Neringa Mikalauskienė. Knyga mąsliems paaugliams
2017-01-04
 
 


Sutikti eidą: romanas / Ilona Ežerinytė. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 171 p. – Leidyklos „Alma littera“ 2016 m. surengto paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nominantė. – ISBN 978-609-01-2503-8

Ilonos Ežerinytės apysaką „Sutikti eidą“ iš paauglių ir jaunimo literatūros konkurso trijulės pasilikau „desertui“ (kitos dvi ‒ L. Varslauskaitės „Mano didelis mažas Aš“ ir D. Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“). O kol perskaičiau, tai ir Rubinaityje recenzijos apie šias knygas pasirodė. Apie I. Ežerinytę ‒ doc. dr. Kęstučio Urbos, tai jau man lyg ir nebeliko erdvės skleistis, mat su joje išsakytomis mintimis sutinku, palyginimas su Marios Gripe᾽s „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“ sužavėjo, nors pati ir nebuvau apie tai pagalvojusi: mano mintyse labiau sukosi lietuvių Kristinos Gudonytės „Ida iš šešėlių sodo“ (2012) ir Renatos Šerelytės „Rebekos salos“ (2015).

Vienas iš K. Urbos sugalvotų recenzijos pavadinimų ‒ „Auštantis kavos puodelis“ ‒ pasirodė ypač taiklus, o bebaigiant skaityti recenziją net pavydas suėmė radus pastebėjimą „Rengdamasis rašyti šį tekstą Ežerinytės knygą skaičiau bene penktą kartą, ir galvoje išnirdavo vis kitoks galimas recenzijos pavadinimas. Daug jų, rodos, gražesnių vienas už kitą. Dažniausiai frazės, knygos citatos.“ („Paslauga mėnesiui“, arba Kaip atpažinti eidą“, Rubinaitis, Nr. 4 (80), p. 37). Suėmė, nes mano pačios galvoje nepajudinamai strigsojo vienas vienintelis ‒ „Knyga mąsliems paaugliams“. Tokia yra pagrindinė knygos veikėja Algina ‒ mąsli, pastabi, sugebanti „prisikviesti“ sapnus, prieš pat miegą ištraukdama iš atminties kokį malonų prisiminimą. Algė geriausiai jaučiasi viena, mėgsta klajoti po miestą ir stebėti aplinką: „Tie tarpai tarp pamokų jai buvo kaip oro gurkšnis. Galimybė įkvėpti giliau prieš išneriant į dusinantį paviršių. Ji net į mokyklą išeidavo geru pusvalandžiu anksčiau, kad pereitų pustuštėmis gatvėmis, susigalvotų kokią gražią istoriją, apsiraizgytų mintimis lyg apsauginiu kokonu ir jau būtų pasiruošusi ištverti mokyklą“ (p. 11). Algė jaučiasi nepritampanti prie bendraamžių. Ji svajoja apie draugą, su kuriuo pirmiausia būtų įdomu kalbėtis, dalytis tiek perskaitytomis, tiek pačios sugalvotomis istorijomis, kurių Algei niekad nepritrūksta. Taigi į Algės gyvenimą mėnesiui ateina eidas ‒ būtybė iš Tarpinio Pasaulio, kuriame gyvena aukštesnės sąmonės būtybės, pasiruošusios padėti žmogui, tereikia į jas kreiptis. Dėl stipresnės motyvacijos autorė vienos iš savo veikėjų, istorijos mokytojos, lūpomis primena Platoną ir jo idėjas ‒ είδος: „Eidai... (...) Leisk prisiminti... Jei sudėsime visas, pavyzdžiui, grožio apraiškas į viena... visų daiktų visokį gražumą... Arba visokį gerumą į viena ‒ visų gyvų būtybių gerumą, turėsime grožio eidą, gėrio eidą... Tobulybę, etaloną, grynąją idėją... sunku jį kaip nors apibūdinti. Matai, eidas nesusijęs su mūsų suvokiama realybe, jis yra transcendentinis.“ (p. 65). Nors aš šioje istorijoje šalia idėjų, idealios būtybės, ir lietuvišką aidą atpažinčiau ‒ žmogui atsiunčiamas būtent toks eidas, kuris tam tikra prasme yra jo lūkesčių atspindys: „Žinote, juk jie pagal kažkokią tik jiems vieniems suprantamą metodiką iš eidų savanorių parenka tobulai tau tinkantį draugą.“ (p. 53).

