Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
29303101020304
05060708091011
12131415161718
19202122232425
26272829300102
Birželis
    2017     

Tėvų požiūris: apie skaitymą vaikams nuo gimimo, draudimus ir tinkamas knygas
 
2017-05-29



Viename susitikime su tėveliais (daugiausiai – mamomis ir močiutėmis) mama iš salės prasitarė – „draudžiu vaikui skaityti kai kurias knygas“. Pasiteiravau, kokios tai knygos. Nors pirmiausia mane nustebino pats žodis „draudžiu“. Galbūt draudžiamas vaisius ir saldesnis, tačiau draudimais skaitytojo neužauginsime.


O ir klausimas, ar vaikas pasitikės suaugusiuoju, jeigu jam bus sakoma, kad knygos yra gėris, skaityti yra puiku, tačiau ta knyga, kurią jis išsirinko pats, nėra gera? Knygos, kurias ta mama paminėjo, nebuvo kuo nors išskirtinės nei blogąja, nei gerąja prasmėmis – jos gana populiarios tarp vaikų, skaitomos, tačiau pasirodė nepriimtinos pačiai mamai – dėl daugybės jose esančių paveikslėlių, keisto humoro jausmo.

Kai skaitymo įgūdžių tyrimai sako, jog Lietuvoje net 65 proc. tėvų teigia neskaitantys savo vaikams iki 2 metų ir 24 proc. tėvų teigia neskaitantys savo 3–6 metų vaikams[1], draudimai yra blogiausia, ką galime padaryti. Net jeigu mums knyga ir atrodo labai prasta, geriausias sprendimas tokiu atveju būtų pasikalbėti su vaiku, kodėl jis tą knygą išsirinko, kodėl ji jam atrodo įdomi ir svarbi, ką jis joje randa tokio, kas jo dėmesį prikausto prie knygos. Galbūt jam tą knygą rekomendavo draugas, o draugai vyresnio amžiaus vaikams yra labai svarbūs.

Vienoje vaikų stovykloje pokalbyje apie knygas dvylikametė mergaitė pasakė: „niekada nesu skaičiusi jokios knygos. Ir neskaitysiu!“ Kai paklausiau, kodėl, ji atsakė, kad nėra įdomių knygų. Vos tik ji pradeda skaityti knygą, iš karto numeta, nes nieko įdomaus pirmame puslapyje neranda. Jokie mano įtikinėjimai nuo pirmojo puslapio pereiti bent prie antro, nepadėjo, ji tik kiek pašaipiai šypsojosi, o galiausiai demonstratyviai išėjo iš susitikimo, nusivesdama paskui save dar keletą draugių. Nežinau, kokios knygos iki tol jai patekdavo į rankas. Jos šeimoje skaitymo tradicijos nebuvo, vadinasi, su knygomis ji, greičiausiai, buvo pažindinama darželyje, vėliau – mokykloje.

Grįžusi iš šios stovyklos ilgai neradau ramybės ir pagalvojau, kad labai noriu jai parašyti laišką ir nusiųsti dovanų kokią nors knygą. Kokią knygą jūs nusiųstumėte tokiu atveju? Kokią nors graudžią, mielą istoriją? Knygą apie meilę, apie gyvūnus? Fantastikos knygą? Eilėraščių rinktinę? Tada supratau, kad turiu mąstyti kaip paauglė, niekada neskaičiusi jokios knygos ir padariau keisčiausią dalyką, kokio pati iš savęs nebūčiau galėjusi tikėtis – nusiunčiau jai „Apverstą knygą“ – tokią, kuri nieko bendro neturi nei su istorijomis, nei su skaitymu, o ir su knyga bendro turi tik tiek, kad tokia pati forma ir puslapius gali vartyti. Nežinau, kaip ji sureagavo. Ir nežinau, ar ją kaip nors tai paveikė. Atviruke jai parašiau, kiek daug gali duoti knyga, jeigu tik randi tą, savąją.

