Neringa Butnoriūtė. Be penkių literatūra

2018-08-20
 


Be penkių pasaulio pradžia: tekstai malonumui sužadinti / Marius Povilas Elijas Martynenko; fotografas Marius Krivičius. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 223 p. – ISBN 978-609-466-290-4

Debiutinėje Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygoje „Be penkių pasaulio pradžia“ publikuojami „tikrovės radinėliai“ – tinklaraščio praeis.org ir slemo vakaruose skambėję tekstai. Tai atvejis, kai autoriaus veikla pelnė žinomumą anksčiau nei buvo išleista knyga, o jai pasirodžius – liaupsių, jaunesnės kartos pasekėjų slemo vakaruose ir įvairiausių titulų (kartos pranašo, kartos balso1 ir pan.). Debiutinei knygai – tai nemenkas nuopelnas, tad įdomu, kas formuoja fenomeną ir žavi kitus.

Pastaraisiais metais literatūros laukas pradėjo spirgėti nuo jaunosios kartos unikalių patirčių, atvirumo („pagaliau!“), neatsiejamo ir nuo kūrėjo asmenybės. Tuo metu industrija ėmė autorių tekstus įkontekstinti, kad būtų patogu jų unikalumą, naujumą ir kitą -umą matyti. Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“ šiai tendencijai nesvetima. Jo knygos akstinas – atskalūniška autoriaus charizma bei viešumoje pasakojama epizodinė gyvenimo istorija. Nepažįstantiems Martynenko pirmiausia pristatomas biografiniu sąrašu veiklų, kuriomis periodiškai užsiėmė, kuo mėgino būti, kokie kertiniai (dažniau nesėkmingi) įvykiai jam nutiko – priešais savotiškas lakūnas bandytojas, iki šiol studijuojantis gyvenimo esmę. Toks ir vizualiai knygoje pateiktas viešas įvaizdis padeda įkūnyti pagrindinį leitmotyvą – tai jauno žmogaus lūzerystė, paversta atpažįstama optimistine patirtimi. Šis leitmotyvas – klasikinis, tačiau pasikeitė tai, kaip apie jį kalbama. Turint omenyje ir numanomą turinio autentiką, „tikrovės radinėliai“ atitinka šiuolaikinės empatijos ir tikrumo kultūros gaires. Vėl herojiška būti savimi, išpažinti gyvenimą nenuslėptai „tikrą“ (kam dabar įdomūs paslaptingi menininkai?). Taigi, jei anksčiau autorius domėjosi, kas jis yra, vėliau – kas yra pasaulis, dabar buvimo pasaulyje sudėtingumą priima kaip duotybę, suvokia save procese, guodžia kitus savo pavyzdžiu ir liudija būsimos pasakos gimimą. Tuo pačiu metu iš privataus asmens virsta kolektyviniu. Literatūros diskursas yra tik viena iš tendencijos sklaidos formų. Manau, kad šis reiškinys, manipuliuojantis autentika, naujumu ir drąsa, žavingas tol, kol peršamas nepaprastas kontekstas neužgožia nepriklausomos pažinties su tekstu ir kalbėjimas apie literatūrą nelieka šalutinis.

„Be penkių pasaulio pradžią“ sudaro fragmentiški atsivėrimai liberaliam jaunimui priimtinomis temomis: kūniškumas ir pornografija, išviešintos traumos ir tragedijos, emocinė sveikata ir priklausomybės, susvetimėjimas ir savanoriškas svetimumas, beprotystė ir šventumas. Jos derinamos su sąmoningai provokuojamu vojaristiniu malonumu stebėti tą pasaulį (paantraštė „tekstai malonumui sužadinti“). Knygoje siekiama ne vien palaikyti aktyvią komunikaciją, būdingą slemo tekstams, gyvenimišką žinutę įgarsinti žmoniška, grubesne, žargonine (t. y. „tikresne“) leksika, bet ir imtis vedlio vaidmens („Įsijunk mobilųjį visu garsu ir paklausyk“, p. 53; „Mes dalijamės žodžiais. Kaip duona“, p. 96). Būtent tai skatina kvestionuoti metodus.

