Elena Baliutytė. Skambantys tekstai

2014-01-02









Sonata Paliulytė. SONATOS: lyrika. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 103 p. – ISBN 978-9986-39-764-9

„Sonatos“ – antroji Sonatos Paliulytės poezijos knyga; nuo pirmosios „P.S.“ (2005) ją skiria aštuoneri metai. Abiejų knygų pavadinimuose esama nuorodos į biografinį lygmenį, žinoma, šalia kitų galimų reikšmių, pvz., Post scriptum pirmojoje ir skambėjimo (lot. sonare – skambėti) ar konkretaus muzikos žanro – antrojoje. Tai, kad abiejų knygų pavadinimus galima susieti su autorės vardu, leistų manyti, kad kūrybos autentiškumas, patirtinis jos pobūdis autorei yra svarbus.

Pirmoji knyga buvo salomėjiškai romantiška, kupina jausmų dramatizmo, skambi (joje dominavo silabotonikos ritmai). Naujasis rinkinys yra refleksyvesnis, jame daugiau kantrios, mąslios daiktų, buities poezijos. Kantrybė – melancholijos modusas; būti kantriam reiškia nebelaukti nieko naujo, būti prisirišusiam prie to, kas kartojasi. Tai gali teikti nusiraminimą, bet gali kelti ir neviltį. „Išbuvimų“ (skyriaus pavadinimas) poetinei raiškai dažniau renkamasi verlibras. Štai viena iš juo reiškiamų būsenų: „niekas nelaiko / sukies aplinkui ašį / akimirksnį tą / nutveri už uodegos / driežiškos / užmerki akis / trukteli / atlieki tikslų judesį / truputis nesvarumo / mažutė konvulsija / trūkis“ (p. 25).

Iš rinkinio visumos ryškėja vidinis pasakotojos portretas, kurio esmė – slaptis, uždarumas, atsiribojimas, vienatvė: „[...] glaudžiuos / slaptuos savasties / užkaboriuos, / gal kada / atsivers landa / į čionykštes tolumas – [...]“ („Izoliacija“, p. 17). Autoizoliacijos refleksija ir laisvėjimas, kūrybinis drąsėjimas gali būti vienas šios knygos vidinių siužetų. Vidinės apsiausties, atsiribojimo jausena Paliulytės eilėraščiuose reiškiama gana dažnais šalčio, ledo, stingulio vaizdiniais, kuriuos kartais keičia atšilimo, atitirpimo motyvas, įgaudamas įdomias metaforos formas („Ji“). Atsivėrimo judesys ryškus eilėraštyje „Autoportretas“: „atidengsiu veidą lėtai / atklijuosiu pleistro kamputį / plėšiu jį atsargiai po truputį / kol naujai sušvytės atšvaitai [...]“ (p. 83). Šie vidiniai procesai knygoje reflektuojami, nevengiant ironijos atspalvių, atsirandančių žvalgantis iš amžinybės perspektyvos (eil. „Tapsmas“).

Kūrėjo vidinės būsenos, slapties aspektu šis rinkinys gali būti gretinamas su Emilės Dickinson, XIX a. amerikiečių poetės kūryba. Tai poetė, kuri apskritai yra svarbi moterų poezijos tradicijai, tapusi, galima sakyti, jos archetipu – ne tik dėl kūrybos, bet ir dėl paties kūrybinio likimo (Dickinson poezija buvo pripažinta ir pradėta publikuoti tik po jos mirties). Svarbus „atsitiktinumas“, kad Sonata Paliulytė ėmėsi versti E. Dickinson kūrybą, ir 2009 metais lietuviškai pasirodė rinktinė „Pusiaudienio krantai“. Iš joje esančio turiningo vertėjos straipsnio apie Dickinson poeziją ir gyvenimą akivaizdu, kad ji atrado sau pačiai egzistenciškai svarbią kūrėją. Paliulytė yra išvertusi ir šiuolaikinės Velso poetės Mennos Elfyn (g. 1951) poezijos rinktinę „Vualiuotas bučinys“ (2005).

