Dar kartą apie Harį Poterį ir vertimo keblumus

Dalia Kižlienė


Marijos Ger straipsnis „Haris Poteris ir vertimo keblumai“, publikuotas „Šiaurės Atėnuose“ 2007 08 25, nelabai seniai perspausdintas Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos tinklalapyje ir abiejose internetinėse svetainėse susilaukęs daugybės piktų komentarų, pradedant priekaištais, kad autorė nepanoro prisistatyti tikrąja pavarde, ir baigiant kaltinimais pavydu ir priekabių ieškojimu. Tik neprofesionalumu, regis, niekas kaltinti nedrįso, mat teiginiai nebuvo iš piršto laužti, o kruopščiai motyvuoti, palyginimais su originalu paremti.

Taigi numanydama, kas manęs laukia, jei bus publikuotos manosios pastabos, vis dėlto prisistatau tikruoju vardu ir pavarde ir pasisakau, jog nesu nei Marija Ger, nei anglų kalbos specialistė. Pati verčiu iš vokiečių kalbos, todėl užsakymų Zitai Marienei tikrai nepavydžiu. Ir „Harį Poterį“ perskaičiau ne „kabinėtis“ norėdama, o todėl, kad mėgstu vaikų literatūrą. Anaiptol nelaikau jos antrarūše ir nemanau, kad vaikiškas knygas galima leisti (rašyti, versti, redaguoti, koreguoti) atmestinai. Manau, kad šis J. K. Rowling kūrinys tikrai nėra pigus komercinis skaitalas, kaip dažnai tvirtina jo nė neskaitę literatūros „žinovai“. Tik taip jau nutiko, kad pati perskaičiau jį nelabai seniai – pirmąsias šešias dalis vieną po kitos. Ryte prarijau. Pasijutau atsidūrusi nuostabiame ir užburiančiame magijos pasaulyje, deja, kupiname didesnių ir mažesnių netikslumų. Paskui sulaukiau ir septintosios dalies – dar vienos statinės medaus su dar vienu šaukštu deguto. Tada jau puoliau ieškoti originalų ir lyginti vietas, kurios mane – eilinę skaitytoją – labiausiai trikdė ir erzino. Pasirodo – ne be pagrindo. Taigi leisiu sau apžvelgti visų septynių dalių vertimą…

Pradėsiu nuo to, kad negaliu nesutikti su M. Ger teiginiais. Pirmiausia sutinku, kad vertimas ganėtinai geras, kalba taisyklinga, sklandi, graži, vaizdinga ir šmaikšti, toli gražu ne kiekvienas vertėjas susidorotų su tokiu kūriniu. Yra tikrų perliukų, pavyzdžiui, žodžių žaismu paremta eiliuota mįslė (IV d., p. 486). O vien „žiobarai“ ko verti! Tam reikėjo tikro talento, ir šito nuoširdžiai pavydžiu vertėjai Z. Marienei. Meno kūrinys! Žaviuosi ir lenkiu galvą!