Knygoje kalbančio subjekto ypatingumą įgyvendina pasitikėjimas kontekstu. Asmeninio gyvenimo epizodai apveliami spalvingais google faktais, genitalijų monologu arba metaforomis. Taip randasi dominuojanti formulė: neįprastas subjektas > neįprasti reiškiniai > pasaulio įvairovė ir vertė > visažinystę apibendrinanti tezė. Sintetiniame kontekste visa pasirodo ir prasmė, ir išmintis. Biologija ir fiziologija (išskyros) susikalba su fizika (dangaus kūnais), o gyvenimo dinamika pamatoma evoliucijos progres>joje. Tokiu būdu gimdoma pasaka dėmesio neatkreiptų, jei nebūtų tapusi pagrindiniu Martynenko rašymo principu, kuris ilgainiui tampa nuspėjamas. Verta pabrėžti – būtent principu, t. y. ne autoriniu stiliumi ar kūrybinės vaizduotės ekvilibristika. Jis artimas adaptuotam pamokslo žanrui ir rodo pretenziją asmeniškumą versti visuotinumu, nors šis būdas iš pirmo žvilgsnio menkai skiriasi nuo kitų vidutiniškų, konservatyvesnių autorių. Dalis jų, atradę rašymą, tarnauja kolektyviniam žinojimui, pvz., kultūros kontekstais apklosto savo balsą, taip įsirašo į visuotinį suvokimą, siekia bendrystės be savarankiško santykio ir tapatybės. Literatūra tampa saugykla, nes tekste pirmiausia gražu tampa tai, kas pristatoma/įtvirtinta kaip vertinga. Šis kelias baugus tuo, kad nelabai sėkmingu atveju jame ištirpsta unikalumas arba priešingai – bejėgystė apsimeta svarbia. „Be penkių pasaulio pradžioje“ kalbantysis, rodos, ne siekia tapatintis su pasauliu, bet pats įsipareigoja būti tebesiganančia exempla, o kuriamas simbolinis kontekstas atskleidžia ne tiek pastangą rašyti literatūrą, kiek dvasingus pamokymus. Vis tik visuma atskleidžia, kad beprotiškų asociacijų gausa susiaurina esminį tekstų variklį – dalijimąsi realia patirtimi, o pasaulio pažinimą leidžia pateikti paviršutiniškai (pamokslui užtenka tezės).

Kitas dalykas, Martynenko tekstus iš dalies būtų galima priskirti fiziologizuoto dvasingumo krypčiai. Jos atgimimo ištakų galima ieškoti nuo 2015 m. moterystę kultivuojančių new age’iškų poečių (Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės, Rimos Juškūnės) tekstuose. Juose kūno galimybių pažinimas, (ne)pažeidžiamumas yra proporcingas dvasiniam būviui, o harmoningas žmogus patiria pilnatvės jausmą. Poetės šiai krypčiai palaikyti kuria literatūrinį pasaulėvaizdį, demonstruoja estetikos, literatūros istorijos supratimą ir kalbinę vaizduotę. Martynenko atveju fiziologizuoto dvasingumo idėja artima, tačiau interpretacija paremta numanomu prieštaravimu normatyvumo suvokimui (pvz., siūlomas instruktažas, kaip sukurti žmogų), solidarumu su marginalais, keistumu, jei tai padeda palaikyti išskirtinumą. Taigi ne siekia perkonstruoti pasaulį, o jame įsipatoginti. Tam nebūtinas estetinis stuburas – neneigiamas nei lyrinis pradas, nei patosas, nei sinkretiškai religinis išgyvenimas, nei beskonybė. Visi elementai turi pagrindo, jei padeda palaikyti prasmės įspūdį. Taip margas paviršius apsimeta gelme.

