Ramūnas Čičelis. Oksimoronų poezija – vardan išminties
2018-10-24

 


Triukšmo gyvatė: eilėraščiai / Tomas Petrulis. - Vilnius, elektroninė leidykla „Naujas vardas“, 2017.

Poetas, vertėjas Marius Burokas vienoje iš viešųjų diskusijų yra įvardijęs labai svarbią autoriaus, rašančio eilėraščius, poziciją: kai poezija rašoma, apie skaitytoją paprastai negalvojama, o parašius visada tampa aišku, kokie kiti poetai parašytiems tekstams yra artimi. Kitaip sakant, poetas, sukūręs eilėraščių ir iš jų sudaręs knygą, dažniausiai nujaučia savąją vietą literatūros lauke.

Pastarųjų metų lietuvių poezijoje vyrauja dvi esminės kryptys: eseistiniai ir išpažintiniai eilėraščiai. Tai, kas netelpa į šias dvi kategorijas, paradoksalu, dažniau stipriai nustebina ir priverčia skaitytoją įtempti mąstymą, norint suprasti, kas, kaip ir kodėl parašyta. Eilėraštyje, kuris primena esė, neretai kalbama daugiskaitos pirmojo asmens vardu, „mes“, o išpažintiniame – priešingai, rašoma taip, kad atrodo, jog, be paties autoriaus ir nelabai nuo jo besiskiriančio lyrinio subjekto, pasaulyje nėra nei kitų žmonių, nei įdomesnių reiškinių.

Oksimoronas – tai neišskiriama priešybių vienovė. Lietuvių semiotikas Algirdas Julius Greimas savo moksliniuose darbuose XX amžiaus antrojoje pusėje, rašydamas apie semiotinę žodžio, daikto reikšmės sandarą, pažymi paprastą dėsnį: tam, kad suvoktume pasaulį, būtinas jo kontrastų išmanymas ir žinojimas, kurį įgyjame ne vien literatūros skaitymu, bet kasdienio santykio su tikrove būdu. Pavyzdžiui, semiotikas, kalbėdamas apie mūsų spalvų suvokimą, teigia, kad iš anksto nežinodami, kaip atrodo juoda spalva, mes neatpažintume ir neįvardytume jai priešingos baltos spalvos. Iš tokių binarinių opozicijų ir konstruojamas mūsų loginis, praktinis ir net estetinis santykis su realybe.

Vilniečio poeto Tomo Petrulio „Triukšmo gyvatė“ – tai pirmoji jo eilėraščių knyga, kurios poetiniai tekstai rodo, jog autorius ir subjektas dažniausiai renkasi oksimoroninį buvimą pasaulio ir paties savęs atžvilgiu. Netikėta yra tai, kad, kai dauguma poetų įsitvirtina kaip dvasiškai apsinuoginti linkę subjektai arba drįstantieji kalbėti apibendrintai, „mes“ vardu, T. Petrulis renkasi aristotelišką, išmintingą, aukso vidurį – knyga neturi pretenzijų į visuotinumą, tačiau nėra ir suprantama tik pačiam jos autoriui. Taip randasi eilėraščiai, kuriais svarbu ne byloti apie tiesas ir patirtis, o fiskuoti santykį su pasauliu, jo pradinį ir kartu galutinį apmąstymą, dažnai dėl metaforiškumo tampantį meniniu vaizdu.

