Knygų lentyna

 

 

 

 

Virginija Cibarauskė. Daugiaprasmė monotonija
Mariaus Buroko eilėraščių rinkinys „Švaraus buvimo“ pačiu savo pavadinimu kelia klausimą, į kurį, kaip poezijai ir dera, vienareikšmio atsakymo nepateikia – ne atsitiktinai Neringa Butnoriūtė  mini „apgaulingą skaidrumo pažadą“.







 


 






Virginija Cibarauskė. Selfai – tarp sociumo kritikos ir parodijos
Vis dažniau lietuvių proza kritikuojama, nes vengia aktualių, šiandienos žmogų ir jo aplinką analizuojančių temų. Vietoje jų prozininkai mieliau renkasi praeitį, abstrakčius, poetiškus viražus apie „simbolines esmes“ ir „pajautas“, arba paties rašančiojo, t. y. rašytojo, ego ir jo kasdienybę fiksuojančius dienoraštiškus pasakojimus. 

 

 

 

 

 


 


 
 
 
 

Neringa Butnoriūtė. Be penkių literatūra
Debiutinėje Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygoje „Be penkių pasaulio pradžia“ publikuojami „tikrovės radinėliai“ – tinklaraščio praeis.org ir slemo vakaruose skambėję tekstai.

 

 

 

 

 

 


 

 
 
 
 
 

Redas Diržys. Pirmasis proletarinis romanas Lietuvoje
Vis pagalvoju, koks iš tiesų turėtų būti proletarinis romanas. Tarybiniais laikais toks klausimas nekildavo, nes žodis „proletaras“ buvo taip ideologizuotas, kad nesinorėjo nieko bendra su juo turėti. Reikia pri(si)pažinti, kad lietuvių literatūroje nė vieno romano negalėčiau pavadinti proletariniu. 


 
 
 
 
 
 


 





Neringa Butnoriūtė. Šiurpoka metafizika Vilniaus fone
2018-ieji poetui, vertėjui, apžvalgininkui, „Vilnius Review“ redaktoriui Mariui Burokui kol kas išties turiningi: šiemet pasirodė ketvirtoji poezijos knyga „Švaraus buvimo“ ir pirmoji versta į anglų kalbą („Now I Understand“). Rašant apie šio poeto tekstus jau įmanoma įdėmiau pažvelgti į visumą, mėginti įminti poetinę sistemą.

 

 

 

 

 

 


 




Gintarė Adomaitytė. Apie tris knygas, kurios nei pataikauja, nei maivosi
Aušrinę Kurgonaitę esu ne kartą sutikusi konkursuose. Iš pradžių epistolikos, vėliau – Jaunųjų filologų. Kiek tie konkursai jaunai autorei davė (arba iš jos atėmė), įvertinti gali tik ji pati ir, ko gero, ne dabar, gal gerokai vėliau. Vienaip ar kitaip, buvo akivaizdu, kad Aušrinė  rašytų – pati sau, artimiems – net jei tų konkursų nebūtų.
 
 
 
 
 
 


 


 

 

Virginija Cibarauskė. Žmogiškumo paribiai
Daugumai tikriausiai mielesnė samprata, kad gera literatūra suteikia gražesnio gyvenimo viltį, vaizduoja žmogų, kuris ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis sugeba išsaugoti žmogiškumą, net tapti geresnis. Tačiau egzistuoja priešingas požiūris, tobulą išraišką įgijęs, pavyzdžiui, graikų tragedijose, kad apvalanti meno galia slypi kūrinyje, gebančiame skaitytoją panardinti į absoliučią neviltį, sunaikinti bet kokius lūkesčius.

 

 

 

 

 








Giedrė Kazlauskaitė. Pasakojimo šulinys
Naujoji Lauros Sintijos Černiauskaitės knyga „Šulinys“ turi žanrinę paantraštę „Mažasis romanas“ – pristatymo metu autorė sakėsi nebenorinti rašyti romanų, turinti intenciją pereiti prie eseistikos. Skaitydama jaučiau, kad vis dėlto ji yra beletristė, turi tam, matyt, Dievo dovaną, o nuo savęs nepabėgsi. 

 

 

 

 

 


 






Eglė Mikulskaitė. Apie inertišką ir gyvybingą būtį
Knygose, kurias aptarsiu, ieškoti tematinų, stilistinių, kalbinių panašumų veikiausiai neverta. Taupus ir „švarus“ Julianas Barnesas ir plačių mostų Lena Andersson skiriasi kaip diena ir naktis. J. Barneso „Pabaigos jausmas“ – plonytis, storiu veikiau poezijos knygą primenantis romanas, o L. Andersson 324 puslapių meilės istorija skiriasi ir savo išvaizda. 

 
 
 
 
 
 
 
 
 


 






Neringa Butnoriūtė. Nacionaliniai tendencingumo ypatumai
Kol naujausioji lietuvių literatūra susirūpinusi, kas yra asmenybė, eseistikoje šis rūpestis – jau virtęs klausimu, kas yra šiuolaikinis pasaulis ir kuo yra literatūra šiandien. Tokią tendenciją paliudija ir naujoji už eseistiką Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotos Giedros Radvilavičiūtės knyga „Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones“.

 
 
 
 
 
 
 
 
 


 







Giedrė Kazlauskaitė. Lėliukė

Perskaičiau kaip bestselerį – susidomėjusi, įsijautusi, įsiaistrinusi, nors ir nelengva tai knyga. Simona Weil – intelektuali, nenaivi mistikė, kurios narsa ir beatodairiškas pasirinkimas verčiau jau mirti negu „gyventi per gerai“ – visai kaip šv. Teresėlės (paradoksalu, nes jos abi mano sąmonėje – idėjinės oponentės). 
 
 
 
 
 
 
 
 

______________________________________________

Skyriaus archyvas

 

 

© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.