Valentinas Sventickas. Ką gali pasakyti rankraščiai?
 
2014-08-07

Publikacijos spaudoje, knygos, jų sutiktuvės, kiti viešieji skaitymai.

Taigi galutinis kūrybos rezultatas.

Štai ką gauna ir vertina visuomenė – meno vartotojai, kaip dabar sakoma kultūrą norminančiuose aktuose. Tai rinkos visuomenės frazeologija.

Tebūnie, visose sąvokose yra kiek nors teisybės.

Pasvarstykime kartu, ką gali galvoti tie vartotojai apie kūrinio atsiradimą. Ir ar nusiteikimas pagalvoti apie tai gali kaip nors paveikti požiūrį į kūrybą, kūrinio vertės suvokimą, meno ir visuomenės apytakas.

Bandau nusakyti vyraujančius požiūrius.

Menininkai suteikia mums pramogą – malonumą paskaityti, pažiūrėti, paklausyti. Tokia yra būdingiausia, vyraujanti vartotojų visuomenės nuostata (nesvarbu, ar ji linkusi, ar nelinkusi tą pripažinti), kurios ignoruoti nėra galimybės. Menininkas yra mediumas – jis/ji turi gebėjimą bei pašaukimą iš kažin kokių aukštybių sklindančius žodžius/vaizdus/garsus paversti kūriniu, kuris mus nustebina ir sudomina. Menininkas, gal turėjęs įgimtų gabumų, o gal tiktai išmokęs savo amato, vienaip ar kitaip reflektuoja svarbiuosius savo laiko (mus irgi jaudinančius) klausimus, taigi veikia gyvenimo aktualijų lauke, žadina mintis bei išgyvenimus. Menininkas gali transliuoti žinias apie pasaulius, kurių daugelis vartotojų nepažįsta, ir tatai masina. Ir pagaliau – poetas čiulba taip, kaip čiulba paukštis. Paukščių kas klausosi, kas nesiklauso, žmonių visokių yra.

Šie ir kiti požiūriai, išskyrus pastarąjį, visgi neatsako į klausimą, o kaipgi menininkas tai daro. Ir ar tatai, t. y. žinios apie kūrybos procesą, jeigu jos pasiekia vartotoją arba jis/ji pats/pati apie tai susimąsto, ar jos kaip nors veikia meno suvokimą? Ir kūrybos bei jos vartojimo prasmę.

Trijų rašinių ciklu kaip tik ir ketinu pateikti žinių apie kūrybos proceso konkretybes ir įtraukti skaitytojus į minėtų apmąstymų lauką. Nuolatiniai tikrosios literatūros skaitytojai tame lauke tikriausiai jau seniai yra, taigi jų mintis arba nujautimus tepapildysiu savo paliudijimais. Šiuokart jie – iš unikalios galimybės susipažinti su dviejų žymių poetų rankraštiniu palikimu ir iš knygų leidėjo darbo praktikos.
 

*

 

Man buvo suteikta galimybė susipažinti su visiems žinomo poeto Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) rankraščiais, likusiais jo kūrybinio darbo kambaryje po mirties. Kai ką turėjau padaryti kaip leidėjas, padariau ir toliau darau, semdamas iš tų rankraščių. Bet čia ne apie tai. Čia apie tai, kad rankraščiai sudomino kaip menininko laikysenos ir misijos ženklai.

Ant poeto rašomojo stalo, be kitų dalykų, liko aplankas su užrašu „Nauji eilėraščiai ir kt.“ Krito į akis tų kitų užrašų temos. Viską sudėjus ir sugrupavus jos yra tokios: Sąjūdžio ir Baltijos kelio apmąstymai; Lietuvos vardo tūkstantmečio proga kilusios idėjos ir mintys (kaip nuolatinių minčių apie Lietuvos istoriją tąsa); nacionalinės kultūros ir lietuvių kalbos padėties aktualijos, jų analizė.

Tai reikšminga bent dviem aspektais. Pirmas. Aplanke, kuris liko ant poeto rašomojo stalo paskutinę jo sąmoningo gyvenimo dieną, nėra jokių atsitiktinių dalykų, yra užrašai fundamentaliomis, jį ypač jaudinusiomis temomis. Antras. Tie užrašai yra viename aplanke su naujais eilėraščiais. Šis faktas skatina ieškoti ryšių ir paliudija skirtingų raiškų (poezija, refleksijos) tą pačią kryptį. Kurią įžvelgti šiuo atveju nėra paprasta, nes paskutinieji Marcinkevičiaus eilėraščiai – dažnai epigramiški, ironiški, neturintys nieko bendra su pakilia patetika – to ryšio aiškiai nerodo.

Skaitydami, manau, jaučiame skirtumą tarp žodžių takelio, nusidriekiančio plokštumoje, ir tos poezijos, kuri veriasi iš gelmės, savo vaizdais kažin kaip aprėpia autoriaus apmąstymus ir jų esmingumą. Kas rašo be šios, tartum neprivalomos, kūrybos „sudėtinės dalies“, tas nesusisiekia su gelme. Kas plokščia, tas tik plūduriuoja. Marcinkevičius susisiekia.