Suaugę žmonės daugelį dalykų mato kitaip, nei juos mato vaikai. Suaugusieji kitaip skaito ir perskaitytame tekste randa kitas prasmes. Apie tai knygoje, kurią, mano nuomone, būtų sveika perskaityti visiems mažus vaikus auginantiems tėvams, „Kodėl mums reikia stebuklo“ kalba vaikų psichologas Bruno Bettelheim: „Suaugusiajam, kuris vaikystėje nesusidūrė su pasakų fantazijomis arba šiuos atsiminimus išstūmė, pasakos gali atrodyti beprasmės, fantastinės, baisios ir visiškai neįtikėtinos.“[2] arba „Kai kurie žmonės tvirtina, kad pasakos „teisingai“ nevaizduoja, koks yra gyvenimas, todėl yra žalingos. Šiems žmonėms neateina į galvą, kad „tiesa“ vaiko gyvenime gali skirtis nuo suaugusiųjų „tiesos“.“[3] Šioje knygoje kalbama apie pasakas ir jų reikšmę vaiko gyvenime, nes, jo nuomone, būtent pasakos yra pati geriausia literatūra vaikui. Tačiau daugelį jo išsakomų tiesų galime pritaikyti ir kitoms vaikų knygoms, kuriose vaikas atranda tai, kas jam yra įdomu ir priimtina (ir galbūt netgi nebūtinai naudinga esamuoju laiku), nors suaugusiesiems gali atrodyti didžiausia nesąmonė.

Mūsų vaikai yra nuostabūs. Jie mėgsta skaityti, svarbiausia – jie nori skaityti. Galbūt kartais jiems sunku rasti tinkamą knygą, gal kartais jiems ateina „neskaitymo periodas“ (kam tokio nebūna?). Labai svarbu suvokti, kad vaikai nėra problema – ne jie kalti dėl to, jog nenori ar negali skaityti ar tiesiog neranda savo knygos. Tai mūsų, suaugusiųjų, pareiga yra juos suprasti ir duoti jiems tai, kas jiems bus naudinga, vertinga ir suteiks jų gyvenimui prasmę. Šių metų Vilniaus knygų mugėje susipažinau su berniuku, kurio paklausus apie mėgstamą knygą, jis nedvejodamas išdrožė: Johno Boyno „Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui“. Norėjau apkabinti tą vaiką – taip, taip, ta knyga nuostabi! Štai vaikas, kuriam skaitoma nuo mažumės, pasitikint juo pačiu ir jo skoniu – tėvai jau padėjo stiprius pagrindus ir dabar jis pats renkasi tikrai geras, brandžias knygas. Pastangos visada atsiperka.

Tiesa, net ir vaikams, kuriems buvo skaitoma nuo mažumės ar kurie patys noriai skaitė septynerių ar aštuonerių, vyresniame amžiuje knygų skaitymą labai dažnai keičia kiti šaltiniai ir kiti skaitymo būdai. Skaitoma daug ir nuolat, elektroninės informacijos apimtys yra begalinės, o knyga tampa nebe tokia įdomi, ne tokia interaktyvi ir sulaikanti dėmesį. Tačiau jeigu vaikas turi skaitymo įgūdžius, ugdytus nuo kūdikystės, tokia knygų neskaitymo būsena, greičiausiai, bus laikina. Ir pati išgyvenau liūdesį, kai sūnus įniko į telefonus, ir į mano knygų krūvas, kantriai dedamas jam ant stalo, žiūrėdavo kaip į aštuntą pasaulio stebuklą, o paskui, žiūrėdama į jį, susikaupusį prie „Trijų draugų“ ir „Jauno žmogaus memuarų“, supratau, kad teisingai elgiausi, neversdama jo skaityti tuo periodu, kai jam galvoje buvo visai kas kita ir siūlydama knygas, kurios paauglystėje atrodė svarbios man.

Nerimaujama ir dėl pačios knygos kaip daikto – ar nekelia jai grėsmės visi tie elektroniniai šaltiniai? Tačiau, ko gero, jaudinamasi be reikalo – kiek daug kalbėta ir diskutuota, ar gali taip atsitikti, jog liks tik elektroninis knygos formatas, tačiau nieko panašaus nevyksta ir neįvyks. Popierinė knyga kaip buvo, taip ir tebėra tikras skaitytojo malonumas. „Knygos skaitymo ir išgyvenimo dalis yra jos lietimas, o ne vien tik matymas ir vizualinė percepcija: svarbu, kad ji kvepia, ją galima liesti, kad knyga truputį dėvisi, ir tu jauti tą jos trapumą.“ (Leonidas Donskis).[4]