Nenustebčiau, jei Martynenko nedaro skirties tarp teksto scenai ir tinklaraščio įrašo, o bet kokios formos kūrybą laiko sakralia terapinės saviraiškos visuma. Tekstai dėstomi kaip mozaika iš psichologizuojamų situacijų, būsenų, epizodų: „Ir visa tai kelia man nuostabą. Ir visa tai negali niekur susitikti. Bet jie susitinka šiame kūrinyje – Mėnulis, nepanaudota makštiena, lavoninė oda, nebyliai, aklieji, kolibriai, pusmetriniai peniai, vienaragis, milijonai uodų, angelai su nelyginiu sparnų skaičiumi... jie susitinka čia, žodžiuose“ (p. 144). Tokie kūrybos akto palytėti „susitikimai“ atstoja daugiausia turinio ir yra knygos pagrindinė ypatybė bei silpnybė. Apie lavoninę odą sužinoti gal ir įdomu, bet samprotauti nėra apie ką. Galima tikėtis, kad laisvo, neva „poetinio mąstymo“ pastūmėta tuštuma sukurs prasmę, tačiau sąsajos yra pernelyg palaidos, o žiedinė kompozicija ar slemo refrenas – tik dirbtinė priemonė palaikyti tvarką. „Susitikimų“ tikslas – ne plėsti reikšmę, o sudominti ir parengti pagrindinei teksto tezei (gyvenimas yra keistas, bet vienintelis, ar jauti?). Todėl už informacijos tvyrančio dvasingumo, apkaišyto vulgarybe, pasikartojančio artimos komunikacijos ilgesio nereikėtų painioti su filosofavimu. Pretekstai prasmingai pakalbėti Martynenko kūryboje neretai labai komiški (pvz., pirštas išangėje gali paskatinti diskusiją apie menamas ribas), o rezultatas – jau girdėtas ir pretenzingas („pokalbis nutrūksta ten, kur tyla arčiau tiesos negu žodžiai. Ir ta tyla yra atsakymas. Pasibaigiantis klaustuku“, p. 83; „Žmogus iš jo išėjo. Liko niekeno žemė, tuščia terpė tarp gyvulio ir dievo. Šiedu stovėjo abipus jos ir drovėjosi užimti jo vietą“, p. 124). Iš asmeniškiausių tekstų (pvz., „nepripratau“, „tai, ko išmokau už baro“, „užtemimas“, „pabaigti“, „tarakonų traiškymas“) akivaizdu, kad Martynenko turi įdomų, savo pasakojimą, dėl kurio jį ir giria. Tačiau patirtimi kaip išties motyvuojančiu raktu istorijoms visame kontekste dalijasi retai. Galbūt sukūrus exemplos įvaizdį ilgainiui pakanka juo apšviesto simbolinio fakto (dirbu bare, patyriau gaisrą)? Tačiau tekstai dėl to nebūtinai turiningesni: santykiai paverčiami vien sueitimi, giminystė šlovinama tik todėl, kad ji – giminystė, o vienuoliai, nes jie – gi vienuoliai ir t. t. Lieka įspūdis, kad, kol vienaprasmio turinio neužpildo asmenybės teatrališkumas, tol skaitome „be penkių literatūrą“.

Taigi „Be penkių pasaulio pradžia“ yra greitai perskaitoma neatrinktų tekstų knyga. Bėgantiems nuo didaktikos ji siūlo kitaip apvilktą pamokymą. Tai atvejis, kai autoriaus charizmos trauka kartais leidžia prisimerkti prieš perteklių (pvz., ne dievobaimingi skaitytojai siūlo skaitymą dozuoti2). Be to, iš netolygios visumos aiškėja, kad atlikimo veiksmas (išdrįsti pasirodyti iš užkulisių), trumpalaikio malonumo provokacija nebūtinai sutampa su literatūriškumu – gebėjimu valdyti ne schemą ir faktą, o kalbą ir pasakojimą. Kitaip sakant, netikėtos teksto temos, provokatyvi leksika išstumia įtraukiančią, gal nepopuliarią, užtat savitą mąstymą atitinkančią raišką. Pastarąjį aspektą literatūroje sieju su kūrybine drąsa, o kita – tik su pretenzija į drąsą. Todėl Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“ gal kam nors atrodo puikus šiuolaikinės jausenos transliatorius, bet literatūros požiūriu jis transliuoja silpnai. Nusiminti nebūtina: gyvenimas po debiuto vis dar procese. Tikėtina, kad ši „be penkių literatūra“ evoliucionuos, siekdama toliau prasmingai mėginti, pažinti ir būti.

______________________

1 Pavyzdžiui: Ožeraitytė L. M.P.E.Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“ – drąsi akistata su savimi. 15min. https://bit.ly/2w2jXfG.

2 Stankaitytė M. Bū(i)ties kaleidoskopas, Metai, Nr. 7, 2018. https://bit.ly/2P4k4A2

 

 

 

 

 

 

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.