Ukraina Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje

Rimvydas Petrauskas








 

Олена Русина. Студiї з iсторiї Києва та київської землi. - Київ: Нацiональна академiя наук України, Iнститут iсторiї України, 2005. - 347 p.

Žvelgiant Europos Sąjungoje įsikūrusios mažos šalies gyventojo akimis į politines audras pergyvenančią 50 milijonų žmonių Ukrainą, nėra lengva svarstyti apie bendrą Ukrainos ir Lietuvos dviejų šimtų metų istoriją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais (XIV a. vidurys – XVI a. vidurys), kuri kiek kitu mastu dar kelis šimtmečius buvo pratęsta Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje. Ir nors lietuvių istorinėje savimonėje jau kadaise įsitvirtino mitas apie senąją valstybę nuo „jūrų iki jūrų“, tačiau kokios teritorijos driekėsi tarp tų, sausumos lietuviams kažin kodėl itin svarbių, vandens masyvų, jau nėra visuotinai aišku. Istorinėse sintezėse, vadovėliuose, o ir mokslinėse monografijose Didžiosios Kunigaikštystės tolimosios žemės paprastai atsispindi tik žemėlapių iliustracijose, kai tuo tarpu tų kraštų istoriniai įvykiai ir procesai „nesutelpa“ didelės šalies istoriją perteikiančiame naratyve. Tokios situacijos priežasčių yra įvairių: istorijos mokslo tradicijos brutalus sugriovimas sovietiniais laikais (suprantama, kad šias permainas iš pradžių patyrė Ukraina, kurioje, beje, profesionalus istorijos mokslas susiformavo kur kas anksčiau nei Lietuvoje), tradicinė lietuvių istoriografijos orientacija labiau į vakarus, o ukrainiečių – į rytus, bet visų pirma – ilgą laiką dominavęs požiūris į LDK kaip į valstybę, kurioje regionai gyveno savo atskirą gyvenimą kultūrinio ir konfesinio skirtingumo epochoje. Tiesa, sovietiniais laikais Ukrainos ir Lietuvos istorikai susitikdavo konferencijose, publikavosi vieni kitų leidiniuose (tiesa, ne taip jau dažnai), tačiau užtenka pasklaidyti tuos straipsnius, kad iškart į akis kristų skirtingas kalbėjimas apie, atrodo, panašias problemas. Kijevas ir Luckas, Vilnius ir Trakai – juos siejo, regis, vien tik valdanti dinastija ir atmintis apie Algirdo bei Vytauto žygius.

Tiesa, po lemtingų 90-ųjų metų įvykių istoriografinė situacija sparčiai keitėsi. Netrūksta raginimų suvokti ir mąstyti LDK kaip daugiatautę ir daugiakonfesinę valstybę visu jos geografiniu diapazonu. Šiandienės Baltarusijos ar Ukrainos teritorijose esantis LDK palikimas domina vis platesnius visuomenės sluoksnius, ką atspindi atitinkamų publikacijų spaudoje ir turistinių ekskursijų gausėjimas. Kita vertus, praeitame dešimtmetyje iškilo kita – mokslininkų komunikacijos problema. Mažais tiražais leidžiami ir dar menkiau platinimai Ukrainos istorikų tyrimai ilgą laiką buvo beveik neprieinami Lietuvos tyrėjams. Žinoma, autoritetingų senosios kartos mokslininkų (Natalijos Jakovenko ar Felikso Šabuldo)(1) darbai dar šiaip ne taip pasiekdavo Lietuvos (paprastai privačias) bibliotekas, tačiau nuosekliai sekti bendrą istoriografijos raidą buvo beveik neįmanoma. Be to, atsivėrus vakarinėms sienoms, lietuviai skubėjo įsisavinti vakarietiškos istoriografijos pamokas, neišvengiamai prarasdami ryšius rytuose. Vis dėlto pastaruoju metu ir čia padėtis ima keistis. Reikia pripažinti, kad nemažas nuopelnas tenka ukrainiečių mokslininkų aktyvumui, kurie pradėjo domėtis ir gana gausiomis pajėgomis lankytis Lietuvoje organizuojamose konferencijose. Jų tyrimams būdingas šaltinių analizės prioritetas lėmė, kad visų pirma dėmesio susilaukė šaltinotyrinės konferencijos(2). Tačiau nepaisant aiškiai regimos pažangos, modernioji Ukrainos istoriografija vis dar tebelieka nepakankamai pažįstama, ką liudija ir ši kelis metus pavėluota recenzija.

