dar išlaikiusi pozicijas grumtynėse su kapitalistine gentrifikacija: miesto gyvybės likučių reikėtų ieškoti būtent čia, nes gyvybė paprastai sumišusi su išmuštais dantimis ir butelių šukėmis.
 
Kitas svarbus proletarinės literatūros elementas – juslinis materialumas. K. Šapokos knygoje viskas labai materialu: smūgiai į pilvą, galvą, burną, fizinis darbas, sprogstančios pūslės ir mozoliai, šalčio ir pigaus alkoholio skonis, seksas ir uždarbis. Ir jokių emocijų. Būtent per materialumą pasirodo tikrasis proletarizmo lygmuo: nesiskiria veikėjų (o ir autoriaus) požiūris į fizinį darbą, būtiną tam, kad užsidirbtum pinigų, ir į veiklą po darbo, kuomet uždirbtus pinigus prarandi – jokios užuominos apie taupymą! Nuotykių (visi be išimčių negatyvūs) tiek daug, jog prarandamas bet koks visų ir kiekvieno jų reikšmingumas. Darbas, laiko leidimas po darbo ir šeiminė aplinka nėra skirstomi į juoda arba balta – viskas nei teigiama, nei neigiama, nei malonu, nei nepakenčiama, tiesiog materialu. Ir išdaužyti dantys, ir kraujas, ir specifinis šūdo kvapas po to, kai prisigeri odekolono, ir vėmalai, ir cemento maišai, išnykstantys dulkių stulpuose... Skaitydamas viską pajunti savomis juslėmis – ausimis, akimis, nosimi, oda, liežuviu, vidaus organais, tai perauga į sunkiai nusakomus jutimus, tokius kaip alkis, troškulys, atskirų kūno dalių refleksiniai potyriai (būsenos, kai kūnas pats suvokia atskirų kūno dalių esamybę). Ir taip iki skausmo. (Vieninteliai lyties organai nereaguoja skaitant K. Šapokos romaną – galbūt todėl, kad tai nėra pornografija.) Nepalieka jausmas, kad visa tai buvo išgyventa ir kad pats viską išgyveni be jokių gailesčių, užuojautų, pykčių, nusivylimų ir desperacijų – viskas tolygu. Beveik nėra būdvardžių, pasakojimas lengvas ir lygus, be psichologizmų, t. y. be „prustiško“ nervingumo, buržuazinės sąžinės lomkių
 
„Pušis, kuri juokėsi“ yra vienas dvasingiausių kūrinių lietuvių literatūroje, nes dvasia išlieka ten, kur ir turėtų būti, – tai vienas iš materialumo matmenų. Ir jokios metafizikos, jokios kūno ir sielos atskirties, (beveik) jokio individualizmo. Metafiziškojo dvasingumo skurdą romane atskleidžia trys intarpai iš kunigo Bronislovo Paltanavičiaus prisiminimų apie susitikimą su ateiviais. K. Šapokai nesvetimas skirtingų, net antagonistiškų stilistinių elementų derinimas paminant dar vieną buržuazinio teksto aksiomą – stilingumą ir / ar žanrinį vientisumą. Autorius tuo mėgaujasi, bet sugeba neparodyti. Savotiškas kuklumas. Kita vertus, skirtingų stilių dermė romane yra ne provokacija, o pozicija. Klasinė pozicija, kurią šiandienė buržuazija iškart atmeta kaip nestandartą. Ir tai teikia vilties.
 
Svarbų vaidmenį atlieka ir specifinė kalba. Minėjau, jog literatūroje proletarinis žargonas dažnai vartojamas buržuaziniam turiniui perteikti. Dažnai žargonas dirbtinai sutirštinamas, kaip, pavyzdžiui, Emilio Vėlyvio filmuose, ir paverčiamas spektakliu. K. Šapokos tekstas šia prasme neefektingas, neefektingos ir sekso, muštynių ar darbo scenos. Net sunkiai nuo (po)tarybinio proletaro kalbos atskiriamą priežodį bletnachui K. Šapokos herojai naudoja nepiktnaudžiaudami – tikrai ne dažniau, nei šiandienos kultūros ir politikos elitas vartoja ištarą kontekstas. Nors ir vienas, ir kitas dažnai reiškia maždaug tą patį.
 
Viena įspūdingiausių scenų knygoje – detalus ir iki skausmo atpažįstamas kapitalistinės aušros, sekusios Dainuojančią revoliuciją, aprašymas, kuomet geidžiamiausi tapo Gariūnuose parduodami daiktai. Ne mažiau įspūdingas ir kiek šleivokas vakarietiškų brendų išvardijimas. Bet ir čia autorius, o su juo ir herojai neklumpa – jokių emocijų. Nors ir apvogti, personažai visus nesklandumus priima natūraliai, kaip neatsiejamą savo gyvenimo dalį.
 
Buržuazėjimo motyvų atsiranda tik pabaigoje. Kolektyvinis veikėjų kūrybiškumas (ne)darbo vietose ilgainiui įgauna egzistencializmo bruožų: pasakotojas nors ir atsainiai, bet susirūpina savo atrodymu (Kašpirovskio seanso stebėjimas siekiant pašalinti inkštirus nuo kaktos), lieka vienas su paranojinėmis besikvatojančių pušų fantazijomis ir eskapistiniu noru nusižudyti. Apima nesaugumo jausmas, ryšiai (įskaitant ir destruktyvius) su savimi pačiu, kitais ir aplinka trūkinėja. 
 
Proletarinė pasaulėžiūra sunkiai gali realizuotis kaip tekstas ar tuo labiau kaip romanas. Tai praktiškai neįmanoma, nes dažniausiai šio specifinio psichodarbo vaisius nusiraško minėti reakcionieriai ir / ar abstinencijos pribaigti poetai. Nors, pasirodo, galimas ir kitoks scenarijus. Taip nutiko šio romano autoriui, kuris degradavo į rašytoją, bet neatsižadėjo savo praeities: mokslų daktaro K. Šapokos apvalkale tūno mažytis kikenantis proletaras, kurio prunkštimas veržiasi pro visas išeiginio kostiumo siūles. Beje, autorius kategoriškai atmeta net menkiausią „kikenimo“ galimybę... Gudrauja.

 

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.