Virginija Cibarauskė. Tamsi pasaka suaugusiems

2018-10-29

 


Šulinys: mažasis romanas / Laura Sintija Černiauskaitė; dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 192 p. – ISBN 9786094800047

Mažuoju romanu pavadintas Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinys“ tiek tematiškai, tiek ir stilistiškai nuosekliai įsilieja į ankstesnių rašytojos prozos kūrinių – romanų, apsakymų, apysakų, pjesių ir kt. – kontekstą. Šie tekstai dažnai priskiriami vadinamajai „moterų prozai“, nes objektu renkasi moterų ir vyrų santykių, motinystės, taip pat vaiko, paauglio pasaulio, neretai pažymėto traumos ar netekties ženklu, analizę. Apie mažojo romano kalbos specifiką gana išsamiai rašė Giedrė Kazlauskaitė1 ‒ kūrinyje, kaip ir ankstesnėse knygose, vyrauja metaforų prisodrintos lyrinės prozos registras.

Veikėjų ryšius, jų santykį su supančiu pasauliu, emocines būsenas nusakančių metaforų, subtilios simbolikos, impresionistinio gyvumo kupini fragmentai tiesiog užburia – ypač epizodai, kuriuose į pasaulį žvelgiama iš vaiko perspektyvos. Tačiau poetiškasis registras keistai nedera su fragmentais ar net skyriais, kuriuose ne vaizduojama, o gana tiesmukai konstatuojama, kas ir kodėl vyksta. Reprezentatyvūs vaizdais kalbančios poetikos ir konstatuojamosios kalbos pavyzdžiai – metaforų prisodrintas pirmasis skyrius ir sausas, deklaratyvus ketvirtasis. Galima tik spėlioti, kodėl lyriškasis stilius, kritikų vadinamas skiriamuoju L. S. Černiauskaitės kūrybos bruožu, romane išlaikomas ne visuomet – smulkioji proza šia prasme daug vientisesnė (pavyzdžiui, apsakymas „Kambarys jazmino krūme“, taip pat paskiros apysakos, novelės).

„Šulinį“ sudaro keturios dalys, kiekvienos veiksmas vyksta naujame erdvėlaikyje, tačiau pagrindiniai personažai susiję kraujo ryšiais, be to, visi juda link savosios paslapties – neįsisąmonintų vaikystės traumų, tamsiųjų savasties klodų – atskleidimo. Pirmasis skyrius, pavadintas „Šuliniu“, motyvuoja visas vėlesnes istorijas: veiksmas vyksta šeštajame dešimtmetyje Žemaitijos kaime Tolimuose, jo epicentru tampa meilės trikampis ar net keturkampis – Judita apimta obsesijos vedusiam vyrui Arnui, o Juditos meilės kantriai laukia Butvydas. Dramatiški įvykiai paženklina ne tik suaugusiųjų, bet ir jų vaikų bei anūkų gyvenimus – atstumta mylimojo, Judita nuskandina savo ir Arno dukrą Raselę.

Kaip ir ankstesniuose L. S. Černiauskaitės kūriniuose, fatališka meilė nėra kaip nors motyvuojama – ji tiesiog ištinka personažus kaip lemtis, kuriai priešintis, atrodo, neįmanoma. Pavyzdžiui, Juditai užteko vieno romantiško vakaro prieš Arnui išvykstant į armiją ir kelių laiškų, kad kantriai ir besąlygiškai mylimojo lauktų net penkerius metus. Moteris nesuabejoja nei savo, nei mylimojo jausmais ir tuomet, kai po armijos vyras apsigyvena kitame mieste, ten veda Ilzę, susilaukia vaiko. Bet vos tik Arnas su šeima grįžtą į Tolimus, Judita, nekreipdama dėmesio į pasikeitusį jo statusą, toliau tęsia meilės programą, kol galų gale Arnas pasiduoda. Butauto jausmų Juditai gimimas nusakomas dar lakoniškiau: „Kai tik ją pamačiau, iškart supratau, jog niekur nuo jos nesitrauksiu. Tokia jau ji. Magnetas.“ (p. 62). Ir Amelija, atsisėdusi į nepažįstamo vyro mašiną, vos persimetusi su juo keliomis frazėmis, „pajuto jam ūmią, vergišką simpatiją, beveik įsimylėjimą. Norą parodyti, atskleisti save iki dugniausio dugno.“ (p. 181). Taigi, realistinis apvalkalas slepia savotiškos pasakos suaugusiesiems kodą. Jam būdinga psichologinės motyvacijos nereikalaujanti nuolat kartojama ir dėl to tik įtikinamesne tampanti schema: raganiška gundytoja bus įveikta, princas visada sutiks princesę, o stabiliu dėmeniu tapusi meilė tęsis iki pat laimingos arba nelaimingos pabaigos.

