Neringa Butnoriūtė. Besitvarkanti poetinė gražbylystė

2017-09-29



Štai: : eilėraščiai / Agnė Žagrakalytė. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 58 p. – ISBN 978-609-466-235-5

Agnės Žagrakalytės tekstai – iš tų, kuriuos nesunku atpažinti. Prisimeni, ir galvoje jau dūksta įsižaidusi kalbėtoja. Spurda vaizdingomis žodžių papliūpomis, švelniai įmantrauja ir nerimauja: kalboje maišosi ir literatūriški krinolinai, ir, sakytum, tarpukarinis žodynas, ir buitiniuose pašnekesiuose pasitaikančios bjaurybės. Visokie „galvojau, nieko aš / negalvojau“ (p. 7) prasprūsta pro eilėraščius į prozą ir į interviu, kuriuos skaitydamas pagausi intonacijas, tikėdamas, kad jos – natūralios. Gali neįsidėmėti apie ką yra Žagrakalytės tekstas (pavyzdžiui, bande dessinée „Klara“ įsimena ne tiek dėl siužeto, problematikos, kiek dėl atlikimo), bet tikriausiai nesupainiosi autorystės. Be abejo, charakteringą raišką galima vertinti įvairiai, tačiau poetui ją suformuoti – išties svarbu.

Nors Žagrakalytė nėra nežinoma ar neįvertinta autorė, apibūdindama naują poezijos knygą „Štai:“, ji linkusi efektingai pakurstyti abejonę: „kaip penkių knygų autorė jau galėčiau ką nors pareikšti! / Bet nereikšti irgi galiu“. Kai tekstai užbaigti, knyga išleista, tokio tipo poza galėtų būti laikoma eiliniu paikiojimu apie prasmės laikinumą, pridengti idėjų stoką arba tiesiog atskleistų, jog palaikomas supratimas, kad, pavyzdžiui, poezija „kyla“ iš netikėtų kasdienybės rakursų, savotiškų kalbinių „nušvitimų“ ir „atsitiktinumų“. Gerai pagalvojus, lietuvių poezijoje ne taip jau retai šitaip pasitaiko. Žagrakalytės poezijos atvejis šalia meistrų, kurie išmintingai šypso puse lūpų, eilėraščius skaido į tekstus, teksteliukus, siekia kuo paprastesnio, švaresnio, bet dėl to nė kiek nelengvabūdiškesnio kalbėjimo, atrodo prieštaringai: ji taria „štai“, pristatydama savo nesklandžią kalbužę, primenančią įgarsintą intensyvų minčių srautą. Tačiau knygoje „pareiškimu“ vengiama atsitiktinumų: reiškia ne tik į pirmiausia išgirstamą sakyti tarsi nepasakant, bet ir atkreipia dėmesį, kad šiame teiginyje „sušlubuoja“ sintaksė – norėdamas pareikšti, gali ir pats nereikšti. Kaip tai?

Ilgainiui literatūroje net ir labai asmeniškos patirtys subendrėja, jos kraustomos iš knygos į knygą, tampa simbolinėmis. Numanau, kad autorė supranta, su kokiais įvaizdžiais ir lūkesčiais jos tekstai gali būti siejami: moteriškumo refleksija, emigrantės, ištekėjusios moters patirtimis. Naujojo poezijos rinkinio „Štai:“ šerdį sudaro 2008–2009 m. rašyti eilėraščiai, t. y. priklauso laikotarpiui, kai pasirodė ankstesnis Žagrakalytės rinkinys „Visa tiesa apie Alisą Meler“. Be abejo, „Štai:“ įsitenka į tą patį pasaulėvaizdį. Sudėtingiau yra ne jį eksploatuoti, bet tekstuose problemiškiau pažvelgti į galimas savo kūrybos temas ir jų vietą literatūros kontekste. Žagrakalytės tekstai nuolat žaidžia su užkalkėjusiais lūkesčiais – tėvynės meilės, motinystės, autentiškos poetystės ir kitų temų vaizdavimu. Tad jei eilėraštyje bus leista sužinoti, kad „vaikai siunta, reik eit“ (p. 33), skaityti apie tai nebūtinai teks. Dėl šios priežasties jos poezijos nepavadinčiau itin asmeniška (į literatūrą įvesti asmeninę istoriją galima ir kitais būdais, pavyzdžiui, romane „Eigulio duktė: byla F 117“). Nebent asmeniškumu laikytume būsenas, išsakomas įvairiausiais balsais, kai įgarsinama baimė dėl gyvybės, besikaupiančios nuoskaudos, herojiška brendimo laimė ir įsimylėjimas be atsako.

