Atnešk man spindulį

2014 01 29




Kaišiadorių rajono Žaslių miestelis nėra labai didelis. Žmonės vieni kitus čia gerai pažįsta. Turbūt nesuklysiu, jei spėsiu, kad daugelis užduoda sau klausimą: „Kur dingo moteris su šuniuku?“ Ji dažnai vedžiojo savo augintinį prie bažnyčios, paežere. Tikriausiai tik vyresnės kartos žmonės žinojo, kad tai mokytoja Irena Teresė Šarmavičiūtė, ilgus metus dirbusi Paparčių mokykloje. Jaunesnei kartai ji – moteris su šuniuku. Tačiau tik nedaugelis ją pažinojo iš tikrųjų.

Sausio 15 dieną sužinojome, kokia tai buvo nepaprasta moteris, mokytoja. Žaslių miestelio bibliotekoje buvo Irenos Teresės Šarmavičiūtės eilėraščių knygos „Atnešk man spindulį“ pristatymas. Susirinko nedaug žmonių, bet būtent tie, kurie Ireną gerai pažinojo. Dalijomės prisiminimais apie ją, vartėme nuotraukų albumą, skaitėme jos poeziją, mokytoja Elena Tamkutonienė pristatė eilėraščių knygos recenziją.

Mokytoja E. Tamkutonienė kalbėdama apie Irenos kūrybą daug papasakojo ir apie jos gyvenimą. Irena gimė 1939 metų rugsėjo 10 dieną Ukmergės rajone. Ji šeimoje buvo aštuntas vaikas. Jau mokydamasi mokykloje pradėjo rašyti eiles. Rajono laikraštyje jie buvo išspausdinti ir įvertinti už ypatingą lyrizmą. Irena baigė Vilniaus Valstybinį Pedagoginį institutą, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. Iš pradžių dirbo mokytoja Ukmergės rajono mokyklose, o 1963 metais atvyko į mūsų kraštą ir iki 1992 metų dirbo Paparčių pagrindinėje mokykloje.

Su Paparčiais susijusi didžioji jos kūrybos dalis. Irena labai pamilo Paparčių kraštą, jos žmones, gamtą. Kaip sakė mokytoja E. Tamkutonienė, „čia jos širdis dainavo, patiko žmonės, gamta, jautė nepaprastą meilę darbui“. Įdomiausia, o šiais laikais ir keisčiausia, kad ji labai mylėjo savo darbą, o mieliausia ir labiausiai laukiama šventė buvo Rugsėjo pirmoji. Pati Irena buvo labai santūri, neišsikalbanti, tačiau savo jausmus labai lyriškai, jautriai, netgi drąsiai išreiškė eilėse. Eilėse atsiskleidžia jos nepaprastas patriotizmas, meilė gimtinei, tėvynei.

Daugelį šių žodžių apie meilę Paparčiams, savo darbui, patriotizmą patvirtino ir Rasa Blaževičiūtė-Lazauskienė. Ji yra Irenos auklėtinė, kuri savo buvusia auklėtoja rūpinosi paskutinius keletą metų. Rasa pasakojo, kad tai buvo nepaprasta lietuvių kalbos mokytoja, klasės auklėtoja. Ji skatino domėtis savo kraštu, jo istorija, grožėtis gamta, pastebėti švelnumą, paprastumą, kuklumą. Nė vieno mokinio neatstūmė, visus stengėsi pakreipti teisinga linkme. Dažnai pamokas vesdavo lauke, prie senosios mokyklos, ant kelmų. Didžiulį įspūdį paliko ne tik pamokos, bet ir renginiai, kuriuos organizavo Irena.

Vėliau, turbūt likimo buvo taip skirta, kad abi moterys, auklėtoja ir auklėtinė, susitiko Žasliuose. Irena trumpai gyveno Paparčiuose. Didžiąją gyvenimo dalį gyveno Žasliuose. Beje apie Žaslius taip pat yra nemažai eilėraščių. Irenai didžiulį įspūdį darė ežerais apsuptas miestelis, bažnyčia, kunigų kapai, kuriuos ji prižiūrėjo. Mokytoja E. Tamkutonienė recenzuodama knygą suskaičiavo, kad žodis ežeras įvairiom formom pavartotas 60 kartų. Beje Irena Žaslius vadino savo gimtine. Į Žaslius atitekėjo ir Rasa. Čia ir susitiko jų abiejų keliai. Rasa pasakojo, kad iš pradžių abi tik pasikalbėdavo. Jos vaikai Rugsėjo pirmosios proga pasveikindavo įteikdami astrų ar jurginų puokštę. Kai auklėtojai reikėjo priežiūros, Rasa sutiko jai padėti. Irena nenorėjo socialinio darbuotojo. Jai reikėjo bendravimo, artumo, labai bijojo vienatvės. Ir iš tiesų Rasa iki paskutinių dienų lankė, rūpinosi Irena. Jos planavo, kad 2014 metų rugsėjo 10 dieną, kai Irena švęs 75-metį, atėjusiems pasveikinti, po daugelio metų surengs savo sode pamoką ir pristatys eilėraščių knygą „Atnešk man spindulį“. Deja, dievo planai buvo kitokie.

Irena susirgo staiga. Ji mirė 2013 metų gegužės 6 dieną. Tačiau Rasa išpildė vieną auklėtojos norą – knygą „Atnešk man spindulį“ išleido auklėtojos 75-mečiui. Rasa dėkojo visiems, kurie padėjo šį darbą atlikti.

Manau, kad ir mes, Žaslių gyventojai, turime būti dėkingi, kad rūpinamės vieni kitais, kad aukojamės nelaukdami atlygio, kad atrandame tokių žmonių, kurie kuria, kad galime sužinoti apie savo krašto kuriančius žmones. Galime didžiuotis, kad Žasliuose gyvena žmonės, kuriems nesvetimas kitų likimas. Galime džiaugtis, kad, atvykę gyventi į Žaslius, juos įsimyli taip, kad vadina savo gimtine ir garsina juos savo kūryba. Ir dar norėčiau paraginti, kad eidami gatve vieni kitiems nusišypsotume, nes niekada nežinai, kiek kitas žmogus savyje gerumo turi. Dalykimės juo ir gyvenimas bus šviesesnis.

Jurgita Mikalauskienė

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.