Deja, šis meno kūrinys lyg kokių smulkių parazitų apniktas. Kaip ir M. Ger (smagu, kai yra kuo remtis!), pradėsiu nuo vardų vertimo. Tarkime, man iš esmės nekliuvo, kad kai kurie vardai verčiami, o kai kurie – ne. Taip elgėsi ir kiti vertėjai, vertę „Harį Poterį“ į kitas kalbas. Nekliuvo, kol nepradėjau gilintis. Tada pastebėjau, kad tikrai ne visi vardų vertimai motyvuoti. Anaiptol neteigiu, kad vardų visai nereikėjo versti! Štai I dalyje (p. 88) Drakas Smirdžius įsižeidžia, kai Roniui Vizliui pasirodo juokinga jo pavardė. Malfojus tikrai nebūtų tokia juokinga kaip Smirdžius, bet gal vertėjo paieškoti tikslesnio žodžio, aiškiau susijusio su charakteriu (Nevidonas, Nenaudėlis, Sukčius…). Be to, čia kalbama apie burtininkų aristokratiją, o Smirdžiaus pavardė tikrai labiau su tvartu nei su dvaru asocijuojasi. Išgirdęs, kaip profesorė Makgonagal ieško Medžio, Haris išsigąsta: „Gal medis – tai lazda, kuria ketina jį mušti?“ (I d., p. 120). Na, ar dažnai ką nors medžiu mušame? Gal geriau koks Pagaikštis būtų... Gal Keitei Varpeliui ir Alisijai Verpstukui moteriškos giminės pavardės labiau pritiktų? Bartis Susitraukėlis (Crouch) – ne koks susisukęs susitraukęs žmogelis, bet pasitempęs valdininkas, aršus juodųjų burtininkų medžiotojas, nepasigailėjęs net vienturčio sūnaus. Tai gal tą žodžio crouch reikšmę ir reikėjo pabrėžti – „pritūpti, pasiruošus pulti“. Na, gal koks Pasalūnas ar net Čiuplys? Bet tiek to. Nieko bloga nematau, kad ne visos pavardės verčiamos, juk ir iš Poterio Puodžiaus šiose knygose nepadarysi! Beje, manau, kad Lupino nereikėjo daryti Lubinu. Niekuo nemotyvuotas toks „sulietuvinimas“. Juk turbūt neatsitiktinai autorė vilkolakiui suteikė Remo vardą (aliuzija į Romulą ir Remą) ir Lupino pavardę (lupus – lot. vilkas). Tiesa, visos aliuzijos ir asociacijos išryškėja ne iš karto, bet vis dėlto toje pačioje dalyje, kurioje pirmą kartą susipažįstame su veikėju, taigi „nevėluoja“ taip, kad jau parašytos pavardės negalėtum ištaisyti. Galima pažiūrėti pro pirštus į situacijas, kai vaikai šaukiami pagal abėcėlę (paskirstymas į koledžus, egzaminai), ir ta abėcėlinė tvarka suyra. Bala nematė, kad Levanda Rudė atsiduria sąrašų pradžioje, kur kas blogiau, kai ji staiga nei iš šio, nei iš to virsta panele Braun (II d., p. 154*; V d., p. 276). Bet taip atsitinka ne jai vienai. Štai Švilpynėje mokosi toks Džastinas, kuris pavardę kaitalioja beveik kiekvienoje dalyje – tai jis Kikilis-Kikiliškis (I ir IV d.), tai Finč-Flečlis (II  ir V d.). Bet rekordininkė tikriausiai yra Luna Geranorė, nuo V dalies viena pagrindinių veikėjų, jos vardu net V dalies 10-as skyrius (p. 157) pavadintas, tačiau VI dalyje ji daugybę kartų virsta į Lavgud, o paskui vėl tampa Geranore. Beje, IV dalyje (p. 61) minimi Lavgudsai* – tai ta pati Luna ir jos tėvas Ksenofilijus Geranoris. Sužinojau atsitiktinai palyginusi ne tik su originalu, bet ir su 2008 m. IV dalies leidimu. Bet kol kas 2008 m. leidimuose pataisytas vietas žymėsiu žvaigždute, o pakomentuosiu straipsnio pabaigoje. M. Ger straipsnio komentaruose skaičiau, kad negeranoriška nurodyti korektūros klaidas. Bet neištversiu nepaminėjusi, kad kai kurios korektūros klaidos tame pačiame puslapyje buvo padarytos net po du kartus: profesorius Binas* (I d., p. 107) vietoj Binsas (visur kitur) ir Beatriks Lestreindž (V d., p. 440) vietoj Belatriks (visur kitur). Andželina Džonson yra virtusi Andželika Džonson (VII d., p. 478). Atsitiktinumai? Štai M. Ger užkliuvo, kad „transkribuojant vardus, nesilaikoma bendrų taisyklių: tas pats skiemuo, pvz., pavardėje Dumbledor transkribuojamas kaip Dumbldoras, o Umbridge – Ambridž“. Gryni juokai – tas pats skiemuo skirtingose pavardėse! Štai skirtingai transkribuojami tie patys pavadinimai, tų pačių veikėjų vardai ir pavardės: „Graningso firma“ (I d., p. 7) ir „Gruningsas“ (III d., p. 26), Entonis Goldšteinas (V d., p. 165) ir Antonis Goldšteinas (V d., p. 291, 602), Antoninas Dolochovas (IV d., p. 455*; V d., p. 463) ir Antoninas Dolohovas (VII d., p. 138, 554), ir nieko. O gal kas nors pasakys, kokia Hario motinos mergautinė pavardė – Evans (V d., p. 544, 549) ar Ivans (V d., p. 547, 548, 549; VII d., p. 532, 536, 537)? Beje, V dalies tame pačiame 549 puslapyje ji vieną kartą vadinama Ivans, du kartus Evans! Ir plaukų originale ji lyg ir nedažė, nors vertime jie tai tamsiai raudoni (I d., p. 165; dark red), tai tamsiai rudi (V d., p. 547; dark red), o po mirties – jau juodi (VII d., p. 553; originale spalva apskritai nepaminėta)! Bet nuo plaukų spalvos ir vardų transkripcijos grįžkime prie asmenybių! Po M. Ger pastabos, kad ne kartą anksčiau minėtas Nikolas Ugninis* yra istorinė asmenybė, VII dalyje jis virto Flameliu, tačiau kodėl vilkolakis Fenryras Pilkanugaris, negailestingai siautėjęs V ir VI dalyse, VII dalyje staiga tapo Greibeku, lieka mįslė. Tik iš konteksto aišku, kad čia tas pats vilkolakis, – pakeitęs pavardę jis nieko nė nemėgino apgauti. Apgauti mėgino Hermiona, kai užpulta pasivadino Penelope Klervoter (VII d., p. 356). Bet kur jau čia beprisiminsi Persio Vizlio panelę, Varno Nago prefektę Penelopę Tyravandenę (II ir III d.)?