Manyčiau, subjektę „be Dievo skreplelio ant kaktos“ neblogai charakterizuoja daugialypis frazeologizmas „pamesti galvą“ (t. y. pamilti, netekti nuovokos, apsvaigti, pražūti). Nutrūktagalviškumo nelaikome reglamentuotu statusu, bet todėl, kad jis labiausiai siejamas su neadekvačia žiūra, toks būvis yra sąlygojamas požiūrio į tokį asmenį – gali būti suvoktas ir pozityviai, ir negatyviai. Žagrakalytės tekstuose „galva pametama“ stipriai autoironiškai, juo užbėgama už akių, tai lemia vienu metu rimtą ir žaismingą požiūrį į pasaulį ,ir į tekstą. Kone stipriausiai „pamesti galvą“ reiškiasi įsimylėjimo prasme, bet koks svaigulys, sąmoningas nesusigaudymas atrodo kaip kasdieniška duotybė be ribinės patirties pavojaus, tiesiog išgyvenant dabarties akimirką. Galiausiai priežastis – atsektina, dažniausiai racionali, tarkime, dėl ligos, reiškiasi kaip nepriklausomo gyvenimo, nuotykio geismas. „Štai:“ ne tiek sudaromas įspūdis, kad galima vienprasmiškai diagnozuoti minėtą būklę, kiek ji įkūnijama kaip aktyvus vaidmuo, paradoksaliai grynas išgyvenimas.

Net jei tekstuose labai gyvai reflektuojama, kaktomuša susiduriama su ribomis: baisiau už indivdualią „begalvystę“ yra gražybliaujanti poetinė „bekalbystė“. Suskaityta frazeologija, kurioje telpa sumedėjusios poezijos sekcijos, lentynėlės, supratimu, kad „klišių būna gražių“, bet jos verčia raišuoti. Kūrybos procesas pristabdomas dėl kalbinės vaizduotės stokos („kodėl sustojau rašyti“, „norėčiau rašyt vien tik / eilėraščius-multikus“). Kaip ir knygoje minimos Birutės Pūkelevčiūtės, taip Žagrakalytės tekstuose kalba nuo pradžių nesiklosto dėl, viena vertus, perimto suvyriškėjusio diskurso („jei būčiau vyras, sakiau“, p. 9), kita vertus, dėl literatūrinių stereotipų, kuriais tieksyk poetizuota moteris („Štai:“ pasirodo, kokia įvairi globėjiškų ar pasigrožėjimą keliančių moters įvaizdžių fauna ir flora), ar numanomo raiškos konteksto (pvz., kaip kam būdinga godoti apie meilę). „Štai:“ tokia situacija ironiškai regima kaip retrogradiškai: pasenęs vyras stebi amžinai jauną mėtūgišką „moterį pjautuvą“, santykis išlieka nelygiavertis.