Antras įsidėmėtinas Marcinkevičiaus rankraščių ypatumas. Turbūt nustebinsiantis jus.

Skaitydami didžiąją dalį jo poezijos jaučiame jos harmoningumą, pagalvojame apie Dievo jam duotą gražios ir natūralios kalbos pajautimą, tartum įgimtą visa ko darną. Gali atrodyti, kaip čia jau sakyta, – čiulba kaip paukštis.

Dabar pagalvojau. Gal skaitytojams būtų maloniau, jeigu patvirtinčiau, kad Marcinkevičiaus eilėraščiai savaime, iš karto išsiliejo tobulu pavidalu. Nežinau, gal jo jaunystėje taip ir buvo. Bet pastarųjų dešimtmečių rankraščiai sako ką kita. Dažno eilėraščio matau keletą variantų. Matau ilgą kelionę iki eilėraščio: pasirodo keletas eilučių, vėliau viena kita strofa, greta autorefleksinis poeto užrašas, dar vėliau tekstas transformuojasi, beje, dažniausiai trumpėja, kratosi konkretybių ir veda jas į imlų metaforišką vaizdą.

Skaitytojų reakcija Marcinkevičiui visada rūpėjo. Jis jautė skaitytojus – iš daugybės literatūros vakarų, gautų laiškų, apskritai iš tautos būvio supratimų, tai svarbiausia. Taigi tasai darbas su tekstu nebuvo veiksmas sau. Jis krypo į žmones. Jis sietinas su kūrėjo atsakomybe skaitytojams, kad ir kaip deklaratyviai tai skambėtų. Marcinkevičius, be kita ko, buvo pats sau kritikas, nesuklysdamas jautė, ko iš parašytų tekstų nereikia spausdinti.

Grįžtant prie harmonijos įspūdžio. Tebus skaitytojams žinoma, kad harmonija nebūtinai iškart išsilieja, – ji gali būti pasiekta, jeigu yra tokia autoriaus intencija ir jeigu ji glūdi jame.

Ir trečias svarbus liudijimas.

Peržiūrėjęs, atidžiai ne kartą perskaitęs keletą Marcinkevičiaus kūrybinių užrašų sąsiuvinius (tai jaudinantis ir kartu savaip nejaukus veiksmas – susitinki ne tik su eilėraščiais, bet ir su žmogaus užsirašymais sau), galiu pasakyti, kad juose nėra nieko, kas keistų jo viešai matytą atvaizdą. Net jį kankinusieji išgyvenimai, sąsiuviniuose vienur kitur išreikšti atviriau („ak mano sužeistas gyvenime / mano sužeistas ak“), buvo įgiję ir viešąją raišką, tiesa, santūresnę. Sąsiuviniuose neradau jokių kūrybinių „pakvailiojimų“ (juk galima tai leisti užrašuose sau), jokių aštrių replikų kolegų atžvilgiu ar sąskaitų suvedinėjimo su oponentais (reagavimų esama, bet jie korektiški ir vienu ar kitu būdu tapę vieši). Marcinkevičiaus sąsiuviniuose eilėraščiai nuolat kaitaliojasi su jo refleksijomis, skaitomų knygų ar straipsnių išrašais, kas įsiterpia, tai žinios apie vaistus, adresai, telefonai, priminimai sau apie įsipareigojimus. Įsivaizduokime dienoraštišką kūrybos sąsiuvinį, kuriame žmogus pats sau užsirašo tokį, pavyzdžiui, „asmeniškumą“: „Ar Lietuvoje tapo mažiau pykčio, ar atsirado daugiau santarvės, ar gimė projektų (bent vienas), prie kurių susitelktų visa Lietuva? Priešingai – nesibaigianti kova dėl Europos Sąjungos pinigų.“

Tie sąsiuviniai bet kokioje parodoje gali būti eksponuojami kaip vientisos reikšmingos kūrybinės asmenybės gyvenimo reprezentantai.

Ar visa tai ką nors reiškia, kai dabar iš naujo skaitome Marcinkevičiaus kūrinius, anksčiau skaitytus ir pirmą kartą skelbiamus? Ar glūdi tai pačioje kūryboje („galutiniame rezultate“), ar jaučiame tai ją skaitydami?

Manau, kad taip. Ir talentas, ir asmenybės vientisumas, ir kūrėjo nuolatinis mąstymas apie tautos gyvenimo šaltinius. Tikiuosi, kad prie kūrybos pamatų supratimo gali prisidėti ir šie paliudijimai.

Viktorija Daujotytė, dviejų monografijų apie šį poetą autorė, įsiklausė, kaip Justinas Marcinkevičius 2009 m. skaito savo 1983-iųjų eilėraštį „Lietuvos atėjimas“. Ir užsirašė įspūdį: „Pagalvojau: štai žmogus, kuriam Lietuva yra tikrenybė. Tikrenybė jos žemė, istorija, kalba. Tariama Lietuva nesivelia ant lūpų.“


 
Atgal   Spausdinti  
 
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.