Istorijos pamokos miške

2016-08-18

 

Nei įkyriai purškiantis lietutis, nei nuo jo žiauriai pažliugęs kelias neatbaidė Alizavos pagrindinės mokyklos savanorių nuo žygio į Dijokalnį. Šis istorinis kalnas, apipintas gražiomis legendomis, ant kurio rinkdavosi vietinis jaunimas švęsti įvairių švenčių, pamažu tampa traukos objektu ir šiandieniniams alizaviečiams. Buriasi tėvai, kartu su savo vaikais žygiuoja į kalną, norėdami sužinoti jo istoriją, pasimokyti baltiškų papročių.

Mums pasisekė, nes jau antri metai iškilmingų pagoniškų šio mitologinio kalno pagerbimo apeigų organizuoti atvyksta krivis Gediminas Žilys. Nežinantiems! Gediminas – grupės „Skylė“ bosistas, folkloro, roko ir world music grupės „Atalyja“ įkūrėjas. Šis kūrybiškas ir talentingas žmogus labai vertina ir puoselėja senąją baltų kultūrą ir folklorą. Tarp tūkstančių Gedimino giedamų sutartinių – ir mūsiškė „Dijuta, kalnali“!
 

Kartu su G. Žiliu džiaugiamės pačiame Dijokalnio centre augančiu jaunu ąžuolėliu – legendinio Dijoko ąžuolo tąsa. Kaskart atėję papuošiame jį vainikais, lauko gėlėmis. O šį kartą pradžiugino po ąžuolėliu sudygę praėjusiais metais pasėti rugiai. Nuraškę varpeles ir iškūlę grūdelius, subėrėme į aukuro ugnelę. Kiekvienas išberdamas po saujelę druskos ant aukuro, maitinome ugnį ir kartu su Gediminu giedojome: „Žibėk, ugnele, apgobta... būk spragi... spindėk...“.
 
Nė nepastebėjome, kaip prasisklaidė pilki debesys ir kalną nušvietė šilta skaisti vasaros saulė. Paskui sėjome rugius ir giedojome „tū-to, tū-to...“ atitardami sutartinei „Žemele šventoji, žemele juodoji“. O kai krivis G. Žilys iš Pyvesos atsivežtu vandeniu pašventino kalną, pradėjome skaityti sakmeles: apie Perkūno susitikimą su varle, apie laumės ir ungurio kovą, apie uodo gyvenimą, apie mašalų muzikėlę, apie tai, kaip mėnulis girią apšvietė ir t.t. Ypatingoj aplinkoj sakmės nuskambėjo ypatingai. Atsisveikinome su Dijokalniu sugiedoję „Trijų bičių dobilio, Gabijėle čiūto“ ir „Dijuta, kalnali“.
 

Kruopščiai išpjovėme šventojo Dijoko ąžuolėlio teritorijoje išdykusias krūmokšnių atžalas, o Gediminas aukuro angliukais dar ir patręšė ąžuolą. Atsisveikinome iki kitų metų.

Nusileidę nuo kalno kūrėme laužą ir kepėme dešreles. Jos buvo kaip niekad gardžios. Visų dar laukė ilgas ir klampus kelias atgal. Šį kartą žygiuodami žymėjome kelią ąžuolinėmis nuorodomis „Dijokalnis“, kurias dailiai išdrožė mokytojas Eimutis Sarsevičius. Tegul visi žino kelią prie šio svarbaus etnokultūros paminklo!

Danutė Miknevičienė,
Kupiškio r. Alizavos pagrindinės mokyklos bibliotekininkė

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.