Taip, maždaug per vidurį knygos, prasideda (?) tikroji siužeto intriga. Kas iki tol? Sakykime, Algės charakterio ekspozicija, palengva žodžiais tapomas portretas. Klaustuką įrašiau neatsitiktinai: skaitant susidaro įspūdis, kad štai tuoj tuoj... jau dabar... paslaptį žada tiek Algės pastebėtoji elegantiška moteris, kavinėje užsisakanti du puodelius kavos, kurių vienas taip ir lieka neišgertas, tiek ėjimas į optiką rinkti akinių senelei. Autorė sugeba išlaikyti skaitytojo dėmesį sumaniai kaitaliodama kelis pasakojimo registrus: Algės kasdienybė, jos įspūdžiai apie mokyklą ir mokytojus supinami su apmąstymais, atspindinčiais merginos vidinį pasaulį, jos svajones ir lūkesčius. Suprantama, taip tarsi ruošiama dirva eido atėjimui. Štai čia ir turėjo būti didžiausia intriga. Algė tuo pat metu susipažįsta su dviem bendraamžiais, Niku ir Visvaldu, rodančiais jai ypatingą dėmesį. Būtent dėl to turbūt K. Urba, recenzuodamas knygą, iš visų jam įmanomų pavadinimų apsistojo ties tuo, kurio akcentas ‒ „...kaip atpažinti eidą?“. Negana to, savo recenzijoje išlaiko paslaptį: „Specialiai nerašau, kuris veikėjas tame palėpės kambaryje buvo apsigyvenęs. Kaip viskas baigėsi. Nerašau linkėdamas skaitytojui būti apgautam, kaip kad buvau apgautas ir pats, bent jau laikinai. (...) Nerašau, nes autorė, atrodo, pageidautų, kad mes patys išmoktume atpažinti eidus ‒ šįkart šį naujadarą vartoju metaforiškai.“ (Rubinaitis, Nr. 4 (80), p. 37). Taigi. Mąstau dabar, kaip čia gudriau išsisukus ‒ mat Algės eidą išaiškinau iš karto, vos šiam pasirodžius, bet nesinori ir iš skaitytojo atimti malonumo pažaisti detektyvą, ypač turėdama omeny, kad knyga iš tiesų pirmiausia patrauks tuos paauglius, kurie linkę tiek į aplinkos stebėjimą, tiek į savistabą. Pasakysiu tik tiek: I. Ežerinytės knygoje Algės eidą itin greit išaiškinti galima dviem būdais. Pirmasis labiau tiks tiems, kurie jau perkandę populiariojo detektyvo žanrą: nusikaltėlis (arba... eidas) yra ne tas, kuris labiausiai įtartinas kitiems veikėjams (išskyrus, žinoma, mis Marpl arba Puaro) ir idealiausiai atitinka nusikaltėlio bruožus, o visiškai atvirkščiai ‒ tas, kuris sukiojosi šalia būsimos aukos, bet šioji tarsi miglų apkvaišinta nieko nepastebėjo. Antrasis Algės eido atpažinimo būdas tiks tiems, kurie mėgsta gilintis į skaitomą tekstą ir veikėjo charakterį (taigi, tiems mąsliesiems skaitytojams...). Jį pati autorė pateikia p. 69. Tai paraiškos forma ir testas, pagal kurį eidas parenkamas. „Testą užpildė paskubomis. Nežinia, kam tie klausimai išvis buvo reikalingi, nes klausinėjo visokių vėjų: pirma mintis, atėjusi į galvą pabudus („Ir vėl!“); mėgstamiausias žaidimas („Nežaidžiu“); su kiek žmonių susitinka per mėnesį („Neskaičiavau“) (...)“. Ir taip toliau. Iš Algės atsakymų aiškėja viena ‒ ji nepasitiki savimi, nuvertina savo išskirtinumą (o mes juk ne be reikalo iki lemtingojo jos sprendimo siųsti paraišką taip nuosekliai buvome pažindinami su jos asmenybe, bendravimu su artimiausios aplinkos žmonėmis ‒ tėvais, senele, net mokytojais, ir tai rodo, kad Algė anaiptol nėra paviršutiniška), tad reikia tokio eido, kuris sustiprintų jos pasitikėjimą ir kuriam ji pati jaustųsi atrama. Apie tokią pagalbą Algė net nesusimąsto. Tuomet logiška, kad Algė savąjį eidą atpažįsta jau po laiko ‒ sutarties mėnesiui praėjus.