Realistinės prozos kontekste tokios situacijos neįtikintų ne dėl to, kad yra neįmanomos (pasaulyje, o tuo labiau literatūroje įmanoma viskas), bet dėl to, jog trūksta motyvacijos, konkrečių detalių, pavyzdžiui, specifinio gesto, išvaizdos, balso ar kokio nors kito elemento, kuris pagrįstų netikėtai įsižiebusią aistrą. Taip norėtųsi sužinoti, kaip Butvydas išsikovojo Juditos meilę, ar laikui bėgant jo apsisprendimas nekito (o juk turėjo įvykti ir lūžių, nevilties akimirkų); ar Arnas Tvyla papasakojo Amelijai, kaip jie susitiko pirmą kartą ir kaip į tai reagavo mergina. Tačiau nuo paaiškinimų išsisukama – „žaibas trenkė“, taip įvyko, nes turėjo įvykti. Tokiu pat „žaibo“ principu beprotybės apimta Judita staiga atsitokėja ir suvokia savo kaltę: pamato ją besivejančius vyrus „[I]r staiga nušvinta, persmelkta kažkokios išganingos minties.“ (p. 78).

Taigi, romano struktūra grindžiama kartotės principu – skirtingais laikais vykstančios istorijos pasirodo kaip esmiškai, fatališkai susijusios. Nuolat kartojasi neatremiamos meilės (arba geismo), vyro (ne)išgelbėto vaiko ir išgelbėtos moters, netikėto dingimo ir atsiradimo (vaiko ar suaugusiojo) scenos, ritualinį statusą įgyjantys apsivalymo vandeniu (mirusio vaiko apiplovimo, lėlės maudymas, vaiko paskandinimas, maudymasis upėje, „skendimas“ samanėje) motyvai. Paralelizmai tokie ryškūs, taip stipriai akcentuojami, kad sukuria universalios, net į mitinį matmenį pretenduojančios istorijos efektą – kartų kartos aktualizuoja tą patį modelį. Šį efektą pagilina ir preciziška simetrija, nusakanti porų santykius:  pirmajame ir trečiajame skyriuose vyrauja sadomazohistinio tipo ryšiai, o antrajame ir ketvirtajame – harmoningi, darnūs.

Apie „Šulinį“ rašiusios G. Kazlauskaitė, Jurgita Žana Raškevičiūtė2, Renata Šerelytė3 teigė bijojusios, jog vaikžudystės tema rezonuos su prieš kelis metus žiniasklaidos itin išsamiai nušviesta panašia tragedija. Tačiau vaikžudystė yra ir kultūrinis topas, tereikia prisiminti, pavyzdžiui, Medėjos istoriją – būtent ji, o ne Lietuvos įvykiai man tapo artimuoju pasakojimo kontekstu. Šią interpretaciją sustiprina ir tai, kad Arnas praranda ne tik nesantuokinį vaiką – miršta ir jo bei Ilzės sūnus. Nors berniuko mirtis buvo ne smurtinė, abiejų vaikų netektį vyras traktuoja kaip bausmę („Kodėl mano vaikus?.. Kodėl mano vaikus?...“, p. 55), ženklą, kad reikia keistis.

Antrojoje „Šulinio“ dalyje pagrindine veikėja tampa suaugusi Arno ir Ilzės dukra Filomena. Nors sukūrė laimingą šeimą, susilaukė vaikų, moterį vis dar veikia Tolimuose įvykusios tragedijos pasekmės – mirties baimė prasiveržia netikėtais viską nušluojančios bangos vizijomis. Trečiojoje dalyje jau suaugęs Filomenos sūnus Arnas Tvyla, gedintis dėl motinos mirties, aplanko jos gimtinę, kur sutinka degradavusią Juditos antrininkę – jauną samanėje skęstančią Libertą, nesugebančią pasirūpinti mažamete dukrele Amelija. Ši situacija Arnui tampa galimybe pakartoti tai, ką patyrė jo senelis – svaigulį, kuriam neįmanoma atsispirti. Be to, kaip ir kažkada senelis, jaunas vyras intuityviai imasi Amelijos gelbėtojo vaidmens. Ketvirtajame skyriuje Amelija ir  Arnas Tvyla vėl susitinka po aštuoniolikos metų.

