Vandens!

APIE KNYGAS MAŽIEMS IR JAUNIEMS

Gintarė Adomaitytė





„Kiekvienas į pasaulį žiūrime iš savo valties“, – sako Ignui senelis. O tas senelis, kad žinotumėte, nei senas, nei gležnas. Jis rūstus. Stiprus. Mažakalbis. Išmanantis bene visus pagrindinius amatus. Svarbiausia, kad buriuotojas. Ignas per visą vasarą nereikalingas nei tėvui, nei mamai. Ar tik vasarą? Taip dažnokai nutinka išsiskyrusiose šeimose.

Kol tėvas pramogauja Karibų kruize, devynmetis Ignas su seneliu iškeliauja šiauriau Lietuvos. Dviese. Jachta „Vėjūnė“ narsiai plaukia Danijos link, patirdama ne kokius nors išgalvotus, bet pačius tikriausius nuotykius. Tai – realybė. Knygą parašė patyręs buriuotojas.

Pasakoju jums apie Rimtauto Rimšo apysaką „Ne Karibų kruizas“ (leidykla „Gimtasis žodis“, iliustravo Julius Pauliukaitis).

Nė akimirkos neabejojau, kad būtent nuo šios apysakos privalau pradėti vaikų ir jaunimo knygų apžvalgą. Įvykių daug: buriuotojai garsina Lietuvą kur kas oriau nei įkyrėję krepšininkai, ir dėl to maloniai daužosi mano širdis.

Retsykiais mums šauna į galvą lyginti literatūrą su sportu. Aš gretinčiau knygas tik su vandens sporto šakomis. Tai itin asmeniška. Kadaise ir aš į pasaulį dairiausi iš valties, vanduo ir knygos man vienodai būtini. Todėl šioje apžvalgoje vandens ir dairysiuos.

Rimtautas Rimšas buriuoti mokėsi skaitydamas. Būtent nuo marinistinės literatūros prasidėjo Kauno paauglio aistra jūrai. Dabar Vilijampolės Rimtautas jau seniai ne paauglys, o patyręs buriuotojas. Tai – jo duona, jo aistra, jo gyvenimo būdas.

Knyga „Ne Karibų kruizas“ – geriausių knygų paaugliams ketvertuke. Pelnytai. Tai – iš tiesų stipri literatūra, teikianti skaitymo malonumą. Tačiau apysakoje itin ryški pažintinė misija. Gali būti, kad net Suvalkijos lygumų berniokas, ją skaitydamas, užsimanys ne švilpauti, o eiti į jūrą.

Širdis beskaitant sąla nuo lietuviškų vėjų vardų: šakšinio, launagio, aušrinio... Besirengdama į žygį (na, ne jachta, ne, kur kas kukliau...) būtinai atsiversiu tą puslapį, kuriame senelis ir Ignas perkasi drabužius, maistą kelionei. Tik tai, kas reikalingiausia. Visad kiek didžiavausi, kad atskiriu štotą nuo groto, o rėją nuo kobinio, – menkos žinios, bet... Dabar išmanysiu kur kas daugiau: knygoje yra ir jūrinių terminų žodynėlis.

Kaip ir kodėl saliutuoja vienas kitam laivai? Koks apima jausmas, kai jachtos išsirikiuoja kilvateriu – viena linija? Kodėl laive būtina visada prie savęs laikyti peilį? Kokia jūroje aušra?

Skaitykime ir žinosime. Nesakau, kad tapsime buriuotojais. Sakau, kad patirsime jūros dvelksmą – o to dvelksmo niekada per daug nebūna.

Ko pristigo knygai?

Iliustracijų, kurios dar labiau stiprintų pažintinę misiją. Tačiau negaliu neigti jauno, debiutuojančio iliustratoriaus pastangų. Juk piešė būdamas moksleivis, jo darbus į leidyklą atnešė knygos autorius.

Vis dėlto pasvajokime kartu su rašytoju Rimtautu Rimšu: į kiekvieną antrosios apysakos laidos egzempliorių bus įdėta dovana: burinio laivo maketas. Bus aiškiau, kur tas kopkitas, kiek jame vietos...

Lietuviškų knygų paaugliams stinga – net trošku. Pernai ekspertams nepavyko suformuoti geriausiųjų penketuko, šiemet – tik keturios knygos. Apie Gendručio Morkūno „Grįžimo istoriją“ jau pasakojau, ateityje būtinai ir likusias dvi aprašysiu, o kol kas...


