Netradicinė moksleivių pažintis su Lietuviškos Knygos istorija

2017-03-13

 

Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos bendruomenė pradėjo įgyvendinti Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuojamą skaitymo skatinimo projektą „Skaitymo džiaugsmas: vakar, šiandien, rytoj“.

Kovo 11 dienos išvakarėse 3–8 klasių mokiniai išvyko į gražiąją Radvilų pilį Biržuose. Išvykos tikslas – susipažinti su Lietuviškos Knygos istorijos išskirtinumu, sužinoti kokį žygdarbį atliko knygnešiai.

Muziejuje vaikai pamatė 1863 metų sukilimo ginklus – ištiesintus dalgius – su kuriais to meto lietuviai bandė įveikti savo skriaudikus. Sužinojo, kad valstiečių sukilimas, prasidėjęs Lenkijoje ir labai greitai išplitęs, būtent čia, Biržų krašte, buvo nuslopintas. Žuvo labai daug žmonių. Caro valdžia nusprendė nubausti nepaklusnius lietuvius. Uždarytas pagrindinis kultūros židinys – Vilniaus universitetas. Vaikams buvo paaiškinta, kad buvo uždrausta lietuviška spauda, uždrausta bažnyčiose melstis lietuviškai, mokyklose pamokos pradėtos vesti tik rusų kalba. Tiems vaikams, kurie sušnekdavo tarpusavyje lietuviškai, būdavo užkabinamos ant kaklo lentelės su užrašu „Pokupnica“ (nusikaltėlis) ir jie turėdavo su ta lentele visą dieną vaikščioti. Edukatorė pasakojo, kad Lietuvos kaimuose atsirado „vargo mokyklos“ – kaimo gryčios, į kurias mokytis lietuviškai skaityti rinkdavosi nuo 7 iki 30 metų jaunuoliai. Mokytoja – daraktorė – buvo kaimo moteriškė, mokėjusi skaityti.

Tokioje slaptoje mokykloje prie ilgo medinio stalo susėdo ir mūsų mokiniai. „Ba be bi bo bu...“, – edukatorė mokė juos slebizavoti, taip, kaip anksčiau tai darydavo daraktoriai. Pamokė ir druktavoti (rašyti žąsies plunksna, vis padažant ją į rašalą). Staiga kažkas pasibeldė į duris. Visi mokiniai turėjo pasislėpti ir (svarbiausia!) paslėpti knygas bei sąsiuvinius – atėjo žandaras patikrinti. Žandarais prieš 150 metų buvo vadinamas caro policininkas. Jie griežtai bausdavo daraktorius, todėl reikėjo būti labai atsargiems. Daraktoriai būdavo labai griežti, neklaužadas tuoj pat klupdydavo ant žirnių. Klūpėjimą ant žirnių galėjo savanoriškai išbandyti ir mūsų mokiniai.

Mokiniai turėjo perskaityti 1848–1849 metais išleistas knygutes. Visi labai nustebo, neradę raidžių su varnelėmis. Vietoj jų buvo w ir kitokios keistos raidės. Mokiniai spėliojo, kad gal tai lenkiškos ar lotyniškos knygos. Edukatorė paaiškino, kad senovinė lietuvių kalba skolindavosi raides iš kitų tautų. Mokiniai įsitikino, kad senovinį lietuvišką raštą susikaupus galima nesunkiai perskaityti. Tai buvo senos maldaknygės, iš kurių to meto lietuviai mokėsi skaityti.

Edukacinės pamokos dalyviams buvo paaiškinta, kad bandydami išsaugoti lietuvišką spaudą šviesuoliai organizavo lietuviškų knygų spausdinimą Prūsijoje (Karaliaučiuje). Jas per Nemuną į Lietuvą gabeno knygnešiai. Mokiniai pamokos metu pamatė garsiojo knygnešio – Baltojo erelio – Jurgio Bielinio portretą. Šis biržietis iš Prūsijos į Lietuvą pargabeno beveik pusę ten išleistų knygų; jis trisdešimt savo gyvenimo metų paaukojo knygnešystei, neteko sveikatos. Mokiniai sužinojo, kad knygnešiai išgelbėjo lietuvišką spaudą.

Kita edukacinė pamoka buvo apie rankinį popieriaus gaminimą. Vaikai sužinojo, kad popierių maždaug prieš tūkstantį metų išrado kinas Tsai Lun. Šį išradimą kinai labai ilgai slėpė, praėjo daug metų, kol popierių pradėjo gaminti europiečiai.

Edukatorė pristatė, kaip senovišką popierių gamino iš skudurų. Po kaimus važinėdavo skudurų supirkėjai, skudurus veždavo į malūnus. Paaiškino, kad senovės popieriaus gamybai reikėjo daug vandens, todėl malūnus statydavo prie upių. Įdomu tai, kad skudurus rūšiuodavo jaunos mergaičiukės. Nuo tų skudurų jos užsikrėsdavo įvairiomis ligomis ir anksti mirdavo. Pūdymo voniose skudurus maišydavo irgi vaikai (berniukai). Jie tą masę ir maldavo. O meistrai dirbdavo jau su sumalta ir išplauta mase. Semdavo masę ir spausdavo presu. Paskui popierių džiovindavo, rūšiuodavo, pakuodavo. Paaiškėjo, kad senasis popierius buvęs labai brangus. Todėl didikai, tokie kaip Biržų pilyje gyvenę Radvilos, patys statėsi malūnus ir gamino popierių. Kiekvienas malūnas turėjo savo vandenženklį. Radvilų buvo erelis.

Po to mokiniai patys gamino popierių. Trinkutėmis sėmė masę, sausino, vartė, klojo ant gelumbės. Kiekvienas išsinešė po savo darbelį, gavę nurodymų, kaip jį išdžiovinti.

Išvyka buvo neeilinė. Mokiniai netradicinėje aplinkoje sužinoję, pamatę ir asmeniškai  patyrę mūsų protėvių skaitymo džiaugsmus ir vargus labiau brangins Knygą.

Danutė Miknevičienė,
 Alizavos pagrindinės mokyklos bibliotekininkė



 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.