Skirtingai nei pirmojoje ir trečiojoje romano dalyse, kuriose gana nuosekliai plėtojami personažų psichologiniai portretai pagrindžia jų veiksmus, antrojo ir ketvirtojo skyrių varomąja jėga tampa Deus ex Machina principas, aktualizuojamas kaip netikėti ir beveik neįmanomi, tačiau reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje įvykstantys lemtingi susitikimai. Norint palaikyti intrigą, naudojama detektyviniams pasakojimams būdinga skaitytojo dėmesio nukreipimo strategija. Pavyzdžiui, ieškodama iš namų dingusio atmintį praradusio tėvo, Filomena prie kioskelio randa sukniubusią širdies smūgio ištiktą pardavėją. Tačiau visa ši drama reikalinga tik tam, kad Filomena susitiktų Juditą, kuri, kaip vėliau paaiškėja, neseniai apsigyveno kaimynystėje. Kodėl moterys negalėjo susitikti gatvėje ar parduotuvėje? Greičiausiai todėl, kad nebūtų intrigos. Tokią pat funkciją atlieka ir pagyvenusio vyro bei studijuoti į miestą vykstančios merginos pažintis, kuria pradedamas ketvirtasis skyrius. Tačiau vėliau paaiškėja, kad ir be šio epizodo Arno Tvylos ir Amelijos susitikimas būtų įvykęs. Galbūt papildomų prasmių nekurianti, tik dėmesį nukreipianti  įtampa auginama manant, jog „santuokos karališkumo“ vaizdų nepakaktų, norint išlaikyti skaitytojo dėmesį? Vaizduoti laimingas poras daug sunkiau nei toksiškas – tai konstatavo dar Levas Tolstojus „Anoje Kareninoje“: „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“. Tačiau L. S. Černsiauskaitės „Šulinyje“ praėjusių skyrių įtampa niekur nedingsta, personažai pakankamai įkrauti, prisodrinti, taigi teoriškai užtektų vien jų susitikimo be jokių papildomų peripetijų.

Apie „Šulinį“ rašiusi kritika mini, jog įtaigiausi romano epizodai koncentruojasi pirmajame skyriuje. Tai komplikuotos motinystės patirtys ir subtiliai perteikti vaiko – mažosios Filomenos – išgyvenimai4. O man romano stuburu tapo apvalančio nuopuolio idėja, kurią atskleidžia daugialypis tamsaus vandens pripildyto šulinio įvaizdis, išnyrantis vis naujose situacijose. Būtent ambivalentiškas vandens, paslaptingo žaidimo su vandeniu vaizdinys pradeda pirmąjį romano skyrių – netikėtai nubudusi Filomena stebi, kaip motina prausia mirusių broliuką. Mergaitė dar nesupranta, kas nutiko, tačiau intuityviai jaučia baimę: „Kaip žiūri į tą, kuris mamos rankose. Kas čia vyksta?.. Kodėl ji žaidžia su vandeniu?.. o jos veidas, išviršaus apšviestas musių nutupėtos lempos?.. Tos lempos šviesos instinktyviai nemėgsti, ji ryški ir negailestinga, viską bjauriai apnuogina, nepalieka viltingų šešėlių. (...) Mamos veidas atrodo tarytum numiręs (na ir kas, jis dažnai toks!). Tą veidą jauti. Jis nemiręs, jis labai pavargęs. Seniai jau; tik plonytė gyvybės versmelė prasimuša iš gelmių, suvirpindama lūpų kamputį, kaktą, šnerves.“ (p. 10)

Vėliau pati Filomena neša iš batų dėžutės pagamintame karstelyje paguldytą lėlę link Akmenos upelio, kad užkastų sniege. Intuityvus bandymas rituališkai pakartoti traumą ir taip nuo jos išsivaduoti pavyksta tik daug vėliau, po kelių dešimčių metų, kai įbrenda į upę ir taip tarsi nugali viską užliejančios mirtį nešančios bangos baimę. Tačiau pačias giliausias transformacijas lemia stovintis, uždarytas, tamsus šulinio vanduo – tik paniręs į visišką tamsą, gali nuo jos išsilaisvinti. Šis išsilaisvinimas neįmanomas ko nors nepaaukojus. Iš obsesyvių santykių Judita, o kartu su ja ir Arnas, išsiveržia tik tuomet, kai tamsaus šulinio dugne palieka savo dukrą, o Arnas Tvyla po motinos mirties apėmusį beprasmybės jausmą nugali ir naują gyvenimo kryptį randa patyręs moralinį nuopuolį – „įkritau kaip į šulinį“ (p. 161). Tačiau vietoje desperacijos apima „keistas, vos rusenantis džiaugsmas. Pojūtis, kad esi gyvas, pripildytas iki gyvybės siūlių, kurios net traška nuo pertekliaus, nenumaldomai judantis į priekį. Pasaulis, kuris šiandien veriasi jam prieš akis, atrodo visai kitoks negu vakar. Bet juk tas pats. Jo spalvos paslėptos, gyvastis paslėpta, visos galimybės – paslėptos. Ir toje paslėptybėje jis, žmogus, vienintelis jaučiasi taip aiškiai, ryškiai gyvas, tiesiog apakęs nuo savęs paties.“ (p. 170)

________________________

1http://www.satenai.lt/2018/04/06/pasakojimo-sulinys/

2http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-09-26-koks-jis-tas-mazasis-romanas/172022

3http://literaturairmenas.lt/literatura/renata-serelyte-sulinio-slepiniai

4http://literaturairmenas.lt/knygu-presas/monika-andrulyte-gintaro-kambario-ir-sulinio-gelmese

 

© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.