Tebūnie – išdrįsiu ir apžvelgsiu knygą, rašytą ne vaikams, ne paaugliams, o mums visiems. Tikiu, kad apžvalgas paskaito ir mokyklų bibliotekininkai, tad jiems nuoširdžiai rekomenduoju praturtinti lentynas Onos Stasiukaitienės „Technikos paveldu Lietuvoje“ (leidykla „Versus aureus“).

Tačiau visų pirma aptarkime naujieną.

– Gimnazijų ir mokyklų bibliotekos jau greitai vadinsis informacijos centrais, – sakė man mokytojai.

Ar tikrai?

– Iškabos keisti nereikia, – konsultuoja Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė Aldona Augustaitienė. – Ką pirmokams, atėjusiems pasakų, sakys tie du keisti žodžiai – informacijos centras?

Švietimo ministerijos dokumente kalbama tik apie tai, kad bibliotekos turi atlikti informacijos centro funkciją. Tik tiek...

Neskubėkime pervardyti – iškabų kaita pernelyg daug kainuoja. Skubėkime pirkti informatyvias knygas. Būtent tokia yra „Technikos paveldas Lietuvoje“. Gausios žinios pateikiamos santūriai, ne publicistikos, bet ir ne sudėtinga, o lengvai suvokiama enciklopedine kalba.

Kiek peno fantazijai! Kokia romantika! Kaip tiks žiniukams moksliukams!

Senieji Lietuvos keliai ir geležinkeliai, malūnai ir švyturiai, kalvės ir tiltai! Kiek pažėriau šauktukų! – apie kai kurias knygas privalu garsiai šaukti. O jau nuotraukų nuotraukų...

Dabar, rašydama, atsiverčiau pirmą pasitaikiusį puslapį ir žvelgiu į Darbėnų vandens malūną, pastatytą 1820 metais. Apgriuvęs, bet dar nesugriuvęs. Yra ir Neringos švyturio, statyto 1974 m., maketas, ir... ir...

Knygos autorei ir leidyklai šiuose savaitraščio puslapiuose rašau prašymą-patarimą: būkite žmonės, parenkite šios knygos kelias versijas vaikams, paaugliams. Kad ir apie dabarties retenybę – vandens malūnus... Informacija jau yra, tereikia rašytojo ar žurnalisto, įgudusio rašyti jaunesniems, bendraautorystės. Gal net bendraautoriaus nereikia, gal gana žaismingai mąstančio redaktoriaus.

O kad jau pradėjau svaidytis patarimais, tai mestelsiu dar vieną. Jį skiriu geriausios metų knygos paaugliams ekspertams. Sudaryti penketuką būtų kur kas lengviau, jei neatstumtumėte knygų, kurias vadiname pažintinėmis. Nejau Selemono Paltanavičiaus knygos apie gamtą – ne literatūra? Suaugusiems eseistams kuo plačiausiai atverti vartai į penketuką; mums, pavaikėjusiems, lieka tik nuošalė.

Pavargau patarinėti. Daugiau to nebus... Einu ilsėtis pas antis – į jų vandenis.

Susipažinkime su debiutantės Virginos Šukytės „Ančių močiute“ (leidykla „Gimtasis žodis“, iliustravo Aušra Čapskytė).

Beskaitydama kultūros spaudą, ne kartą spėliojau, kas ta šmaikščioji Virgina. Dabar jau žinau: žurnaliste dirbanti Virginija Genienė. Pirmą kartą jos pasakas užtikau ne vaikų leidiniuose, o savaitraščio „Šeimininkė“ kalendoriuje. Buvau maloniai apstulbusi ir dėl kalendoriaus, ir dėl jaukių pasakų, ir dėl paties savaitraščio.

Po kelių savaičių sužinojau: Virginijos Genienės pasakas „Gimtajam žodžiui“ ir Kultūros ministerijai rekomenduoja Renata Šerelytė. Ir dar viena gera naujiena: iliustruoti imasi Aušra Čapskytė. Patikėjau knyga, jos dar nemačiusi.

Knygos pasaulis paprastas, bet ne prastas. Virginos katinai, žirafos, antys, žalčiai, lapė, šešios žąsys su šešiais žąsyčiais – ne iš žaislų parduotuvės, juo labiau – ne kičinis svetainės papuošalas. Jie iš tiesų gyvena čia, šalia mūsų.