O nuostabiausia – Pijaus Bukagalvio, Drūtulio ir Trumpulio vardų pynė VII dalyje. Mat nuo III dalies knygoje veikia toks Piteris Trumpulis (Piter Pettigrew), buvęs Grifų Gūžtos mokinys ir Hario tėvų draugas. Maždaug VII dalies viduryje jis žūva. Lyg ir viskas aišku. Tačiau toje VII dalyje atsirado toks Pius Thicknesse. Turbūt todėl, kad buvo Magiškosios policijos departamento viršininkas (štai kur motyvuotas pavardės ar pravardės parinkimas, ar ne?!), vertėja jį pakrikštijo Pijumi Bukagalviu (p. 12). Paskui žmogus tapo magijos ministru, o tada kurį laiką knygos puslapiuose nesirodė. Kai pasirodė Hogvartso mūšyje, jau buvo persikrikštijęs į Drūtulį (nuo 504 p.). Originalaus vardo nežinodamas, gali pamanyti, kad tai autorė, neįspėjusi skaitytojų, naują ministrą paskyrė. Tačiau paskui sužinome, kad Drūtuliu vadinosi Trumpulis, kai buvo priimtas į Hogvartsą ir pateko į Grifų Gūžtą (p. 532) ir kai egzaminus išlaikęs su draugais eibes krėtė (p. 534). Taigi lieki, žmogau, visai suglumęs – ar čia Trumpulis vėl Drūtulio pavarde iš numirusių prisikėlė ir paslapčia ministru tapo, ar „naujasis“ ministras irgi su Hario tėvais mokėsi, ar čia kokie bendrapavardžiai, ar neatidžiai skaitei ir ką nors svarbaus praleidai. Ir tik išsiaiškinęs, kad tasai ministru tapęs policininkas angliškai Pius Thicknesse vadinasi, supranti – taigi jis ne Bukagalvis, o iš pat pradžių Drūtulis turėjo būti. Bet tų „-ulių“ per daug, todėl vertėja tarp pavardžių pasiklydo ir su Trumpuliu (tiksliau – Trumpulį su juo) supainiojo! Gal tą Pijų verčiau kokiu Drimba ar Dručkiu reikėjo pavadinti?..

Tačiau ko stebėtis, kad veikėjai keičia pavardes, jei jie keičia net lytį! O gal „profesorė Vektor, ragana, kuri dėsto aritmomantiją“ (III d., p. 190), yra tą pačią discipliną dėstančio profesoriaus Vektoriaus (IV d., p. 159, 163; V d., p. 467) žmona arba sesuo? Ir dar tas profesorius V dalyje (p. 467) nežinia kodėl „bailiai kiūtina“ pro Hagridą, nors originale tik šiaip eina pro šalį (who was passing). Beje, kad būtų painiau, aritmomantija sykį buvo pavadinta aritmensija* (II d., p. 202). Arba štai tokia situacija:

„Voldemortas kovėsi su trimis iš karto: su Makgonagal, Trimitu ir Kingsliu... Šimtai žiūrovų stovėjo pasieniais stebėdami abi besikaunančias grupes: Voldemortą ir tris jo priešininkes…“ (VII d., p. 581– 582).

Per septynias dalis taip ir nesugebėjau išsiaiškinti, ką laiko Hagridas – šunį ar kalę. Originale lyg ir šunį. O vardas Iltis (Fang), nors lietuvių kalboje ir moteriškos giminės, po Jacko Londono „Baltosios Ilties“ šuniui labai tinka. Taigi štai kaip atrodo lietuvių kalbos ir pasaulinės literatūros klasikos jungtis (cituoju):

          „ – Aš noriu vestis Iltį. – Gerai, bet įspėju, kad ji yra baili“ (I d., p. 200).

          „Ronis pačiupo Iltį ir cypiantį numetė...“ (II d., p. 223).

          „Iltis tupėjo padėjęs galvą jam ant kelių…“ (III d., p. 95).

          „... lodamas ir pašėlusiai vizgindamas uodegą, išpuolė Iltis“ (IV d., p. 553). 

          „Iltis šokinėjo aplink juos norėdama lyžtelėti“ (V d., p. 362).

          „Iltis garsiai šnopavo uostydama Ambridž apsiausto apačią…“ (V d., p. 374).

Keičiasi veikėjų pavardės ir lytis, tad nenuostabu, kad keičiasi ir visi kiti pavadinimai. Magija, bet ne burtininkų, o vertėjos! Štai Šv. Skutelio magiškųjų ligų ir traumų ligoninė (tikrai išmoninga!) yra minima berods nuo IV dalies, V dalyje net 22-as skyrius (p. 399) taip pavadintas, tačiau nuo VI dalies ji pervadinama į Šv. Mango. „Aukščiausios rūšies kvidičo prekės“ (II d., p. 51) virsta „Firminėmis kvidičo prekėmis“ (III d., p. 43, 46, 50), mėgstamiausia Ronio kvidičo komanda „Čadlio patranka“ (II d., p. 38, 51, 171; IV d., p. 119, 318) – „Čadlio patrankomis“ (IV d., p. 48), o Padlmiro jungtinė komanda (IV d., p. 69) – „Puddlemere United“ (VII d., p. 76). Kiauliasodžio smuklė „Kiaulės galva“* (I d., p. 212) pervadinama į „Šerno galvą“. Apie tai, kad Hogvartsas, Kiauliasodis ir Šerno galva originale yra vienašakniai (Hogwarts, Hogsmead ir Hog’s Head) nė nesusimąsčiau, kol neparašė M. Ger. Tarkime, man nepaprastai patinka Hogvartso pavadinimas, skamba panašiai kaip Kembridžas ar Oksfordas. Na, slaptažodis „Kiaulės šnipas“ (I d., p. 129) gal ir keistokas pasirodė, bet maža ką... Suprantama, trys (su tuo slaptažodžiu – net keturios) variacijos, siužetui nėra svarbios, bet gal bent Kiauliasodžio smuklės „Kiaulės galva“ į „Šerno galvą“ nereikėjo keisti, juo labiau kad tas pakeitimas niekuo nemotyvuotas. Tačiau ne tik pakeista, bet dar ir 2008 m. I dalies leidime ištaisyta.