Vis dėlto būtų nesąžininga sakyti, kad I. Ežerinytė visiškai nepavedžiojo manęs už nosies. Prisipažinsiu: buvau patikėjusi, kad eidai ‒ jie abu. Abiejų vardai irgi galėtų nurodyti ryšį su Tarpiniais Pasauliais: Nikas ‒ kaip pergalės deivė Nikė, o Visvaldas, suprantama, „visa valdantis“. Tik vienas ‒ Algės eidas, kitas ‒ ne, tiesiog dėl sutapimo siųstas į žmonių pasaulį tuo pačiu metu. Taigi vaizduotėje jau piešiau liūdną praregėjimą ir... atsisveikinimą. Su abiem. Tačiau vienas liko. Ir čia vėlgi matyčiau puikų autorės sprendimą: happyendas be... happyendo. Algė turi draugą, kuris, jos akimis, (beveik) idealus, ‒ ir tai natūralu, juk Algės širdyje kalasi pirmosios meilės daigai. Mąstymas apie naująjį draugą, kaip apie savo eidą, padėjo merginai atsipalaiduoti ir bendrauti su juo paprastai, taip, kaip pati norėtų. Juk iš pradžių, nors ir pastebėdama savo aplinkoje vieną kitą bendraamžį, su kuriuo būtų norėjusi susipažinti, Algė nedarydavo nieko („Susipažinimą suorganizuoti būtų buvę lengva, tik... Algė nenorėjo. Bijojo nusivilti. Susimauti... Svajoti buvo daug saugiau“, p. 12). Pabaigoje Algė pasikeičia: jos svajonės tampa realybe. Tačiau kartu ji šviesiai prisimena ir ilgisi tikrojo savo eido, per tą laiką tapusio jos bičiuliu. Įtikinamas tiek jo pasirodymas, tiek „pradingimas“ ‒ grįžimas į savo pasaulį, palengva dylant ir buvimo Algės gyvenime pėdsakams. Riba tarp dviejų kūrinio pasaulių ‒ realistinio ir, pavadinkime, fantastinio arba idėjų, ‒ taip pat ne kartą trinama. Juk jau knygos pradžioje įsitikinome Algės gebėjimais kurti istorijas ‒ gal eidas buvo jos lakios vaizduotės padarinys? O toji moteris, kavinėje gėrusi kavą, ar iš tiesų buvo viena iš tų, kurie sudarė sutartį su savąja eide, ar...  pasiuntinė, padėjusi Algei atrasti Tarpinio Pasaulio galimybes? Juk ir jos vardas ‒ Dalia ‒ galėtų turėti tam tikrų konotacijų, sąsajų su likimu.

Norisi paminėti ir dar vieną detalę, „sukabinusią“ tas dvi plotmes ‒ Algės močiutės gautus akinius, kurie pakeičia jos gyvenimą. Ir jei knygų veikėjai, kaip filmuose, būtų nominuojami dar už „geriausią antraplanį vaidmenį“, tai šitoje istorijoje dėl šios nominacijos varžytųsi net dvi ‒ istorijos mokytoja Renata ir Algės močiutė Elžbieta. Močiutės pokyčiai gavus akinius (pradeda daryti mankštą senjorams, nusiperka šiaurietiško vaikščiojimo lazdas, „kilogramais“ valgo brokolius, taikosi nusidažyti plaukus...) tekstui suteikia švelnaus komiško žavesio, mat močiutės elgesiui aptarti „virtuvėje sukviečiamas šeimos konsiliumas“ ir randamas kompromisas ‒ „netempti močiutės pas gerontologą“ (p. 91), bet tiesiog kurį laiką stebėti, komandiruojant Algę savaitę pas ją pagyventi. Nepaisant to, kad Algė ne kartą patraukia močiutę per dantį, tarp jų jaučiasi dvasinis ryšys. Manyčiau, ši linija paauglių literatūroje gana šviežia, atmintyje iškyla tik jaunesnio amžiaus vaikams skirti kūriniai apie senelių ir anūkų ryšį (tiesa, dar K. Gudonytės „Jie grįžta per pilnatį“, bet ten senelio vaidmuo visai kitas ‒ kaip istorijos saugotojo...). Paaugliai tarsi jau bando purtytis šiltų santykių su suaugusiaisiais, bet I. Ežerinytei pavyksta parodyti, kad „spygliuotas“ yra tik paviršius. Algei vis dar gera močiutės namuose.

Savo recenzijoje stengiausi akcentuoti kitus dalykus nei K. Urba Rubinaityje, atrodo, netgi pavyko. O tai vėlgi liudija apysakos daugiasluoksniškumą. Žinoma, mąslusis tonas vyrauja. Todėl nenuostabu, kad paauglių favorite tapo ne ši, o D. Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“. Ji tarsi universalesnė. Bet tie, kuriems artima I. Ežerinytės „Sutikti Eidą“, manau, ne kartą prie jos sugrįš. Kaip Algė ‒ prie savo skaitytų ir prisiminimuose išnyrančių istorijų. Gal netgi mokysis sapnuoti taip, kaip ji. Arba ‒ dairysis savo eidų, prisimindami toje pat knygoje rastą persergėjimą: „Kiti pasauliai ir jų būtybės neturi atimti iš tavęs ŠITO gyvenimo“ (p. 68). Paaugliams ypač svarbu laiku tai suprasti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.