Ankstyvas skaitymas vaikui – tiesiausias kelias auginant skaitytoją, ypač jog dažniausiai vaiko raginti nė nereikia, pakanka mūsų pačių pastangų. Jeigu turite šeimoje ar aplinkoje mažų vaikų, prisiminkite, kas yra pagrindiniai vakaro skaitymų namuose iniciatoriai. Turbūt nereta situacija, kai vakare su knyga pas tėvus ateina būtent mažiausi šeimos nariai, prašydami „mama, tėti, paskaityk“ ir turbūt taip pat neretai vakaro pasakai pritrūkstama laiko ar jėgų. Tačiau žinant tų keliolikos minučių naudas, pasisodinti vaiką ant kelių būtų tikrai paprasčiau.

Iš įvairių susitikimų ir juose užduodamų klausimų aišku, kad ne visi tėvai žino, kodėl vaikui reikėtų skaityti nuo mažumės. Kokios tos mistinės skaitymo balsu naudos? Pirmiausia, tos naudos yra ne tik vaikui, bet ir šeimos tarpusavio ryšiams. Jeigu vaikui skaitoma nuo pirmų dienų, tikėtina, kad knyga ir liks jo gyvenime svarbi. Jeigu norime užauginti skaitytoją, turime pradėti nuo vaiko gimimo: svarbiausi pokyčiai žmogaus smegenyse vyksta per pirmuosius trejus metus. Ir vis dėlto turbūt pats svarbiausias motyvas skaityti ir užsiimti su vaiku yra tai, jog veikdami kartu su vaiku, tėvai vaikui suteikia ne tik žinių ir ugdo tam tikrus gebėjimus, tačiau dalijasi pačiu svarbiausiu, ką gali duoti – pačiomis geriausiomis emocijomis, dėmesiu, globa ir meile. Vaikai gimsta jau pasirengę mokytis. Jie yra smalsūs ir domisi pasauliu, kuris juos supa. Jie mokosi iš paprastų kasdienių patyrimų su tais žmonėmis, kurie yra šalia. Taigi – pirmas ir svarbiausias pamokas vaikai gauna iš tėvų, iš savo šeimos.

Kam vaikui reikalinga kalba? Tam, kad jis galėtų ne tik pats suprasti jį supantį pasaulį, bet ir išsakyti tai, kas jam yra svarbu. Elementariausia prasme – kad jis taptų raštingas, kad galėtų atpažinti tam tikrus ženklus, gebėti išsiaiškinti įvairias situacijas. Tačiau lygiai taip pat knyga yra didžiulis malonumas. Ji gali suteikti pačias geriausias emocijas kiekvienam skaitytojui – ji gali būti ir atostogos, ir nuotykiai, ir net pabėgimas nuo kasdienos. Teiginys, jog skaityti galima nuo pirmųjų dienų, o galima ir tada, kol mama laukiasi, dažnai sutinkamas su nuostaba. Tėvams kyla ir kitas klausimas – ką skaityti tokiam mažam vaikui, kuris net nesupras, kas jam skaitoma? Kūdikystė – puikus metas lopšinėms, čiūčiavimams, išraiškingai skaitomoms ir net suvaidinamoms trumpoms pasakaitėms. Tačiau ir knygučių, tinkamų kūdikiui, kuris jau ima žaislus į rankas pats, galima įsigyti. Minkštos, kramtomos, įvairios tekstūros, aiškiais paveiksliukais. Galbūt skaitymu tokį procesą sunku pavadinti, bet net ir tokius puslapius versdamas, uosdamas ar ragaudamas vaikas susipažins su knyga ir žinos, kad joje galima rasti pačių įdomiausių dalykų.