Šią ilgoką įžangą galbūt pateisina ir tai, kad Olenos Rusinos knyga gerai atspindi nūdienos Ukrainos istorijos mokslo tendencijas. Ši istorikė, žinoma savo monografija apie Naugardo Sieversko žemę(3), naujoje knygoje pateikė rinktinę straipsnių, kuriuos vienija Kijevo žemės ir miesto problematika „lietuviškuoju laikotarpiu“, t. y. nuo XIV a. vidurio iki Liublino unijos išvakarių (1569). Taip jau susiklostė, kad šis periodas Ukrainoje niekada nebuvo dėmesio centre, jį nustelbdavo iš pažiūros efektingesniais įvykiais turtingesnės ankstesnė Kijevo Rusios ir vėlesnė „kazokiška“ epochos. Be to, tokį pasirinkimą lėmė ir santykinai nepalanki šaltinių situacija, kadangi kai kuriems reiškiniams aptarti iš XIV–XVI a. šaltinių yra išlikę mažiau nei iš Kijevo Rusios laikų. Tačiau naujieji Ukrainos istorikų darbai prie šių iš dalies objektyvių „LDK periodo“ užtemdymo priežasčių leidžia pridėti ir ilgalaikį poveikį istoriografinės teorijos apie Kijevo nuosmukį „pototoriškais“ vėlyvaisiais Viduramžiais. Savo knyga Rusina kaip tik ir bando kvestionuoti tokį mokymą, kurio genezę nemaža dalimi nulėmė kaip tik tuo metu Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje paplitę ideologiniai aiškinimai apie Kijevo Rusios, kaip Maskvai priklausančio palikimo, didybę. Senoji Kijevo didvalstybė iki pat XX a. buvo suvokiama kaip visų rusiškų žemių natūrali priešistorė ir tik pastaruoju metu imta adekvačiau vertinti tos mažai centralizuotos valstybės struktūrą, kurioje Kijevo padėtis toli gražu ne visada buvo išskirtinė. „Kijevo mito“ (jam autorė skiria kelis straipsnius, p. 172–263) sukūrimas XVI–XVII a. leido ignoruoti vienalaikį „lietuvišką“ ir „lenkišką“ Kijevą, kurio tariamas skurdas gerai tiko patvirtinti senovės spindesį (plg. pastabas p. 5–6).

Visus knygoje surinktus Rusinos straipsnius išskiria problemiškas požiūris, aiškiai formuluojamos mintys ir pabrėžtinas jautrumas tekstų interpretacijos atžvilgiu. Tai yra tikra Ukrainos mokslininkų stiprybė, kurią suformavo Kijevo Rusios istoriją tirianti mokykla. Kritiška, metodiška, bet kartu išradinga šaltinių interpretacija atveria naujas gelmes, atrodo, taip gerai pažintuose istoriniuose kūriniuose(4). Daugelyje straipsnių autorė apjungia istorinės mitologijos dekonstravimo studijas (atskleidžiančias Ukrainos, Rusijos, Lenkijos ar LDK ideologines nuostatas ir jų daugiau ar mažiau ilgalaikį veikimą) su bandymu pro negausių, išblaškytų ir neretai prieštaringų šaltinių tinklą prasiskverbti iki „realių“ Viduramžių Kijevo žemės vietų (miestas, Putivlio valsčius), žmonių (kunigaikščiai, knygininkai, vienuoliai) ir įvykių (Mėlynųjų Vandenų mūšis). Be jau minėto straipsnių bloko apie Kijevo mitą, trys tekstai skirti „totoriško ir lietuviško periodo“ Kijevo kunigaikščių problemai (p. 9–99), du teritorinių struktūrų raidai (Jaholdajaus t‘ma ir Putivlio valsčius, p. 100–136), du Kijevo savivaldai/magdeburgijai (p. 137–171), du metraščių įvaizdžių ir autorystės klausimams (p. 264–313) ir pagaliau du paskutinieji – Ukrainoje populiaraus mūšio prie Mėlynųjų Vandenų istoriografiniams siužetams (p. 314–340) aptarti. Nors ši pastaba ir ne vietoje, tačiau sunku susilaikyti nepranešus lietuvių skaitytojui, kad Rusina šią pergalę (ji, pasirodo, buvo pasiekta net ne prie „Vandenų“) „atima“ iš Algirdo, kuriam ją buvo „padovanojęs“ XVI a. kronikininkas Motiejus Strijkovskis, ir priskiria vietos rusų kunigaikščių būriams, tuo pat metu turbūt pagrįstai abejodama dėl epochinės šio mūšio reikšmės „tautų kovoje prieš Aukso ordą“.