Daugelis pradedančių, pirmąsias knygas rašančių autorių supranta, kad, norėdami būti atpažįstami literatūros ir poezijos įvairovėje, turi apsibrėžti ir savąją laikyseną literatūros ir poezijos istorijos atžvilgiu. T. Petrulis savo eilėraščiais ir vėl elgiasi prieštaringai, nes pats gyvenimas yra kupinas kontradikcijų: viena vertus, matoma intencija interpretuoti ir suteikti savitą niuansą impresionizmo, net romantizmo tradicijai, tačiau čia pat, gerai suprantant, kad poezijos istorija yra nuolatinis protestas prieš istoriją ir net patį žmogaus istoriškumą, idiliški vaizdai „lūžta“ į egzistencialistinei poezijai būdingą kalbėjimą. Tai, kas T. Petrulio knygoje galėtų būti pavadinta sentimentalumu, nėra didelė grėsmė poetiškumui, nes laikotarpiai, kai toks mąstymas buvo beveik visuotinis, yra stipriai nutolę. Daug drąsesnį ir pavojingesnį žaidimą T. Petrulis pradeda tada, kai neigia net ir XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio–XX amžiaus pabaigos lietuvių poezijos intonacijas, kurios buvo jau modernistinės. Suprantama, kad T. Petrulis negali tapatintis su tokiu buvimu, kuris kyla iš apribojimų sakyti tai, ką nori, todėl literatūrinis modernistinis žaismingumas, kuris neretai yra savitikslis ir turintis tik labai stiprią estetinę, tačiau ne ontologinę (ko nors pasakymo apie žmogaus būtį) prasmę, jam svetimas. Kita vertus, visi knygoje aptinkami vulgarūs ir pornografiški motyvai pateisinami jau ne bjaurumo estetika ar noru šokiruoti, bet būtent poreikiu atsverti saldųjį kalbėjimą. „Triukšmo gyvatės“ autorius save ir apskritai žmogų mato kaip harmonijos, jėgų pusiausvyros siekiančią būtybę.

T. Petrulio debiutinėje knygoje vyrauja dvi temos, kurios vėlgi traktuojamos kaip patys savaime ir kartu santykiniai oksimoronai – tai santykis su moterimi ir su dieviškumu. Apie moteris „Triukšmo gyvatės“ subjektas prabyla dvejopai – ir romantiškai, ir vulgariai. Dievybė T. Petrulio eilėraščiuose – ir čia pat, ir kartu labai stipriai nepasiekiama (ne viename kūrinyje į ją kreipiamasi, neabejojant, kad sakralinis žmogaus gyvenimo sluoksnis visgi egzistuoja). Priešingybių paradoksas – tas, kad moteris neretai sudievinama, o dievybė dažnai tampa kasdienio gyvenimo, rutinos fenomenu. Kas jungia moterį ir dievybę, koks jų santykis „Triukšmo gyvatėje“? Tai – esminis klausimas, padedantis suprasti T. Petrulio knygos semantiką ir poetiką. Moteriškumo ir dieviškumo pusiausvyrą aptariamos knygos subjektas aptinka ir išgyvena tada, kai prabylama apie šventumo akimirkas, kurios gyvenimą paverčia ir kančia, ir gėriu. Etinis „Triukšmo gyvatės“ pradas nėra didaktiškas, jis tik slypi potekstėje.

T. Petrulio „Triukšmo gyvatė“ yra visuminė knyga, aprėpianti žmogaus buvimo pasaulyje esminius prieštaravimus ir nuolatinį lietuvių literatūros istorijos aikštingumą, kuris vis užaugina naujas poetų kartas, norinčias paneigti pirmtakų darbus. Jei vis dėlto „Triukšmo gyvatę“ reikėtų priskirti kuriai nors iš literatūros krypčių, jos epochinis, paradigminis mąstymas būtų artimiausias postmodernizmui, nes turbūt joks kitas mūsų literatūros laikotarpis nesiekė taip nuosekliai apibendrinti istorijos tam, kad nuo jos būtų išsivaduota ir kad daugeliui kūrėjų atsivertų platus ontologinis, vertybinis ir estetinis kelias.

Pagaliau paskutinė priešybė, kurią įveikia T. Petrulio „Triukšmo gyvatė“, yra minties ir substancialaus kūno kontradikcija. Paprastai apie literatūros kūrinius esame linkę galvoti taip: daikte, knygoje, kuri yra mūsų rankose, autorius užrašė tai, kas neapčiuopiama. T. Petrulio knyga yra virtuali, elektroninė – neturinti daiktinio pavidalo, todėl pretenduoja į grynąją mintį, kuri eilėraščiuose virsta išmintimi. Vietoje daiktiškojo knygos interpretavimo, T. Petrulio „Triukšmo gyvatė“ patį skaitytoją į save priverčia žiūrėti kaip į substanciją, konkretybę – dėl to esmingai kinta pats skaitymo procesas, publika neišvengiamai įsitraukia į eilėraščius ir tampa tarsi gyvo teatro dalyviais.

 

 




© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.