Lietuva nėra vienintelė šalis, kurioje mažėja tėvų, skaitančių savo patiems mažiausiems vaikams. Tačiau vis daugiau pasaulyje atliekamų tyrimų teigia neįkainojamas skaitymo naudas vaikui ir daugelis organizacijų, remdamosi tokiais tyrimais, vykdo savo veiklą ir skatina tėvus skaityti savo vaikams nuo pirmų dienų. Viena tokių organizacijų – JAV pediatrų asociacija. Po 2014 metais leidyklos „Scholastic“ atlikto skaitymo įgūdžių tyrimo, teigiančio, jog net dviem trečdaliams vaikų, pradėjusių lankyti mokyklą, trūksta elementarių raštingumo įgūdžių, ši asociacija, turinti artimiausią ryšį su jaunais tėvais, ėmėsi puikios iniciatyvos – jie išleido rekomendacijas visiems vaikų gydytojams kalbantis su tėvais apie vaikų fizinę ir psichinę sveikatą, pasakoti apie žodžių ir paveikslėlių knygose suteikiamą naudą jų vaikams ir apie tai, kad skaitymas stiprina kalbinius gebėjimus, ugdo raštingumą ir, žinoma, stiprina vaikų ir tėvų ryšį.[5] Negana to, jie sukūrė metodiką, kuri yra prieinama visiems tėvams internete – ką ir kaip skaityti įvairiais amžiaus tarpsniais, nuo ko pradėti, kokias knygas ir kaip rinktis. Į skaitymą žiūrima kaip į labai svarbią pagalbą vaiko raidai ir jo sveikatingumui, o skaitymo skatinimas nepaliekamas vien švietimo ar kultūros institucijoms, bet peržengia ir žmonių sveikata besirūpinančių institucijų slenksčius.

Kitas faktas, skatinantis dirbti vaikų ugdymo ir skaitymo skatinimo kryptimi yra tas, jog neskaitymas turi labai nepalankių pokyčių kiekvienam žmogui, o tuo pačiu ir valstybei: „Dabar išsilavinimas tiesiogiai siejamas su gerove. Kaip tik todėl svarbu didinti skaitymo įgūdžius ir raštingumą ten, kur gerovės labiausiai trūksta. Ryšys tarp neraštingumo ir polinkio nusikalsti yra akivaizdus: 60% JAV kalinių nemoka skaityti, 85% – menkai raštingi.“ (Dr. William Brozo)[6]

Ir pabaigai, jeigu klausite, ką žinoti, nuo ko pradėti – yra tik keletas tiesų, kurios labai paprastos ir lengvos įsiminti – nereikia vaiko versti skaityti kai jis to nenori ar jam tai kelia stresą, kaip ir nereikia jam drausti rinktis knygas pačiam. Nei prievarta, nei draudimais mielas nebūsi. Užtenka 15–20 min. skaitymo kasdien, jaukios aplinkos, tinkamos knygos (mažam vaikui kartais tai gali būti ta pati knyga net keletą vakarų ar net savaičių iš eilės). O svarbiausia – „jeigu norime, kad mūsų vaikai skaitytų, leiskime jiems skaityti“. Tokiu sakiniu savo puikų pranešimą konferencijoje „Raštingumas skaitmeniniame amžiuje“ baigė lektorė iš Turku universiteto (Suomija) Juli Anna Aerila, teigdama: „Mūsų gyvenimas yra istorija: per kitų žmonių sukurtus pasakojimus mums lengviau suprasti, kad visos problemos yra išsprendžiamos, įvykius galime pakeisti į gera, galime išgyventi pačias sudėtingiausias situacijas, suprasti, jog būti kantriu ir mokytis yra naudinga, sužinoti, kad net ir patys mažiausi gali būti stiprūs, o galiausiai – skaitydami mes nesame vieniši“.[7]

_____________________________________________                 

[1] Tyrimas „Lietuvių skaitymo įpročiai“, VšĮ „Laikas skaityti“ užsakymu atliko Spinter tyrimai, 2015.

[2] Bruno Bettelheim. „Kodėl mums reikia stebuklo“. Leidykla „Tyto alba“, 2017 m., psl 101.

[3] Bruno Bettelheim. „Kodėl mums reikia stebuklo“. Leidykla „Tyto alba“, 2017 m., psl 175

[4] Kristina Buidovaitė. „Leonidas Donskis: „svarbu nuolat skaityti pačias geriausias knygas“. www.bernardinai.lt http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-01-18-leonidas-donskis-svarbu-nuolat-skaityti-pacias-geriausias-kny/38611

[5] http://www.aappublications.org/content/early/2014/06/24/aapnews.20140624-2

[6] Marta Kuzmickaitė. „Apie jaunuolių raštingumą: mirsiu, bet neskaitysiu“, „Verslo žinios“, 2017-02-11

[7] http://skra.lt/files/Helping-children-enjoy-reading.pdf

 

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė
VšĮ „Laikas skaityti“ vadovė

 
Atgal   Spausdinti  
 
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.