Recenzijos užduotis nėra detaliai atpasakoti svarbiausias autorės išvadas, todėl apsiribosiu tik kai kuriomis detalėmis, leidžiančiomis paryškinti ukrainiečių istorikės darbo stilių. Vienas svarbiausių Viduramžių Kijevo istorijoje yra Kijevo kunigaikštystės statuso ir jo kaitos klausimas. Nežiūrint politinių pokyčių, Kijevas buvo tradiciškai traktuojamas kaip „visų rusiškų žemių galva“. Taip, beje, jis tituluojamas ir viename 1427 m. Vytauto laiške (p. 73). Kurį laiką buvęs svarbiausia Riurikaičių dinastijos vieta, po totorių puldinėjimų jis iš esmės neteko savo kunigaikštiškos valdžios (p. 76–77). Todėl Kijevo kunigaikštystės tęstinumo klausimas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdymo metais yra itin svarbus ir leidžia svarstyti istorinių struktūrų ilgalaikiškumo problemą. Savo tyrimus apie Kijevo kunigaikščius Rusina charakteringai pradeda aiškindamasi „netikrų/pseudokunigaikščių“ vardus, kad vėliau pereitų prie istoriškai neabejotinų kunigaikščių. Nagrinėdama šią temą, ji negalėjo apeiti Kijevo užėmimo datos klausimo, iš dviejų (Gedimino ir Algirdo) alternatyvų rinkdamasi vienalaikių šaltinių geriau paliudytą antrąją. Įvertindama didelę XVI a. Lietuvos metraščių ir LDK kronikininko Strijkovskio įtaką vėlesnei istorinei ir publicistinei raštijai, ji kritikuoja anachronistiškas „tiesos grūdo“ paieškas vėlyvuose šaltiniuose (pvz., visas Gedimino žygio į Kijevą pasakojimų ciklas). Atmesdama neistorinius veikėjus ir siužetus, autorė stengiasi atidžiai nagrinėti realių veikėjų gyvenimą ir darbus. Ji formuluoja hipotezę apie Kijeve kurį laiką valdžiusių lietuvių kilmės kunigaikščių Alšėniškių įtaką lietuviškos Kijevo mitologijos genezei: Gedimino žygių metu Alšėniškių protėvis Algimantas kaip pirmasis didžiojo kunigaikščio vietininkas įsitvirtino Kijeve, kuris po totorių antpuolių politiškai buvo tapęs „niekieno žeme“. Kelias kartas iš eilės Kijeve nuo XIV a. pabaigos valdę Alšėniškiai taip sukūrė Kijevo užkariavimo pasakojimą, kuris tiko ir politinei LDK doktrinai, ir giminės valdžios tradicijai pagrįsti (p. 52–53). Paneigusi Algimanto sąsajas su Kijevu, Rusina kitame straipsnyje mėgina atskleisti Kijeve viešpatavusių Alšėniškių, pradedant Jonu Algimantaičiu, vaidmenį Kijevo istorijoje. Pavadindama juos „pirmąja lietuviška Kijevo kunigaikščių dinastija“ (p. 87), autorė pabrėžia jų valdymo reikšmę Kijevo kunigaikštystės tęstinumui XV a. (p. 85–88), kurį gerai nusako juos apibūdinantis įrašas Kijevo Pečioros atmenų knygoje: „didieji Kijevo kunigaikščiai“ (p. 88).