Trigubas žodžių žaismas buvo ir pavardė Slughorn – Trimitas (bet juk šis sudurtinis daiktavardis gali reikšti ir sraigės ragelį!), Slug club – „Šliužų klubas“ ir sluggish memory – „nepatikima atmintis“. Na, neimsiu tvirtinti, kad kliūva „nepatikima atmintis“, bet dvi pirmąsias pozicijas tikrai vertėjo išsaugoti. Skaitant „Šliužų klubo“ pavadinimas man pasirodė taiklus, bet labai keistas. Į šį klubą profesorius Trimitas subūrė savo globotinius, dauguma jų – baisūs karjeristai ir pataikūnai… Bet kad taip atvirai patys šliužais pasivadintų?! Ir štai iš M. Ger straipsnio sužinau, kad šliužai su Trimito (kodėl Trimito!?) pavarde susiję. Tai gal pavardę Slughorn geriau būtų buvę versti, pvz., Šliužiaragiu, juo labiau kad ir Trimitas, ir „Šliužų klubas“ tik VI dalyje atsirado, niekur anksčiau minėti nebuvo, niekur tas Trimitas netrimitavo, aliuzija į anglų viduramžių literatūrą jokios prasmės lietuvių skaitytojui neturi (tikrai nebūčiau sužinojusi, jei nebūčiau pradėjusi domėtis sraigių ragelių sąsajomis su muzikos instrumentais). O gal ir ta atmintis galėjo kokia šliuži ar šliužtelėjusi (LKŽ), ar bent jau slidi (LKŽ, 8-a reikšmė) būti, nors čia siužetui jau nebe taip svarbu…

Yra vietų, kur vertėja nuostabiai susidorojo su žodžių žaismu. Jau minėjau eiliuotą mįslę (IV d., p. 486). Kita vieta: žurnalistė Rita Nepasėda aprašo Hermioną kaip garsių vyrukų „medžiotoją“, o Ronis piktinasi: „Ji tave pavaizdavo kaip kokią... paprastutę.“ Tikrai šmaikštu, ne veltui ir Hermiona išgirdusi vos tramdo juoką, o Ronis išrausta: „Mano mama jas taip vadina“ (IV d., p. 395). Tiesa, Ritos Nepasėdos pavardė originale – Skeeter, tokia įkyrių moskitų rūšis, o juk Rita pasiverčia vabalu! Na, bet ir Nepasėda įkyriai žurnalistei labai tinka. Tikriausiai daugelio perliukų nė nepaminėsiu, jie taip natūraliai nuskambėjo, kad net nesusimąsčiau, jog skaitau vertimą. Yra gražiai ir profesionaliai išverstų frazių: „Matytas, bet nenumatytas“ (V d., 26 skyriaus pavadinimas, p. 485), „Ar Sirijus – tikrai juodasis Blekas?“ (V d., p. 167). Bet štai ir „nesušukuota“ vieta:

          „Džordžo pirštai siekė galvos šono.

          – Šventasis, – sumurmėjo jis.

          – Kas jam pasidarė? – persigandęs paklausė Fredis. Ar ir protas pasimaišė?

          – Šventasis, pakartojo Džordžas, atsimerkdamas ir pažvelgdamas į brolį. – Matai... Tapau   šventas. Ir skylėtas, Fredi, aišku?

          Ponia Vizli dar graudžiau ėmė kūkčioti. Išbalęs Fredžio veidas paraudo.

          – Beviltiška, – metė jis Džordžui. – Beviltiška! Iš visų pasaulyje žodžių žaismų apie ausį tu pasirinkai holey, „skylėtas“, ir holy – „šventas“?“ (VII d., p. 64).

O juk tikrai buvo galima ką nors sugalvoti, na, kad ir žodžiais „skylėtas“ ir „skeletas“ arba „suskilę“ ir „su skyle“ pažaisti. Ne taip jau ir beviltiška būtų…

Nuo žodžių žaismo turbūt patogiausia peršokti prie frazeologizmų. Regis, kur jau čia prie tokios patyrusios vertėjos kaip Zita Marienė prikibsi. Ir še, kad nori:

          „Jis sumetė į katilą šaknis ir pagalvojo, ar nereikėtų išplėšti lapo iš Ruknos knygos ir gerti tik iš savo gertuvės“ (IV d., p. 399).