Paliulytės knygoje esanti rašymo – rankdarbio paralelė (apie tai jau pirmasis knygos tekstas: „popierinis laivelis / nešamas srovės – / mano rankdarbis“), poezija, kaip lankstinukų, karpinių kūrimas (skyrių pavadinimai: „Atlankstymai“, „Užlankstymai“), dar „Bulvinės meditacijos“, virtuvės natiurmortai kreipia į moteriško rašymo paradigmą, kelia asociacijų su, pvz., Nijolės Miliauskaitės poezija. Bet Miliauskaitės kūryboje kasdienybės monotonija, kartojimasis, buitis išvirsta ramia, kantria, guodžiančia melancholija, o Paliulytės knygoje tie pradžios popieriniai žaidimai transformuojasi į aštrius metalo lakštus, žeidžiančius jų prisilietusius (eil. „Jūs“). Apie prieštarą su pasauliu ir nepriklausomos laikysenos deklaraciją  bylo dar vienas autoportretinis eilėraštis „Variacija lapės ir princo tema“: „Išsirausus olą / būsiu neprijaukinama lapė / pašiaušiu kailį / nusmailinsiu ausis / prašiepsiu dantenas‚ / nagus išsigaląsiu / tūnosiu tyliai / ir nelauksiu / tik fluorescencinės akys / žibės iš tirštos tamsos / tik pratisas / urzgiantis garsas / ir žvilgantys dantys / baidys pakeleivį ir joks / net pats mažiausias / pats nekalčiausias / princas ar elgeta / nebeužmegs pažinties [...]“ (p. 79).

Apskritai ši knyga, man rodos, pirmiausia yra apie kūrybinę drąsą ir baimę. Buvo tokiu pavadinimu anketa „Nemuno“ savaitraštyje, prasidedanti Česlovo Milošo citata iš knygos „Pakelės šunytis“. Beveik tokiu pačiu pavadinimu yra ir Paliulytės eilėraštis „Kūrybinė drąsa ir baimė“ arba „Ars Poetica be fobijos“. Tai savotiška autorės replika, komentaras, reakcija į viešą pokalbį kūrybos tema ir kartu savo atsako variantas. Šio eilėraščio pirmosios eilutės išrašytos ir knygos viršelyje: „sakyti tai / ko niekada nebuvo / ko net nėra / nebus / kas amžinybėj krenta“. Eilėraštyje kalbama apie drąsą, kylančią iš tiesos, prasmės gynimo būtinybės; iš būtinybės mažinti kurtinančią niekio tylą, pagaliau – drąsą, kylančią iš pačių kūrybos būsenų: apie tai kalbama eilėraštyje „kai panirau į skaisčiai mėlyną bedugnę...“ (p. 11).

O kas eilėraščio sakytoją palaiko kūrybinių baimių, nusivylimų, nevilties atvejais? Vienas iš galimų atsakymų eilėraštyje „Nuskausminimas“, kuris pradžioje dėl savo ritminės monotonijos, nelabai derančios su eilėraščio turiniu, pasirodė keistokas, kol jo amfibrachio metrinėje banguotėje (autorės atveju tiksliau – skanduotėje, nes metrinė eilutė čia nesutampa su grafine) neišgirdau klasikinės Maironio ritmikos, pvz., kad ir eilėraščio „Išnyksiu kaip dūmas“. Tada ir pavadinimas „Nuskausminimas“ įgavo prasmę. Tiesa, čia gal reiktų priminti, kad poetai už kritikų interpretacijas neatsako.

Laikinumo savijauta rinkinyje yra dominuojanti. Gyvenimas, pasinaudojus vieno eilėraščio vaizdiniais, – upe plaukianti pakiužusi valtelė, kuri nežinia kur, nežinia kada užklius už akmens, apvirs... Būtis laikina, nesaugi, nepažini. Rinkinyje šie egzistenciniai dalykai įgauna ir buitinių vaizdų raišką, laikraštinę dabartį, pilką dulkių spalvą, drastiškesnį žodį. Vienas skyrius ir vadinasi „Mažosios kronikos“: iškalbingi yra jau čia esančių eilėraščių pavadinimai: „Raudantis senis“, „Narkomanas“, „Suglamžytas“, „Laikraštinis“, „Nerimo anatomija“, „Suicidas“.

Galima sakyti, kad knygoje dominuoja negatyvieji gyvenimo aspektai: laikinumas, beprasmybė, kasdienybė, monotonija ir t.t., bet poezija yra keistas reiškinys: jei, sakykim, neviltis randa savo poetinę raiškos formą, skaitytojui (o, manau, ir autorei) ji tampa viltimi, formos pergale. Ši ambivalencija būdinga daugeliui knygos eilėraščių. Iš pačių gražiausių minėčiau adventiškos nuotaikos „Gyvenimas tai sapnas“, Vėlių rauda“, skambantį ciklą „Sonatos sonetai“.

Ir pats rinkinys yra konceptualiai sumanytas, tvirtos struktūros, turintis vidinį siužetą. Prieš kiekvieną skyrių esama trieilių, haiku, kurie patys savaime yra geri, koncentruoti tekstai, bet juos dar galima traktuoti ir kaip savotiškus moto ar epigrafus, kurie duoda toną viso skyriaus motyvams ir nuotaikai. Suvaldyta forma lemia keliantį, pozityvų šios gražiai išleistos knygos įspūdį.

 

 

 

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.