Anądien Neries pakrantėje mačiau, kaip į tankų Žirmūnų eglyną skuodžia šunų įbauginta lapė: gal ji padirbėtų man apykakle, kaip ta pasakos Rudė, išgelbėta kaimo mokytojos? Antis lesinančios močiutės (kaip ir kačių baugščios „motinos“, kaip balandžių gynėjos, kaip benamių šunų puoselėtojos) visada savyje gniaužia dramatišką istoriją – tokia yra ir Virginos aprašytoji. O jau tas žalčių tiltas...

Atsiverskite knygą ir pamatysite, kaip dailininkės Aušros Čapskytės valia besišypsantys žalčiai vyniojasi per kelis puslapius, kokie charakteringi tipažai keliauja neįprastu tiltu, kaip lengvai skrajoja svajingi skėčiai – jie sklendžia per visą knygą.

Pamenu, kaip Virginija, laukdama, kol leidykla ras iliustratorių, kalbėjo:

– Ne man turi patikti dailininkas. Svarbiau, ar dailininkui patiks mano pasakos.

Retas požiūris.

O pabaigai – apie kitą vaikų literatūros debiutantą, apie Herkų Kunčių, kad ir kaip keistai tas derinys – Kunčiaus debiutas – skambėtų. Pjesių vaikams būta, bet knyga – pirmoji.

Vandens!

Gurkštelti vandens iš čiaupo šaltinio – štai kas knygos pradžioje svarbiausia. Apysakos-pasakos „Virtuvės tarakono nuotykiai“ (leidykla „Versus aureus“, iliustravo Erika Minkevičiūtė) herojus nuleipęs voliojasi ant virtuvės grindų.

Taip, jis – herojus. Juk tiek patiria nuotykių. O aš suku galvą: gal man vieną sykį imti ir patikėti, kad maniškiai virtuvės tarakonai taip pat – herojai? Verti šiltesnių namiškių jausmų, net pagarbos? Per vienerius metus – net dvi jiems skirtos knygos.

Dar taip neseniai pasakojau apie Birutės Jonuškaitės „Ūsuotą Levuko istoriją“, o tam Levukui ant kulnų jau mina tolimas jo giminaitis.

Tikrai tolimas. Tolimiausias.

Birutės Levukas atkeliauja į žmonių pasaulį ir bando jį keisti, keisdamasis pats. Jis skaudžiai ieško vardo, o iš tiesų – savęs.

Herkaus tarakonas neturi vardo ir jo nepasigenda: jis – Tarakonas, besisukiojantis saviškių aplinkoje. Jie visi – ir Voras, ir Sliekas, ir Skruzdėlė, ir Blusa – tartum vieninteliai, nepakartojami.

Vaikų literatūros žinovai, nesibaimindami XXI amžiaus vėjų, narsiai ir jautriai tebeskirsto knygas mažiesiems į mergaičių ir berniukų literatūrą. Herkaus Kunčiaus Tarakonas priklauso pastarajai. Čia kariaujama. Čia kalinama ir kalima. Čia draugas aukojasi dėl draugo. Čia nusiviliama meile užsienietei Musei Cėcė, tačiau be ypatingų kančių – draugystė kur kas svarbiau. Fifa ta Cėcė – dailininkė Erika Minkevičiūtė fifiškumo įspūdį tik sustiprina. Iliustracijos švelnios, minkštos. Net paplaukusios – tai komplimentas.

Mūsų namai priklauso ne tik mums – velniškai sunku tai suvokti. Tūkstantąjį kartą sau ir savo šeimai žadėjau neberašyti apie katę Morua, bet kad...

Jau temsta, jau greitai tas metas, kai katė šypsosis, žaisdama, suprantama, su tarakonu – ne su Jonuškaitės Levuku, ne su Kunčiaus Tarakonu – o mano, mano! Žinau: Morua leis jam, nuo kepštelėjimo apsvaigusiam, atsigauti ir pabėgti. Gal į kitus namus, kur dar kas nors parašys apie jį knygą? Apie paršiukus ir kiškiukams jau parašyta tūkstančiai.

Devyniais vandenimis galiu juos perlieti – ir tarakoną, ir katę – vis tiek jie jausis namų šeimininkai, o mes – tik patarnausime.

Prieš eidama tarnauti, atsiprašau redakcijos: prieš kelias savaites narsiai žadėjau, kad rašysiu apie vaikų knygų penketuką, o ką dabar veikiu?

Pilstau vandenį.

Pasakysiu tik tiek: būti šalia Urtės Uliūnės, Laimos Vincės, Kęstučio Kasparavičiaus, Vytauto Landsbergio knygų ir manajai knygai gera.

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų: 1 skaityti
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.