          „– Ar naudojotės planu? – vėl paklausė Haris.

          – Žinoma. – Rukna patraukė iš gertuvės. – Išplėšiau lapą iš tavo knygos, Poteri“ (IV d., p. 441).

Po kelis kartus skaičiau šiuos sakinius, kol galų gale susiprotėjau: jokių knygų veikėjai neplėšė, jie tiesiog vienas nuo kito nusižiūrėjo! Nesmagu, kai tokios vertimo klaidos trukdo suprasti tekstą. O jų yra! M. Ger išvardijo nemažai vien VI dalyje pastebėtų netikslumų. Į daugumą jų gal nereaguotum, jei nelygintum su originalu, bet štai Sneipo broliavimasis su seserimis Narcisa ir Belatriks (p. 25) iš pradžių intrigavo, paskui suglumino: juk iš tiesų visų jų genealogijai knygoje skirta pakankamai dėmesio. Pasirodo, vertimo klaida! Beje, ir kitos frazės, M. Ger pataisytos, visai kitaip nuskambėjo, kai ne straipsnyje, bet knygos kontekste atsidūrė. Visai kitokia – aiškesnė, logiškesnė – prasmė atsirado. O aš pateiksiu dar keletą pavyzdžių (VII d., p. 595):

          „– Jūs man rašysite? – pasinaudodamas, kad brolio nėra, paklausė Albas.

          – Jeigu nori – kasdien, – pažadėjo Džinė.

          – Ne, kasdien nereikia, – skubiai tarė Albas. – Džeimsas sako, jog dauguma mokinių laiškus iš namų gauna maždaug kartą per mėnesį.

          – Pernai Džeimsui rašėme tris kartus per mėnesį, – pasakė Džinė.“

Viskas lyg ir nieko, bet originale tėvai Džeimsui rašė tris kartus per savaitę!

Kita vieta: kai Hogvartsas rengiasi mūšiui, į esančiuosius pilyje kreipiasi Voldemortas ir reikalauja Hario Poterio. Laiko apsigalvoti leidžia iki vidurnakčio. Gynėjai nesutinka ir ima rengtis kovai. Kingslis ragina: „Iki vidurnakčio teturime valandą...“ (VII d., p. 484). Ėgi originale herojai teturi vos pusvalandį, o tai, mano manymu, sukuria kur kas įtemptesnę atmosferą negu visa valanda.

Lieka tik užsimerkti ir geranoriškai nepastebėti tokių prasmę iškraipančių „smulkmenų“:

          „...jausmas, kai pernai Grifų Gūžta laimėjo čempionatą, ir buvo tikra laimė“ (III d., 187 p.). Čia neaišku, nes kvidičo čempionato Grifų Gūžta nelaimėjo, buvo tik laimėtų rungtynių. Tačiau Grifų Gūžta surinko daugiausia taškų iš visų koledžų, laimėjo koledžų varžybas.

          „Grifų Gūžta trejus metus iš eilės laimėjo mokyklos kvidičo čempionatą…“ (IV d., p. 143). Iš tikrųjų Grifų Gūžta kvidičo čempionatą laimėjo ne trejus metus iš eilės, o tik trečiaisiais Hario mokymosi metais. O čia kalbama apie trejus metus iš eilės laimėtas koledžų varžybas (Inter-House Championship).

          „– Ir tu Dumbldoro kabinete kardu nukovei basiliską? – primygtinai paklausė Teris Batas. – Man pasakė vienas portretas ant sienos, kai pernai tenai buvau“ (V d., p. 295). Originale Haris basiliską nukovė ne Dumbldoro kabinete, o Paslapčių kambaryje, apie tai išsamiai rašoma II dalies 17-e skyriuje! Turėtų būti maždaug taip: „Ir tu Dumbldoro kabinete esančiu kardu nukovei basiliską?“

          „…pareiškė ji, nužvelgdama Harį ir Ronį“ (V d., p. 358). Turi būti: Džordžą, Ronio ten visai nėra.

          „Supranti, nereikėjo gelbėti tos Delakur panelės...“ (V d., p. 618) – gal: mažosios Delakur (little Delacour girl) – juk Delakur sesutei vos aštuoneri ir jokia ji ne Delakur panelė!

          „– Puiku, pliaukštelėjo jai (Hermionai – D. K.) per nugarą Haris. – Pasirūpink antruoju ir padavėja, o mes su Hermiona sutvarkysime kavinę“ (VII d., p. 138). Turi būti: Roniu.

          „Vieną kartą jis kalbėjosi su Lubinu, atsiradusiu šio ugniakuro liepsnose...“ (VII d., p. 175). Turi būti: atsiradęs, nes ten atsidūrė pats Haris, o ne Lubinas; pažodžiui – „jis kalbėjo iš šio židinio“.

          „Haris pamatė, kaip Hermiona stumtelėjo Ronį, ir jis nėrė iš lifto, paskui jį išlipo kiti burtininkai. Ronis liko vienas su Hermiona“ (VII d., p. 198). Turi būti: Haris liko.