Kitas pasirinktas Rusinos knygos pavyzdys yra iš istorinės šaltinotyros srities. Išsamiausioje Lietuvos metraščių redakcijoje (vad. Bychoveco kronikoje) yra spalvingas pasakojimas apie didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio nužudymą (1440), kuriame valdovo-tirono žudiko vaidmuo priskiriamas „kijeviečiui ir valdovo dvarioniui Skobeikai“. Iki šiol joks šį įvykį aprašęs šaltinis tokio veikėjo nežinojo, niekam nėra pavykę ir patikimai identifikuoti šio asmens vienalaikių šaltinių pagalba. Rusina perkelia šią problemą iš istorinės į istorinės mitologijos sritį, teigdama, kad „kijevietis (kijanin) Skobeika“ buvo Bychoveco kronikos autorių „atradimas“, sujungus Kijevo krašte paplitusį asmenvardį su jiems iš Haličo–Voluinės kronikos žinomu siužetu apie Kijevo Rusios laikų kunigaikščio Andriejaus Bogoliubskio nužudymą dvariškių sąmokslo metu 1174 m. (p. 279–283). Pastarojoje istorijoje figūravęs „kijevietis“ (kijanin) Kuzmiščius ir tapo Žygimanto Kęstutaičio žudiko prototipu. Taip kronikos autoriai valdovo nužudymą (kurį jie šiaip pateisina) priskiria žemesnio socialinio sluoksnio nei tikrieji sąmokslo dalyviai (tam tikra kunigaikščių ir ponų grupuotė) atstovui, be to, kilusiam iš „tolimos“ LDK politiniam branduoliui žemės. Taip atsiskleidžia LDK (ir Abiejų Tautų Respublikos) regionus vis dar skirianti erdvės ir savimonės distancija, kurią gerai paryškina Ukrainos kaip okrainos įvaizdis, ir kuri, nepaisant įvairių integracinių pastangų nuo pat XV a., taip ir nebuvo įveikta.

Pereidamas prie kelių recenzento pastabų, dar kartą pakartosiu pradžioje išsakytą teiginį apie istoriografinio pažinimo stygių. Tai, kad jis abipusis, patvirtina ir Rusinos knyga. Jau senokai įrodyta, kad 1510 m. aprašyta biblioteka priklausė ne didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam (p. 296), o didikui Albertui Goštautui(5), jo senelis Jonas Vilniaus vaivada tapo ne 1412 (p. 69), o tik 1443 m. (prieš tai, 1387 m., Vilniaus seniūnu dar buvo šio tėvas Andrius), Bychoveco kronikos nagrinėjimui galbūt nebūtų pakenkusi lietuvių istorikų išstudijuota sąsaja su Goštautais(6), o lietuvių kilmės iš romėnų legendos interpretacijai (p. 283, 294) – naujesni ir įvairiapusiškesni šios LDK politiniam, socialiniam ir kultūriniam gyvenimui itin svarbios teorijos tyrimai(7). Iš konceptualesnių dalykų kiek abejotinas atrodo bandymas įžiūrėti nuoseklų Kijevo kunigaikštystės tęstinumą LDK laikais iki pat 1471 m., kai Kijevo kunigaikščius pakeitė vaivada (ir vėl Goštautas, šįsyk Martynas, kurių vaidmenį Kijevo istorijoje dar teks pažinti). Neabejotinas Rusinos nuopelnas yra įžvalga apie tokio tęstinumo siekius, kurie ėjo tiek iš vietos diduomenės prisirišimo prie kunigaikštiškos tradicijos, tiek iš naujųjų „Kijevo dinastų“ (Alšėniškių ir Olelkaičių) pusės. Vis dėlto atrodo, kad būta ir tam tikro diskontinuiteto Vytauto laikais (toli gražu ne visi XV a. pirmos pusės Alšėniškiai paliudyti su Kijevo kunigaikščio titulu, atsiranda Kijevo seniūno/vietininko sąvoka). Kita vertus, pastaroji pastaba ir apmąstymai galėjo atsirasti tik po novatoriškų Rusinos hipotezių, kurios skatina ne tik naujai pažvelgti į Kijevo žemę LDK laikais, bet ir mėginti suvokti iš pažiūros tokių skirtingų LDK regionų tarpusavio ryšius ir jų sukurtą bendrą istoriją.

