„Poetė – per daug atsakingas vardas“

2013-12-05


Žaslių miestelio bibliotekoje dažnai vyksta parodos, susitikimai su įvairiais talentingais žmonėmis, seminarai ir kiti renginiai. Pastaruoju metu puikavosi Bronės Matačiūnienės rankdarbių paroda. Senolė pati atvyko į biblioteką ir pasiūlė atvežti savo darbus. Bibliotekininkė Onutė Karvelienė labai džiaugėsi B. Matačiūnienės entuziazmu, o kai sužinojo, kad ji ir eiles kuria, kilo mintis surengti poezijos vakarą.

Taigi lapkričio 28 dienos popietę į miestelio biblioteką susirinko nedidelė, bet labai maloni kompanija. Savo poeziją mums skaitė ne tik B. Matačiūnienė, bet ir Ramutė Mikulienė. Moterys juokavo, kad yra kilusios iš tokios žemės, kuri pati verčia kurti. Abiejų moterų gyvenimas buvo sudėtingas, sunkus, o kūryba – ir skirtinga, ir kažkuo panaši.Bronė Matačiūnienė

B. Matačiūnienė pasakojo, kad, kai buvo jaunesnė, rašyti nebuvo kada, nes augino du sūnus ir vieną dukrą, jaunas vyras patyrė traumą ir liko neįgalus. Kai sukako 70 metų, senolė paliko ūkio rūpesčius sūnui ir marčiai ir dabar gali kurti. „Kai rankos kruta, mintys laisvos. Tai ir pradėjau kurti. Viskas galvoje. Nieko neužmirštu. Ką pamačiau, ką užgirdau, tą parašiau“. Neįtikėtina, tačiau B. Matačiūnienė eiles skaitė iš atminties. Stebėjomės visi: ir jos bendraamžės, ir jaunos moterys. Senolė sakė, kad jokių specialių „patrovų“ nevartoja. Tiesa, skaito ji irgi be akinių.

B. Matačiūnienė džiugino mus pačios sukurtais šmaikščiais, kaip ji pati sako, „liežuviu palot“, eilėraščiais apie valdžią, Lietuvą, savo gyvenimą, tėviškę, gimtinę. Kadangi buvo susirinkusi moteriška kompanija, visos klausėme, ar turi eilių apie meilę? Iš pradžių ji tarstelėjo: „meilė jau praeityj, nėra ko jos minėt“, tačiau vėliau prisiminė eilėraščių ir apie meilę, ir apie gamtą. Visi jos eilėraščiai tokie šmaikštūs, smagūs, iš gyvenimo ir apie gyvenimą, kad net ašaros iš juoko tryško.Ramutė Mikulienė

R. Mikulienės eilės visai kitokios. „Rašau sau, esu romantikė. Kuriu apie gamtą, meilę“. Mums ji paskaitė eilėraštį, kurį sukūrė dar 1957 metais. Pasakojo, kad kuria nuo tada, kai dar mokykloje mokėsi. Eilėraščių tada niekam nerodė, dabar savo poezija pasidalina su artimais žmonėmis. Jos sukurtas giesmes žmonės gieda bažnyčioje, tik niekas nežino, kas jas kūrė. „Parašau iš karto užėjus jausmams, atėjus prisiminimams. Žodžiai ateina patys, melodija – naktį. Nieko paprastai netaisau“.

Visoms labai patiko R. Mikulienės eilėraščiai apie meilę, mamą, tikėjimą, gimtinės grožį. Jos klausant braukėme ašaras. Tai už širdies griebiantys, nukeliantys į prisiminimus, verčiantys apmąstyti savo gyvenimą, romantiški eilėraščiai.

Nenorėjome skirstytis. Gera buvo klausytis tokių talentingų moterų. Bibliotekininkė O. Karvelienė dėkodama sakė: „Iš viešnių yra ko pasimokyti. Pasisemti žemiškos patirties, kad mylėti žmogų reikia šią minutę“. Linkėjome visos, kad šio vakaro poetės (nors R. Mikulienė neleido mums jų taip vadinti, sakė, kad tai per daug atsakingas vardas) nenustotų kurti, kad turėtų sveikatos ateityje išleisti savo kūrybos knygas.

Jurgita Mikalauskienė,
renginio dalyvė

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų: 1 skaityti
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.