Žagrakalytė tiesiogiai nesprendžia ideologinių problemų, tačiau jas pastebi ir tekstuose vaduojasi ne tik iš jų, bet ir nuo jų. Poezijoje apskritai daugelį santykių įmanu perkeisti: tad mylimas vyras gali lyginti marškinius, o moteris būti „stačiai / kurvų karalaitė, lydinys / kietesnis nei plienas“ (p. 15). Dėl nuolatinių prasmės dichotomijų sutaikymo be tezinio, programiško teisuoliškumo, o su autoironija man rinkinys „Štai:“ yra įvairaus susikalbėjimo ir ritmo, pagal kurį šoka tekstuose besitvarkanti moteris, paieška. Tekstuose demonstruojama nepaprastai laisva kalbinė, emocinė prigimtis, kurią, kaip minėta, varžo socialiniai ir kultūriniai štampai. Įdomu, kad ten, kur Žagrakalytės tekstuose moteris-poetė kalba pompastiškai, buitinėse situacijose gyvenimiška kalbančioji balselį linkusi nureikšminti  (eil. „Claudio Bottega“), tačiau visada yra sau pati pasaulis – puikiai besijaučianti gamtoje, „meilužę meilužiu keitusi“, veidrodyje pamatoma kaip „Laiminga. / ANT VISO GARSO“ (p. 47). Jos geismų, pykčių objektai apskritai gali neįgauti kontūrų, likti „nesupoetinti“ (taip eilėraštyje „Nekas tam kaubojui“ dviejų asmenų santykiai tik punktyriški). Šiuose tekstuose nei moteris yra kito objektas, nei kitus jais paverčia.

Gal dėl to „Štai:“ atrodo ir šiek tiek karnavališkai. Kasdieniškos situacijos maišosi su (pernelyg) literatūrinėmis, o įsivaizduotiną pasakojimą (irgi kalbėjimą!) pertraukia buitis, tariamąją nuosaką – esamasis laikas. Kartais palaikomas ironiškas įspūdis, kad tikrovėje tarsi ieškoma laimingų pabaigų scenarijų arba priešingai, iš tiesų viskas būna į juos labai nepanašu. Tačiau Žagrakalytės subjektės realybė jau turininga, pilnatūrė, joje egzistuoja žodis „laiminga“, o klausimas „kodėl?“ skamba iš džiaugsmo, ne iš nevilties. Tad nekeista, kad tokią būseną reflektuoja pati kalbančioji („laiminga galvojau, nieko aš / negalvojau“, p. 7) ir kartu siekia įtraukti prie sudėtingų mintijimų pratinamą adresatą („rastų jus kokia kambarinė ar veislinė / moteris – sėdintį, su knygele, –  / ugnis uodega pizdužė – / vapantį, laimingą, durną, laimingą, – / tave, skaitytojau“, p. 27). Ar jausmu, o ne protu pasikliaujanti poezija tampa lengvabūdiškesnė? Manau, šios knygos atveju atsakymas neigiamas.  

Man patinka, kai tekstuose Žagrakalytė nuolat siūlo atrasti, kaip viskas atrodo sudėtinga. Jos įrankiai – simbolius įveikiantys vienaplaniai vaizdai, patosui lygiavertės nutylimos bjaurybės, demonstratyvų intelektą šturmuojančios emocijos. Pastarosios tekstuose ne aprašytos, ne spėliojamos, o savotiškai įgarsintos – gyvybingos ir atviros, pramušančios bet kokią suvaidintą scenografiją, suteikia tekstams ne metaforinio kraujo. Todėl tai, kad daugelis buitinių situacijų pakylėjamos iki nuotykio arba išpučiamos iki emocingo įvykio, yra šio poetinio dūksmo rezultatas. Gal skambės paradoksaliai, tačiau „Štai:“ gali būti simpatiškas pavyzdys, kai poezijos kalba jaučiamos prieštaros, bet žodžiams pavyksta atitikti veiksmus. Štai toks kalbėjimas taip pat pajėgus palaikyti tvyrančią abejonę dėl to, kas ką gyvenime ir tekstuose reiškia, ir žmogišku pavidalu apeliuoti į egzistenciškuosius skaudulius.

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.