Olenos Rusinos „Studijos iš Kijevo ir Kijevo žemės istorijos“ sureikšmina svarbų Ukrainos istorijos laikotarpį. Kijevo kunigaikštystės istorija, Kijevo magdeburgija, kultūriniai ir konfesiniai procesai – visa tai rodo gyvą socialinį ir kultūrinį procesą, kurio negalima apibūdinti krizės ar nuosmukio kategorijomis. Skaitant šią knygą, atsiveria ir realūs Kijevo istorijos fragmentai, ir su jais susiję, juos savita logika pratęsiantys istoriniai simboliai – tad praturtėjama dvejopai. O geras autorės stilius ir vykusi tekstų kompozicija padeda Ukrainos istoriografiją pernelyg menkai išmanančiam lietuvių istorikui skaityti kalba, prie kurios jam tikrai teks priprasti.


_________________________________________________________________________

(1) Pvz.: Наталiя М. Яковенко, Українськая шляхта з кiнця XIV до середини XVII ст. (Волинь i Центральна Україна), Київ, 1993; Феликс М. Шабульдо, Синьоводська проблема: можливий спосiб iї розв‘язання, Київ, 1993.

(2) Plg. konferencijų medžiagą: Pirmasis Lietuvos Statutas ir epocha: Straipsnių rinkinys, specialusis „Lietuvos istorijos studijų“ leidinys, sudarė Irena Valikonytė, Lirija Steponavičienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, Vilniaus universitetas, Istorijos fakultetas, Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedra, 2005; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos šaltiniai: Faktas, kontekstas, interpretacija: Straipsnių rinkinys, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, Lietuvos istorijos institutas, 2007.

(3) Олена Русина, Сiверська земля у складi Великого князiства Литовського, Київ, 1998. Taip pat ji yra ir gausių apibendrinančių darbų autorė, pvz.: Олена Русина, Україна пiд татарами Литвою, Київ, 1998.

(4) Plg. kitos ukrainiečių istorikės straipsnį: Tetjana Vilkul, „Haličo Voluinės metraštis apie kunigaikščio Vaišelgos vienuolystę“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2004, Nr. 6, p. 263–267.

(5) Konstantinas Jablonskis, „1510 m. Albrechto Goštauto biblioteka“, in: Konstantinas Jablonskis, Lietuvių kultūra ir jos veikėjai, sudarė Vytautas Merkys, Vilnius: Mintis, 1973, p. 353–357.

(6) Rimantas Jasas, „Bychovco kronika ir jos kilmė“, in: Lietuvos metraštis: Bychovco kronika, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas, (ser. Lituanistinė biblioteka, 10), Vilnius: Vaga, 1971 p. 8–38; Kęstutis Gudmantas, „Apie kai kurias 1510 m. Aleksandrijos ir legendinės metraščių dalies sąsajas“, in: Archivum Lithuanicum, Wiesbaden, 2003, t. 5, p. 207–226.

(7) S. C. Rowell, „Amžinos pretenzijos arba kaip turime skaityti elitinę literatūrą?“, in: Seminarai: Straipsnių rinkinys, Vilnius: Vyturys, Atviros visuomenės kolegija, 1998, p. 7–30; Rimvydas Petrauskas, „Socialiniai ir istoriografiniai lietuvių kilmės iš romėnų teorijos aspektai“, in: Literatūros istorija ir jos kūrėjai, sudarytojas ir redaktorius Sigitas Narbutas, (ser. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 17), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 270–285.

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.