Neringa Butnoriūtė. Šiurpoka metafizika Vilniaus fone

2018-06-22

 


Švaraus buvimo: eilėraščiai / Marius Burokas; dailininkė Deimantė Rybakovienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 103 p. – ISBN 978-609-480-011-5

2018-ieji poetui, vertėjui, apžvalgininkui, „Vilnius Review“ redaktoriui Mariui Burokui kol kas išties turiningi: šiemet pasirodė ketvirtoji poezijos knyga „Švaraus buvimo“ ir pirmoji versta į anglų kalbą („Now I Understand“). Rašant apie šio poeto tekstus jau įmanoma įdėmiau pažvelgti į visumą, mėginti įminti poetinę sistemą. Pastarosios knygos „Būsenos“ (2005), „Išmokau nebūti“ (2011) ir naujoji „Švaraus buvimo“ (2018) sąmoningai susikalba ir sudaro savotišką trilogiją1. Poetas yra minėjęs, jau būtų sunku rašyti taip pat. Ką tai iš tiesų sako?

„Švaraus buvimo“ Burokas parodo, kad rašo etinę poeziją. Etiškumas jo tekstuose kyla iš ribinių patirčių, kurios kiekvienoje knygoje sutampa su tam tikrais įkontekstintais gyvenimo etapais. Tai liudijo anksčiau pasirodžiusi „Išmokau nebūti“, kurioje siekta vaduotis iš, poeto žodžiais tariant, „viešo girtuoklio“ įvaizdžio. Jį palaikiusios bohemiškos draugijos aplinka parodyta ne kaip alternatyva, gobiama romantinės auros, o asmeniškiau ir žemiškiau – kaip sudėtinga psichologinė tikrovė. Jau žinant platesnį Buroko tekstų kontekstą rakursas yra neatrodo atsitiktinis. Patirtis čia nėra vien medžiaga, bet ir taikinys nemaloniai savistabai. Tekstų varomoji jėga – noras kurti sąžiningą, kuo grynesnį santykį su pasauliu, kurį būtų galima laikyti tam tikra apvalančia ataskaita ir įsipareigojimu kalbėti dabarčiai2. Todėl poezijoje galingesnis ne prisiskirtinas kultūrinis, o „nulemtas“ asmeninis netikėlio vaidmuo. Šį ilgainiui išsigryninusį požymį laikyčiau vienu iš Buroko buitiškos, bet aitrumo neprarandančios poezijos charakterio bruožų.

Naujojoje knygoje „puolęs“ bohemietis atiduoda skolas artimiausiems. Šis aspektas realizuojamas netobulumą suvokiančio subjekto įsipareigojimu sąžiningai kalbėti „į švarias galveles“ (p. 25), mylinčiųjų žygiu išvien bangžuvės viduriais (p. 60–61). Meilės ir tėvystės epizodai, anksčiau buvę šalutiniais ramsčiais mokantis (ne)būti, šįkart teikia pagrindą savivokos tęstinumui ir subjektui leidžia įsiprasminti. Tačiau po jais slypi papildomas sluoksnis, kuris pagilina kalbėjimą. Buroko poezijos etika siejasi ne tik su metafizinėmis pažinimo sritimis, sugrįžimu į sociumą (raiškiau aprašomas Vilnius, kultūringo knygiaus laikysena), bet ir vis akivaizdesniu dvasingumu. Nors vargu ar daugelį nustebintų tokios eilutės kaip: „veidas / tarp šokančių dulkių / pakeltas į šviesą – / viršutinę Dievo lentyną“ (p. 55), „ar yra man vietos / <...> / tavyje, už tavęs / po tavo lukštu // ar yra?“ (p. 78). Tokio pobūdžio tekstais Burokas įsirašo į dvasingos lietuvių poezijos mainstreamą. Nepaisant to, „Švaraus buvimo“ nuo šios idėjos ironiškai ginamasi nevisaverčiu žinojimu (viename knygos epigrafų cituojama Margaret Artwood įspėja – „God is round“). Vis tik dievoieška Buroko poezijoje ir yra vis svarbesnė tema, be to, išgrynina programiškumą: neprieštarauja demonstratyvioms gaivalų nugairinamo subjekto patirtims ir ypač siekiui poezijoje palaikyti sąžiningą santykį su pasauliu. Manau, tai – jo poezijos brandos ženklas, reikšmingesnis už tėvystės tematizavimą.

Nors skaitant galima imtis poezijos etikos rekonstrukcijos, ši poezija tvirtai laikosi ir estetikos pusėje. Ją formuoja įrašomas „katalizuojantis“ ribiškumo pojūtis. Šia prasme, kintant viešoms tapatybėms (nuo bohemos dalyvio prie šeimos ir visuomenės nario), poetinis kalbantysis išlieka gan stabilus, kasdienybę matuojantis vidinės apokalipsės nuojauta ir savaiminiu savinaikos refleksu. Įtampa, paliudijanti išgyvenimo tikrumą, galioja ir aprašomai skaitymo patirčiai („tankios tavo grotos / eilute“, p. 56; ir pan.). Įdomu, kad dėl jos ir socialesnieji eilėraščiai (pvz, „Alepas“, „Paryžius, 2015 11 13“) bendrame kontekste nėra vien madingi įsibrovėliai. Aplinkybės tėra scenografija sudirginančiai būsenai, ji pratęsia būdingą komunikuojančią šiurpulio, įtemptos „stygos zvimbimo“ poetiką.