Ir tokios maišalynės tekste apstu: štai Hermiona lazdelę nukreipia į grindis, o skylė atsiranda svetainės duryse (VII d., p. 336); Ksenofilijaus Geranorio namuose yra pavojingas daiktas – ragas gyvūno, kuris vadinamas tai sprogopotamu (VII d., p. 319, 407), tai atkištaragiu (VII d., p. 334, 337), nors originale visur Erumpent; namų elfas Padaras iš pradžių „miega po katilu sandėliuke šalia virtuvės“ (V d., p. 430), bet paskui tas sandėliukas virsta virtuvės indaujos stalčiumi (VII d., p. 155), nors originale visur cupboard off the kitchen; daugybę kartų minėtas Švilpynės herbo barsukas yra tapęs bebru (VII d., p. 457), bebrenomis kažkur virtę ir žymieji Hagrido kurmenų kailiniai. Nepaisant teisingos M. Ger pastabos, gynėjai (III dalies 12-as skyrius (p. 182) net vadinasi „Gynėjas“!) VII dalyje ir toliau vietomis tebevirsta globėjais, o gražuolės velos VII dalyje visur virtusios vilomis (gerai, kad ne vasarnamiais!). Be to, jos tapo ne Fler Delakur, bet Ronio, t. y. Vilzlių pusseserėmis (VII d., p. 119; originale tik „pusseserės velos“).

Taigi dabar apie giminystę. Tik prieš pereidama nuo pusseserių velų (ar vilų) prie pusbrolių milžinų, norėčiau tarti kelis žodžius apie tetas, dėdes ir dėdienes. Haris gyvena pas mirusios motinos seserį – tetą Petuniją. Jos vyrą vadina dėde Vernonu. Kodėl V dalyje staiga prireikė tetą pavadinti dėdiene (p. 30, 39, 52)? Ir šitaip Hariui rašo ir sako du skirtingi žmonės, kuo puikiausiai žinantys jo giminystės ryšius, ne kartą girdėję ir kalbėję apie tetą Petuniją (ponas Vizlis ir Lubinas). Yra ta reikšmė (motinos sesuo) LKŽ, bet be jokio pavyzdėlio, o knygoje – be jokios motyvacijos. Kyla įspūdis, kad kraujo ryšys sieja Harį ne su teta, o su dėde. Dar labiau kliūva, kai milžinas Gropas vadinamas Hagrido pusbroliu (VI d., p. 502). Juk jie – vienos motinos sūnūs, taigi netikri broliai arba tiesiog broliai, kai situacija nereikalauja papildomo paaiškinimo, o taip dažniausiai ir yra. Tačiau ne pro šalį būtų paaiškinti, kokio dydžio tie milžinai. Ką įsivaizduoja skaitytojas, perskaitęs tokį jų aprašymą:

          „– Kokio jie didumo? – bailiai paklausė Ronis.

          – Apie dvidešimt pėdų ūgio, – nerūpestingai atsakė Hagridas. – Didesnieji net dvidešimt penkių“ (V d., p. 366).

          „…o jis (Gropas – D. K.) visad buvo mažutis pagal milžiną – tik šešiolikos pėdų…“ (V d., p. 584).

Praėjusio amžiaus pirmoje pusėje mano močiutė guodėsi: „Svarą sviesto aš įsivaizduoju, o pusės kilogramo – ne.“ Daugelis iš mūsų šiandien jau nežinome, kiek yra tie svarai, coliai ir pėdos. Bet knygos lyg ir vaikams bei paaugliams, o jie, žinia, labai smalsūs, tad neabejotinai čiumpa žodynus bei žinynus ir suskaičiavę sužino: milžinų ūgis – apie 6 m, didesniųjų – net 7,62 m, o Gropas tikrai „mažutis“ – vos 4,88 m.

Kai kas šauks, jog vertėjo darbas – versti žodžius, o ne matavimo vienetus. Atsakyčiau: grožinės literatūros vertėjo darbas – ne šiaip versti tekstą, bet perteikti meninį vaizdą. Štai jei veiksmas vyktų žiloje senovėje… Bet jis vyksta mūsų dienomis (tegu ir Didžiojoje Britanijoje), jokio atspalvio tie coliai ir pėdos nesuteikia, priešingai, dažnai neleidžia įsivaizduoti, kokio dydžio yra koks nors daiktas ar atstumas, ar iš aukštai vieną ar kitą sykį nukrito Haris ir koks pavojus jam tada grėsė. O juk tie atstumai tik apytikriai, žodeliais „gal“ arba „maždaug“ palydėti, ir milimetrinio tikslumo čia nereikia, užtektų pasakyti „beveik“ arba „daugiau kaip“… Beje, nesąžininga būtų nutylėti, kad versdama I dalį vertėja nepatingėjo nurodyti atstumų metrais (p. 118, 121), ir tikrai gaila, kad paskui nebesivargino. O juk skaičiuotuvas kompiuteryje yra, ne kaži kokių pastangų būtų reikėję.

Kompiuterio teikiamomis galimybėmis (surasti, nukopijuoti ir įklijuoti) tikriausiai vertėjo pasinaudoti ir tada, kai buvo cituojamos konkrečios frazės, atminties nuotrupos, pakartotinai minimos veikėjų pareigos ir panašiai. Pateiksiu keletą sugrupuotų citatų, kurios sutampa originale ir turėjo sutapti vertime:

          „Remk Sedriką Digorį“ ir „Poteris šlykštynė“* (IV d.).

