Elena Baliutytė. Kasdienybės grafika

2014-01-15





Elena Karnauskaitė. UŽPUSTOMI: eilėraščiai / iliustracijos Gražinos Oškinytės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 111  p. – ISBN 978-9986-39-766-3

„Užpustomi“ šeštoji Elenos Karnauskaitės poezijos knyga. Autorė ir šiame rinkinyje pasakoja apie „pasaulio krašte“, prie jūros, gyvenančios moters kasdienybę. Tai, galima sakyti, vienos būsenos – vienatvės – poezija. Pasakotoja geidžia kaitos, nes viskas aplink ją virtę rutina, įpročiu, inercija, kasdienio įprasto nuobodaus buvimo monotonija. Šį motyvą atliepia pilka, drumzlina pasaulio spalva, ūkanos, miglos, rūkai. Šiame ištirpusių kontūrų, išblukusių spalvų peizaže (dažniausiai rudens ar žiemos) pasakotoja jaučiasi kaip žuvis tinkle – dusinama, slopinama, valdoma. Tik kartais lyg pavasario dvelksmas, kvapas ar nuojauta, smilkteli neaiškus ilgesys, kurį vis dėlto nustelbia šiaurėjančios jūros horizontai, nesibaigiančio gruodžio lietaus melancholija. Sustojęs laikas, tyla naikina realybės pojūtį, prilygina ją sapnui: „gyventi čia tas pats kas sapnuoti“ (p. 34). Pasakotoja iš esmės priima šias neaiškaus, bekrypčio gyvenimo taisykles, o ignoruodama jai nepavaldžių jėgų valią, pasijunta net laisva. „[...] nenoriu / čia įrašyti jokių vardų / jokių adresų anei koordinačių / tik siūbuoju kaip jūržolė / tarp kitų jūržolių“ (p. 9). Atrodo, ir pats eilėraštis savo forma atliepia vyraujančią rinkinyje neapibrėžtumo būseną: atsisakyta skyrybos ženklų, didžiųjų raidžių, pabaigos taškų. Taip atsiranda dviprasmybių galimybė. Nėra aiškiau pabrėžtų eilėraščio pradžių nei pabaigų, jis yra tarsi fragmentas, momentinė, statiška būsenos nuotrauka. Autorė savo tekstus neretai įvardija kaip etiudus, impresijas, meditacijas. O štai kaip smagiai apie tai rašoma knygą baigiančiame eilėraštyje „Skaičiuotė“: „baltos lankos baltos avys / pasiklydę rūkuose per tą maršką / nei ieškoti nei ganyti nematyti / nei taškų anei kablelių tos kur / juodos tos ne mano tos kur / baltos pasiklydę nėr ką išmanyti“ (p. 107).  

Tiesa, nemažoje dalyje eilėraščių monotoniški kasdienybės ritmai įdaiktinti ir sukonkretinti: juose pasakotoja ne sutampa su inertiška buitimi, o ieško išeities – kitos gyvenimo krypties. „Dar sykį užsimaniau pabėgti / iš šito kranto į kokį nors kitą / kur tyli mobilieji telefonai bet / žmonės kalbasi [...] pabėgti / į romantinę paradigmą į laiką / kurio nėra? – dabar netylėk, Alisa –“ (p. 84). Ankstesniame eilėraščių rinkinyje „Pasaulio krašte“ (2008) autorė rašė tolstanti nuo romantizmo, nors romantinis pradas ir ankstesnėje, ir naujausioje knygoje tebėra ryškus – tik, žinoma, transformuotas, suverlibrintas, intelektualizuotas. Neatsitiktinai „Užpustomuose“ minima Judita Vaičiūnaitė – moderni romantinės paradigmos poetė. Kad jau užsiminiau apie ankstesnį rinkinį, rekomenduočiau jį iš naujo paskaityti kartu su naująja knyga. Ten daugiau atviro dramatizmo, jausmų potyrių, čia – „aš – tu“ dialogas bebaigiąs visai ištrupėti (pirmojo skyriaus „Pagunda atsigręžti“ eilėraščiai), viskas atitolinta, surefleksinta, nuskausminta. Apskritai ne vienas rinkinio eilėraštis yra pernelyg racionalus („Viešas ir asmeninis gyvenimas“, „žmonės kurie neturi vaizduotės...“, „Aukso vidurys“, „Skiriamieji ženklai“). Vienas iš autorės imperatyvų gali būti toks: „būti savo gyvenimo mitiniam laike / nepasiduoti pigioms punktyrų arba / linijinėms provokacijoms išgyvenus / atšiaurią kosminę žiemą skleistis / geltonais violetiniais krokų žiedais“ (p. 75). Tai optimistinė, pavasarinė gyvenimo programa, ypač išryškėjusi trečiame knygos skyriuje „Ahrenshoopo poema“. Ir nors nelengva savo „mitinį laiką“ derinti su realistiniu tarnybos, pareigų, šeimos, buities laiku (apie tai beveik vienomis bendratimis parašytas eilėraštis „Įpročių vergas“), bet pavasarinės žalumos, pumpurų sprogsmo laukimas ima greičiau varinėti kraują ir pasakotojos gyslomis, pažadina nerimą, suteikia egzistencijai kryptį, skonį ir spalvą. Žvilgsnis iš horizontalios pažemės ar šulinį primenančios gelmės nukrypsta į dangų: „mano šviesioji žvaigžde kartais / paleidžiu tave iš akių ir tada / nebežinau kaip giliai krentu / nes nėra jokio kito orientyro / šiame gęstančių krantų pasaulyje“ (p. 92). Minėtas skyrius rinkinyje išsiskiria ir tuo, kad jame esantys tekstai jau buvo išspausdinti atskira knyga „Ahrenshoopo sąsiuvinis“ (2009). Šiuos eilėraščius galima pavadinti ir ciklu ar poema, nes juos sieja ne tik poetika, bet ir motyvai; šie tekstai atsiradę iš įspūdžių, patirtų autorei viešint Vokietijos pajūrio miestelyje Arenšope esančiuose menininkų namuose. Galima sakyti, kad ten ir buvo tas laisvas, savas „mitinis laikas“, kai gali nerūpėti tarnyba, namai, rutiniški kasdienybės dalykai, kai esi pats sau, nors randasi naujų draugų ir neįprastų potyrių. Ir nors svetima erdvė labai primena gimtajį pajūrį, eilėraščių peizažuose išryškėja gyvybės judesys, kai „smėlinis laikas“, supustytas į bundančią upę, sukelia potvynį („sidabriniam pavasario rūke...“), o pavasario ryto srovėj atpažįstamos savo gyvenimo gaidos („priešaušrio valandą netyčia pabudus...“). Beje, apie tą kūrybai palankią vienatvę Arenšopo kūrybos namuose gyvenant komunoje su įvairiataučiais kitų menų kūrėjais, visai smagu paskaityti poetės eseistikos knygoje „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ (2012), kur tam skirtas visas pirmasis skyrius. O ir likusiuose nemaža kelionių laisvės ir žavesio. Ieva, kurią nesunku sugretinti su pačia autore, yra geranoriška, linksma, komunikabili, (auto)ironiška pasakotoja. Šių autorės balso atspalvių galėtų drąsiau rastis ir poezijoje.    

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.