Virginija Cibarauskė. Karnavalas be metaforų

2018-12-03  

 


Lietuviškos apybraižos: istorijų romanas / Herkus Kunčius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 253 p. – ISBN 978-609-480-014-6

Apie Herkaus Kunčiaus „Lietuviškas apybraižas“ rašę Marius Burokas ir Neringa Butnoriūtė kaip vieną iš kūrinio prasminių raktų minėjo karnavališkumą. Ši su Michailo Bachtino darbais, visų pirma jo studija „François Rabelais kūryba ir tautinė viduramžių bei renesanso kultūra“ siejama sąvoka, mano manymu, verta išsamesnio paaiškinimo. Tai leis pagrįsti, kodėl H. Kunčiaus naujasis kūrinys, nors ir pasitelkia bei įvairiais aspektais aktualizuoja karnavališkumo logiką, yra artimesnis parodijos žanrui: „Lietuviškose apybraižose“, imituojant objektyviosios, istoriniais faktais grįstos apie realius įvykius pasakojančios apybraižos žanrinį registrą, konstruojamos fantasmagorinės tiek istorinę, tiek sveiko proto logiką paneigiančios istorijos apie ypatingus žmones.

Skirtis tarp karnavališko juoko, kaip jį supranta M. Bachtinas, ir juoko, kurį sukelia parodija, satyra ar anekdotas, glūdi ne paviršiniame figūratyviniame, o idėjiniame lygmenyje. Pasak M. Bachtino, viduramžiams ir Renesansui būdinga dviejų skirtingų, tačiau lygiaverčių pasaulėvaizdžių jungtis. Rimtasis, t. y. kasdienybės pasaulis, kuriame galioja įprastos normos, socialinės hierarchijos, periodiškai užleidžia vietą juoko arba karnavalo pasauliui. Ribotą laiką vykstančio karnavalo metu visos normos virsta savo pačių priešingybe. Karnavalo pasaulis laisvas nuo bet kokių religinių ir socialinių suvaržymų, tai tapsmo, krizės, transformacijos metas, kai žmogus išsilaisvina iš fiksuotos tapatybės bei jos numatomų pareigų. Tarpsubjektinis ryšys karnavale virsta normatyvumo atsikračiusiu gyvu juslišku santykiu – bet kokia distancija panaikinta, kalboje nelieka mandagumo formulių, nepaisoma socialinio, šeiminio ir kt. statusų. Karnavale itin svarbus materialusis pradas, kurį reprezentuoja kūnas bei tos jo funkcijos, kurios kasdienybėje yra tabuizuotos – valgymas, seksas, tuštinimasis etc. Būtent tokį karnavalinį pasaulėvaizdį aktualizuoja F. Rabelais kūryba, grindžiama „viršaus“ ir „apačios“ sukeitimu, hiperbolizuotu kūniškumu, obsceniška kalba, groteskišku realizmu ir visuotiniu juoku.

Svarbu tai, kad karnavalo idėjos neišsemia nešvankybė, besaikystė, juokas ir ekscesai – tai gilias šaknis kultūroje turintis ritualas, o ne orgija. Be to, M. Bachtinas ne kartą pabrėžia, kad karnavališkasis pasaulėvaizdis neturėtų būti painiojamas su satyra, parodija ar anekdotu, nes juokas ir groteskas, kylantis karnavalo metu eksploatuojant kūną ir jo funkcijas, yra ambivalentiški. Skirtingai nei iš svetimų ydų besišaipantis satyrikas ar anekdoto pasakotojas, karnavališkame juoke tarpstantis subjektas neatskiria savęs nuo kitų – juokiamasi ne iš konkrečių individų, o iš savęs, kitų ir paties gimdančio, tarpstančio bei mirštančio pasaulio. Groteskiškasis realizmas, kūniškojo prado hiperbolizavimas moderniojoje literatūroje paprastai įgyja negatyvių konotacijų. Tuo tarpu viduramžių karnavališkoje kultūroje švenčiamas materialiojo prado gyvastingumas – viską praryjanti, į save susiurbianti, bet kartu ir gimdanti, pasaulio daugį produkuojanti „apačia“ tuo mat metu ir juokinga, ir didinga bei baugi.