          „Paremkime Sedriką Digorį“ ir „Poteris šlykštukas“ (VII d., p. 19).

(Užrašas ant to paties ženkliuko – D. K.)

          „Aš baigsiu greitai. Galbūt netgi be skausmo. Negaliu pasakyti... Nesu nė karto miręs...“ (IV d., p. 511).

          „...Tau gal net neskaudės. Aš nežinau... Nė karto nesu miręs...“ (V d., p. 21).

(Tie patys to paties Voldemorto žodžiai – D. K.)

          Amelija Bounz – Magijos įstatymų priežiūros departamento direktorė (V d., p. 110).

          Amelija Bounz – Magiškosios policijos departamento direktorė (V d., p. 123).

          Amelija Bounz – Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė (VI d., p. 16).

          Mafalda Hopkirk, Piktnaudžiavimo magija kontrolės tarnyba (II d., p. 22).

          Mafalda Hopkirk, Neleistino magijos vartojimo kontrolės tarnyba (V d., p. 29, 34).

Panašių pavyzdžių galėčiau pateikti ne vieną ir ne du, o keliolika… Kiek kartų minima, vis kitaip. Ir dar magijos vartojimas… Nors šiaip dažniausiai kalbama apie magijos arba kerų naudojimą (pvz., V d., p. 209). Beje, tie patys kerai daugybę kartų keičia pavadinimą: užvaldymo kerai (IV d., p. 181, 409) = užvaldymo užkeikimas (IV d., p. 171, 522) = valdymo kerai (V d., p. 497; VII d., 425) = valdymo užkeikimas (VII d., p. 12, 422, 423); visiško paralyžiavimo burtai (I d., p. 218) = kūno surakinimo burtai (I d., p. 244) = stingdomieji kerai (IV d., p. 255; V d., p. 610) = sustingdomieji kerai (V d., p. 615)... Sinonimai stilių puošia, tačiau ar jie reikalingi ten, kur kalbama apie tą patį daiktą, tą pačią sąvoką, originale tuo pačiu žodžiu pavadintą? Ryškiausias pavyzdys – jau minėtas sprogopotamas-atkištaragis. Beje, pasukų punšas ir pasukų alus yra tas pats gėrimas (Butterbeer), Iliuminatorius (VII d.) – tai tas pats Gesiklis (I d., p. 13; V d., p. 56), o Vizlių palėpėje gyvenantis demonas (VII d., 6-as sk., p. 74) – tai tas pats nusmurgęs šeimos vaiduoklis (II d., 29, 178)! Na, Gesiklį pervadinti Iliuminatoriumi gal ir vertėjo (nors 2008 m. I dalies leidime netaisyta), bet kam reikėjo vaiduoklį pervadinti demonu, pirmose penkiose dalyse vartotą kreipinį „pone“ VI dalyje pakeisti kreipiniu „sere“? VI dalyje aprašytą Helgos Švilpynės puodelį VII dalyje pervadinti taure?

O jau didžiųjų ir mažųjų raidžių rašyba!.. Skaitykite, vaikučiai, ir mokykitės! Didžiąja raide pradedamas kas antras bendrinis daiktavardis, M. Ger paminėjo vos kelis atvejus (Žiobarai, Psichai, Aurorai)… Kur tau! Didžiąja raide rašomi kvidičo kamuolių pavadinimai (Kritlys, arba Kritlis (V d., p. 488), Muštukai, Aukso Šmaukštas), augalų pavadinimai (Pūsliagumbiai, Žiaunažolės, Velnio Raizgai), kai kurie gyvūnų pavadinimai (Šiknašaudžiai Pliurziai, Didžkirmiai), prietaisų pavadinimai (Gesiklis, kitur – Deliuminatorius, Omnibinoklis, Priešrodis, Minčių koštuvas, Skundiklis, Pailginamosios ausys, Automatinė plunksna), net keiksmažodžiai („Man nereikia nusmurgusių Purvakraujų pagalbos!“; V d., p. 549). Ir nėra čia jokios stilistinės motyvacijos, jokios logikos. Štai sakinys: „Jau išėjote Raudonkepurius, Pankelius, Gabikius, Kapas, kaukus ir vilkolakius, tiesa?“* (IV d., p. 166). Kodėl tokie padarai kaip Raudonkepuriai, Pankeliai, Gabikiai ir Kapos rašomi didžiąja, o kaukai ir vilkolakiai – mažąja? Kodėl didžiąja rašomi tie Šiknašaudžiai Pliurziai ir Didžkirmiai, o mažąja, pvz., hipogrifai ir – sfingė? Kas ta sfingė? „Kūnas milžiniško liūto... Tačiau galva moters“ (IV d., p. 485). Ėgi tikrai – „Burtų trikovės turnyrui buvo įvežtas sfinksas“ (VI d., p. 13)!