Tad Buroko poezijos kontekste „Švaraus buvimo“ – apgaulingas skaidrumo pažadas. Ją skaitant ne vien užkulisiai maišomi su fasadais (gyvenimas – su knygų sodais, meninių fotografijų pasaulis – su realybe, kelis kartus išneriama iš vandens), tačiau išlieka įspūdis, lyg tekstas būtų siurrealus pojūčių ir patyrimų rentgenas. Ko gero, neatsitiktinai Deimantės Rybakovienės kurtas viršelis paskatina į miesto žemėlapį pažvelgti lyg į širdį, varomą upės arterijų. Taip neprikišamai susiejama Buroko viešą dabartinį įvaizdį palaikanti klišė (Vilnių aprašantis poetas, kuris rašo kavinėse, mėgaujasi anglosaksiška kultūra). Vis dėlto svarbiau – neblogai atskleidžia poezijos motyvus, kuriuos pabrėžia intensyvi anatomiška sukultūrintos aplinkos ir žmogaus vaizdinija. Lyg pervėrus stichijų „rentgenu“ pasirodo nudirtos struktūros, plika akimi nematomi kūniški skausmo, palaimos ir apskritai prasmės stuburai: dantenos, ašakos, nugarkauliai, padengti vėjo perpučiamais lukštais, pleišėjančiais sluoksniais. Buroko poezijoje toks sujautrintas vaizdumas, kuriuo kuriama analogija su gyvybiškai svarbiomis fizinėmis ir nervinėmis jungtimis, yra priemonė kurti materialų būsenos kontekstą – fiksuoti aplinkybes („rajono žiauna, prismaigstyta paraudonijusių sovietinių / dantų“, p. 70) ir palaikyti jutimiškumą (pvz., „važiuočiau ramiai / rusendamas / ugnies akvariume / pro daugiabučių riekes / dantis, akių obuolius / boluojančius / tamsos tirščiuose“, p. 52). Nors tokių įvaizdžių knygoje gerokai daugiau nei įvairesnių prasmingų jų panaudojimo būdų, anatominė vaizduotė prisideda prie visuminės netobulos realybės ikonos kūrimo: ne tik leidžia pabrėžti pasaulį kaip senstantį kūną, bet jame Vilniaus atstovauja psichologinei tikrovei ir virsta subjekto nuopuolio ir prisikėlimo interjeru, o užgniaužta būsena – savotišku eksterjero pavyzdžiu. Kitokios vaizdinijos tekstuose atsikartoja panaši strategija negatyviu veiksniu sužeisti idilę (pvz., „Užrašytose fotografijose“). Taip sukuriama šiurpoka, apsinuoginimą primenanti metafizika: švarus tas, kuris supranta purvą ir yra „lėmėjo“ diriamas, kad jį suvoktų. Paradoksalu, monotoniškai akcentuojamas skausmingumas numanomai asmeniškas, tačiau poezijoje išlieka su estetine distancija ir atrodo gan svetimas heroizuotai, atvertaširdei empatijos kultūrai.

Buroko tekstai ne tik atskleidžia sujaudrintas situacijas (kokie raudoni vėžiai / many // nerimo nuplikyti“, p. 32), bet ir parodo, kad charakteringo kalbėjimo neriboja įvaldytas taupus verlibras ir trumpas verlibrinis pasakojimas. Jo poezijos kalba gan ambicingai, tačiau klusniai išbando ribas: sergstintis tvarstis atitveria (atskiria), šviesa ir nušviečia, ir duria, tamsoje baugu ir saugu, įmanoma vienu metu ir geisti, ir baisėtis. Šie veiksmai neįgauna ryškaus vaizdinio, nes yra susiklostę dėl lavinto kalbos pojūčio ir suvokimo, kad gera poezija priklauso ir nuo žodžio galios. Dėl kalbos sukuriamo intensyvumo iš pirmo žvilgsnio išvalytame Buroko tekste – nemažai įtrūkio koordinuojamos dinamikos, vienu akimoju griaunamas vaizdo stabilumas, siaubas ir palaima nenuspėjamai mainosi vietomis. Sugebėjimas jausti žodžio semantines galimybes, įvairiopas siekis kokybiško teksto tvarkos yra „Švaraus buvimo“ intriga. Tai leidžia numanyti, kad Burokas, baigęs trilogiją, dar kaupia parako.

_____________________________________

1 Pavyzdžiui, „Miestelėnai“ sulaukia reverso, skirtingose knygose kuriami eilėraščiai jau dėliojasi į nuotolinį ciklą („Žydų kapinės. Zarasai“ – Išmokau nebūti, „Žydų kapinės. Zarasai II“ – Švaraus buvimo), per knygas atsikartoja „raudonas kamuolėlis“, Būsenų fotografiškumas „persikelia“ į „Užrašytas fotografijas“ ir pan.

2 Beje, šis motyvas taip pat neatrodo atsitiktinis, o būdingas daliai kūrėjų generacijos. Jis nesvetimas susipažinusiems su žymiąja „12 žingsnių programa“. Joje užkoduotas skolos grąžinimas, sąžiningumas, prisipažinimai klydus ir t.t. Iš esmės jis susijęs su krikščioniška paskata grąžinti sąmoningą, „švarų“ asmenį į sociumą.

 

 

 

 

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.