Kai juokas tampa satyrinis, „apačios“ vaizdavimas netenka gelmės ir ambivalencijos – M. Bachtinas šią tendenciją sieja su moderniaisiais laikais. Tačiau visuomet yra išimčių: kūniškojo hiperbolizavimo logika ir jos produkuojamos gelmės atvertimis grindžiama, pavyzdžiui, Jean Genet ar Georges Bataille proza. Taigi, parafrazuodama M. Bachtiną, cituotoje studijoje apie karnavališkumą ir F. Rabelais kūrybą teigiantį, kad visi nesusipratimai kyla dėl to, jog neteisingai formuluojamas klausimas, noriu pasvarstyti, kodėl, mano manymu, H. Kunčiaus karnavališkumas „Lietuviškose apybraižose“ artimesnis ne alternatyvias prasmes generuojančiam baugiam G. Bataille, o faktografine medžiaga grindžiamos istorinės literatūros, šiuo metu Lietuvoje išgyvenančios populiarumo piką, parodijai.

Daugumos „Lietuviškų apybraižų“ istorijų epicentras – ypatingo asmens atvykimas į Lietuvą ir ta proga vykstanti šventė. Švenčiama audringai, vartojama daug alkoholio, maisto, grupinio sekso. Karnavališkais, t. y. „atvirkščiais“, personažais galima pavadinti ir pagrindinius veikėjus: H. Kunčius renkasi personas, apie kurių sąsajas su Lietuva kalbama retai ir nenoriai – tai kariniai agresoriai, diktatoriai, psichopatai, komunistai, išlepinta paika princesė. Paviršiniame lygmenyje juoką kelia atvykėlių nuotykiai. Pavyzdžiui, Rusijos caras pirtyje įsitraukia į vietinės aukštuomenės ir žemuomenės vyrų grupinio sekso seansą; Napoleonas pralaimi draugiškas krepšinio rungtynes, įkrenta į Joninių laužą ir blaškosi po etnografines Rumšiškių sodybas ieškodamas alkoholio ir meilės; Vladimiras Leninas geria, agituoja, vemia cepelinais, užsiiminėja grupiniu seksu vietinio ginekologo kabinete ir galimai užsikrečia sifiliu; žiopla Monako princesė Karolina Gariūnuose pardavinėja vaizdo ir garso techniką, o iš tiesų paslapčiomis ieško dingusio mylimojo, kuris, vos atsiradęs, ją vėl palieka.

Subtilesnis komiškas efektas kyla dėl to, kad, imituodamas apybraižai būdingą neutralų stilių, kartais įgyjantį optimistinių sovietinės publicistikos gaidelių, pasakotojas Petro I, Napoleono, Hanibalo Lekterio, V. Lenino, Adolfo Hitlerio, Michailo Gorbačiovo ir princesės Karolinos asmenybes ir jų nuotykius apibūdina santūriai, tarsi tai, kas vyksta, yra visiškai normalu. Istorinei literatūrai būdingas patetiškas aukštasis registras keičiamas neutraliu, o kultūriniai stereotipai „apverčiami“ – į Lietuvą atvykę blogiečiai, piktadariai pasirodo kaip smalsūs turistai, norintys pasimėgauti vietinėmis gėrybėmis. Net psichopatas Lekteris vaizduojamas kaip tragiško likimo ypatingais talentais apdovanotas našlaitis. Tuo tarpu lietuviai, viešajame diskurse mėgstantys save tapatinti su aukomis, yra gudrūs, tikisi iš svečių išpešti kokios nors naudos: susitikę su galingaisiais, nuolat verkšlena apie apgailėtiną krašto būklę, nors pačių stalai lūžta nuo gėrybių.

Tarsi konstruojant savotišką revanšistinį naratyvą, naivius ir nieko blogo nesitikinčius atvykėlius pasitinka juos įsiurbianti, jų kūnus ir protus sujaukianti Lietuva. Marijos kraštas H. Kunčiaus apybraižose tampa erdve, kurioje klesti įvairaus pobūdžio orgijos ir perversijos. Jose, kaip viduramžių karnavale, dalyvauja visi, bet vietiniai (bent jau kai kurie) suvokia situaciją, o svečiai besąlygiškai atsiduoda nepažįstamųjų malonei – eina ten, kur juos veda. Bejėgiškumo tema ypač taikliai išplėtota pasakojime „Hitleris Klaipėdoje“. Svarbi Hitlerio kultūrinės biografijos detalė – fiureris maitinosi saikingai, vegetariškai. Tačiau atsidūręs Klaipėdoje jis netenka iškalbos dovanos ir nuolat kemša šviežią bei pašvinkusią žuvį, nuo kurios vemia, viduriuoja, tačiau nebegali liautis valgyti: „Hitleris, lydimas Abvero leitenanto Kloso, pas žvejus ėjo pasieniais, neskubėdamas. Kamuojamas vis ūmėjančių pilvo skausmų, fiureris galėjo įveikti tik nedidelius atstumus [...]. Iškamuotas šių rūpesčių Hitleris pamiršo, ką norėjo pasakyti žvejams. Tad atsisėdęs prie gausiai nukloto jūros gėrybėmis stalo tylėjo ir kvailai vartė akis. Klaipėdos žvejai, pamanę, kad kažko ant stalo stinga ir prisiminę pasklidusius mieste gandus, jog fiureris dievina vegetariškus pieno produktus, netrukus atitempė bidonėlį pačios riebiausios grietinėlės [...]. Po išgerto grietinėlės litro Hitlerio pilvas galingai sugurgė. Tai išgirdę žvejai pamanė, jog gavo signalą pradėti pokalbį. [...] Kai ūkio direktorius Kurtas Rėza, pirštu pabaksnodamas ant krūtinės prisegtas nacionalsocialistinio darbo didvyrio svastikas, ėmė guostis dėl apverktinos žvejybos laivų techninės būklės, Hitleris nevalingai įsimetė į burną kelis šprotus. Nurijęs, vienu ypu sušveitė sidabrinę jūros lydeką ir paragavo kalmarų. Nepajutęs skonio, užgėrė visa tai keliais ąsotėliais grietinėlės. Tada ėmė gliaudyti krevetes ir apie kažką svajoti.“ (p. 137–139). Situacijos, kurių dalyviai obsesyviai kartoja tuos pačius veiksmus (valgo, užsiiminėja seksu, geria, vartoja narkotikus, aiškinasi santykius) niekaip negalėdami baigti ir taip patirti išvaduojančio prasmės pojūčio, turi egzistencinės gelmės potencialo, tačiau H. Kunčius jo neplėtoja.