Žinoma, viena kita klaida galėjo „atkeliauti“ ir iš originalo, juose irgi korektūros klaidų prasprūsta, juk ne šventieji puodus lipdo. Gal iš vieno leidimo vertė, su kitu palyginau. Beje, ir lietuviškus leidimus senesniuosius skaičiau, iš jų ir citatas rankiojau. Jau baigusi straipsnį atsitiktinai pastebėjau, kad, perleidžiant pirmąsias dalis, kai kas vis dėlto taisinėta. Štai manojoje 2006 m. išleistoje IV dalyje „Poteris šlykštynė“, o 2008 m. leidime jau su VII dalimi suvienodinta ir „Poteris šlykštukas“ parašyta. Bet vis dėlto kitas to paties ženkliuko užrašas „Remk Sedriką Digorį“ paliktas ir nuo VII dalies („Paremkime Sedriką Digorį“) skiriasi. Kai kas keista į prastesnį variantą („Kiaulės galva“ į „Šerno galvą“, Dolochovas į Dolohovą). Gesiklis (= Iliuminatorius), kaip minėjau, paliktas ir dar didžiąja raide parašytas (I d., p. 13), nors kai kur didžiosios į mažąsias ištaisytos. 2008 m. perleidžiant I, II ir IV dalis Hario koledžas pervadintas į Grifo Gūžtą. Gal ir logiškiau, tačiau 2007 m. išleistoje III, 2008 m. išleistose V, VI ir naujojoje VII dalyje tebėra Grifų Gūžta! Vienur taisė, kitur ne – ir štai atsirado dar vienas nesutapimas.

Taigi – jei jau kartodama leidimus leidykla imasi „šiukšleles“ rankioti, gal nereikėtų vien atsitiktinėmis skaitytojų pastabomis ir paviršutiniška korektūra tenkintis? Korektorių pavardės ir pirmuosiuose, ir taisinėtuose (rašyti „taisytuose“ ranka nekyla!) leidimuose – tos pãčios (V dalyje apskritai nenurodyta). Apie tai, kad leidiniuose taisinėta – niekur nė menkiausios užuominos. O netaisinėti leidiniai taip pat niekur nedingę, stovi kaip stovėję knygynų ir „Maximų“ lentynose. Pardavėjos akis išpūtė, kai apie leidimo metus paklausiau. Be to, netaisinėtų variantų dėl kelių ar keliolikos klaidų į laužą nemesime ir keliasdešimties litų už naujus – vienur kitur pataisinėtus – mokėti neskubėsime, tiesa?

Tad gal vis dėlto vertėtų patikėti šį darbą atidžiam redaktoriui. Kad suredaguotų visas septynias dalis nuo pradžios iki galo kaip vientisą kūrinį. Aišku, „Hario Poterio“ veikėjų pavardžių, jau įsitvirtinusių daugybės vaikų ir ne tik vaikų sąmonėje, nebepakeisime (na, nebent tą Bukagalvį-Drūtulį), tačiau darbo pakaktų. Išvardijau tik dalį akivaizdžiausių klaidų. Antra tiek nepaminėta, nes nebeleidžia straipsnio apimtis – vien mano atsitiktinai pastebėtų klaidų sąrašas – 8 kompiuteriniai puslapiai. O atidžiau ir išsamiau pažiūrėjus, ne tik straipsnis – visa knyga šia tema galėtų išeiti!

Bet atidžiai suredagavus reikėtų nurodyti, jog tai antras, pataisytas leidimas, ir vertėjai vėl tektų mokėti honorarą. O dar ir redaktoriui mokėk... Dabar redaktoriaus pavardė nenurodyta nė vienoje dalyje. Gal kartais visai neredaguota, Zitos Marienės profesionalumu pasikliauta? Viename iš piktųjų M. Ger straipsnio komentarų Z. Marienė vadinama viena iš geriausių mūsų vertėjų. Nesiginčysiu, jog nusipelnė būti taip vadinama. Esu skaičiusi ir jos puikiai išverstų, ir jos puikiai suredaguotų knygų. Ir „Hario Poterio“ vertime, nepaisant daugybės šiukšlių ir šiukšlelių, neabejotinai jausti meistro ranka. Tik to, ką ranka parašė, akys, matyt, nebeperžvelgė. Tad ko pristigo? Atsakomybės ir atidos ar tik laiko? Visi žinome, kad leidyklos dažnai nustato nerealiai trumpus vertimo terminus ir griežtomis sutartimis verčia jų laikytis. Kartais reikalauja atiduoti tekstą dalimis, dalimis redaguoja, o tada tas dalis į vieną krūvą sumeta ir knyga pavadina. Bet skubos darbą velnias neša. Vietoj nuostabaus sodraus tapyto paveikslo atsiranda marga nevienalytė mozaika. O paskui dar žinovai įvertina – vidutiniškas skaitalas. Taip vertėjai ne ugdomi, o smukdomi! Tad gal tegu knygos – kad ir kaip jų lauktume – pasirodo mėnesiu vėliau, bet „švaresnės“? Ir nereikės nieko taisyti... Juk šykštus moka du kartus. Ir ne vien pinigais, bet ir savo geru vardu!

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų: 6 skaityti
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.