Ambivalentiškas ir savotiškai gilus bei juokingas „Lietuviškų apybraižų“ santykis su istorine literatūra. Istorinės literatūros kūrėjai paprastai įnirtingai pretenduoja į „tiesą“, pabrėžia, kad jų sukurta fikcija atspindi ar atskleidžia subtiliuosius kultūrinius ir mentalinius praėjusių amžių bei jų gyventojų ypatumus. Dažnai didžiausios diskusijos tarp autorių ir kritikų, literatūros bei kultūros istorikų kyla būtent dėl istorinių romanų, apsakymų „adekvatumo“, faktografinės medžiagos traktuotės „teisingumo“. H. Kunčiaus knygoje istoriškumas ir konstruojamas, ir dekonstruojamas: faktografine medžiaga pagrįstus epizodus keičia tokie, kuriuose skirtingų epochų realijos koegzistuoja. Pavyzdžiui, Konstancija Sluškienė carui perka „Absoliutą“ su 50 proc. nuolaida, o Napoleonas su vietiniais žaidžia krepšinį.  

Paradoksalu, kad neigiant istoriografinį „grynumą“, subtiliai rekonstruojami aprašomų epochų ypatumai, ironiškai atskleidžiami įvairių laikmečių sociokultūriniai aspektai. Pavyzdžiui, M. Gorbačiovą pasitikę kolūkiečiai-pagonys – ne tik pretekstas pavaizduoti egzotišką orgiją prie laužo. Sovietų valdžia iš tiesų skatino vadinamąjį „liaudiškumą“ kaip būdą menkinti katalikų bažnyčios įtaką. Vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje klestėjo įvairūs etnografinio pobūdžio būreliai, kurie, likimo ironijos dėka, prisidėjo ne tik prie „liaudiškumo“, bet ir prie lietuvybės puoselėjimo, Sąjūdžio. Taigi, septynios knygoje pasakojamos istorijos supažindina ne tik su septyniomis karnavališkomis asmenybėmis, bet ir su skirtingais Lietuvos istorijos periodais – nuo XVIII a. iki Nepriklausomybės. Kita vertus, skaitytojas nuolat perspėjamas, kad literatūra – tai žaidimas, kuriuo pasitikėti negalima.

Kaip minėjo apie „Lietuviškas apybraižas“ rašę kritikai, atvykėlių nuotykiai gana monotoniški, perversijos – tradicinės. Tačiau skaityti nėra nuobodu: kinta ne tik epochos, bet ir perspektyvos – neapsiribojama „baltojo vyro“ nuotykiais, vietos atsiranda ir našlaičio pasakojimui, ir moters istorijai. Išskyrus vizijinį registrą A. Hitlerio vizitą aprašančioje apybraižoje, kalba lakoniška, glausta, orientuojamasi į įvykių ataskaitą, o ne būsenų, pajautų aprašymus. Greičiausiai tai ir lemia sąlyginį knygos ir karnavališkumo traktuotės paviršutiniškumą: nors lyrinės prozos metaforiškumas dažnai dvelkia naftalinu, apsiribojimas vien tiesmukais veiksmų, situacijų aprašymais taip pat nėra išeitis – viena kita metafora „Lietuviškoms apybraižoms“ tikrai nepakenktų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.