Knygų lentyna

 




Saulius Vasiliauskas. Visuotinis susvetimėjimas ir patvarių ryšių ilgesys

Du neseniai debiutavę jaunosios kartos rašytojai, naudodamiesi skirtingomis stilistinėmis priemonėmis, tapo šiuolaikinės visuomenės portretą, kuriame vyrauja slogios spalvos. 


 
  






Neringa Butnoriūtė. Koks tas Norvilo poezijos avangardas?

Rašyti apie Gytį Norvilą galima taip: keturių knygų autorius tris iš jų – „Skėrių pusryčius“ (2006), „Išlydžių zoną“ (2012) ir „Grimzdimą“(2017) – laiko trilogija. 2017 m. pelnė Jotvingių premiją. 2012 m


 
 
 
 





Monika Andrulytė. Giliosios traumos ir dailieji paviršiai

Debiutinio Linos Buividavičiūtės poezijos rinkinio pavadinimas „Helsinkio sindromas“ ne tik tikrina skaitytojų nuovokumą (iš tiesų egzistuoja ne Helsinkio, o Stokholmo sindromas, žymintis patologišką aukos reakciją į skriaudėją), bet ir įveda klaidą į gilųjį knygos sluoksnį – projektuojama klaidinga, t. y. netobula, subjektė. 

 
 
 
 


 





Viktorija Ivanova. Šklėriaus vištos ir kiaušiniai

Povilas Šklėrius – poetas, slemeris, prozininkas, charizmatiškas savų tekstų skaitovas. Pirmasis romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“ sutiktas kaip naujovė lietuvių prozoje – egodokumentikos pavyzdys, atviras ir šmaikštus, net lygintas su Charlesu Bukowskiu. Antras romanas „Mano tėvas, mano sūnus“ įvertintas kaip, trumpai tariant, „sunkesnis“.
 
 
 
 
 


 




Antanas Sheshi. Poetinis 2K projektas: bėdos dėl apimties

Apie vadinamąjį 2K projektą Lietuvos politikoje (kadaise žurnalistai taip buvo praminę dviejų skirtingoms idėjinėms kryptims atstovaujančių lyderių – G. Kirkilo ir A. Kubiliaus – tandemą) girdėjo daugelis. Nežinia, ar juo sekdama, ar nemąstydama apie jokius projektus, LRS leidykla šiemet išleido dvi rinktines, kurias drąsiai galima vadinti poetiniu 2K.
 
 
 
 
 
 




 

Neringa Butnoriūtė. Besitvarkanti poetinė gražbylystė
Agnės Žagrakalytės tekstai – iš tų, kuriuos nesunku atpažinti. Prisimeni, ir galvoje jau dūksta įsižaidusi kalbėtoja. Spurda vaizdingomis žodžių papliūpomis, švelniai įmantrauja ir nerimauja: kalboje maišosi ir literatūriški krinolinai, ir, sakytum, tarpukarinis žodynas, ir buitiniuose pašnekesiuose pasitaikančios bjaurybės. 

 
 
 
 
 
 


 





Eglė Mikulskaitė. Budinanti lopšinė

„Lopšinė“ 2016 m. laimėjo brolių Gouncourt’ų literatūrinę premiją, o knygos viršelyje paminėta ir tai, jog romano autorė – tik dvyliktoji moteris, daugiau kaip per 100 premijos gyvavimo metų gavusi šį apdovanojimą.

 
 
 
 
 






Justinas Dižavičius. Vis labiau atvaizdu tampantis šių laikų žmogus

Adolfo Bioy Casareso „Morelio išradimas“, išleistas 1940 m., priskiriamas fantastinei literatūrai. Tai jau 17 leidyklos „Charibdė“ moderniosios klasikos serijos knyga. Ši serija, tiesą sakant, mane labai suintrigavo, nes sąraše daug man nežinomų autorių.







 
 

Monika Andrulytė. Neišsipildęs romanas
2014-aisiais išleistas Liutauro Degėsio „Romanas: dvi istorijos apie vieną meilę“ nebuvo pirmas ir paskutinis mėginimas bandyti stambiosios prozos galimybes – šiemet pasirodė antrasis romanas „Tavo rytoj buvo vakar“.


 
 
 
 
 





Gintarė Adomaitytė. Apie darganą, žvaigždes ir nuovargį

Tris pasirinktas knygas dėliojau ilgokai. Apžvalgą pradėti nuo vaikų literatūros – lyg nerimta, taip galima atbaidyti rimtuolius skaitytojus, tebelaikančius knygas vaikams rankdarbiais. Kriminalinis romanas? Taip pat nesolidu. Reino Raudo „Rekonstrukcija“ nusipelno pirmosios pozicijos, bet... Pirmenybę teikiu Danieliui Pennacui, jo knygai vaikams. 
 
 
 
 
 
 







Skaidra Trilupaitytė. Originalas ar klastotė?

Kai pasirodė Tomo Kavaliausko romanas „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“, kuriame atskleidžiami Kauno kunigų seminarijos užkulisiai 1990-aisiais, ne vienas skaitytojas tikėjosi, kad kitoje autoriaus knygoje toliau bus tęsiama kunigiška tema.



 






Kotryna Paškevičiūtė. Radzevičiūtės viduramžiškoji savirefleksija

Undinė Radzevičiūtė šiandienėje lietuvių literatūroje neabejotinai išskirtinė autorė, pavergianti unikaliu rašymo stiliumi, subtiliu humoru, netikėtais istorijų vingiais. Šį kartą pristatomas istorinis romanas „Kraujas mėlynas“. Sumanymas nustebino ir privertė suabejoti autorės originalumu, mat šio pobūdžio literatūra itin graibstoma skaitytojų ir tampa popliteratūros skyriaus dalimi. 


 
  






Neringa Butnoriūtė. Sentimentalūs būties užkalbėjimai

Nacionaline meno ir kultūros premija Valdas Papievis apdovanotas pačiu laiku. Ypač pastaraisiais metais prozininkas sukūrė ir įtvirtino savitą prozos kalbėjimo būdą ir lėtaeigį pasakojimą.

 

 

 
 



 
 

Monika Andrulytė. Štai taip viršijamas poezijos greitis
Naujausios Agnės Žagrakalytės poezijos knygos „Štai:“ pasirodymas intrigavo ne tik dėl lakoniško pavadinimo su įsriegtu dvitaškiu. Buvo smalsu, ko dar galima tikėtis iš autorės, įtvirtinusios autentišką balsą tiek poezijoje, tiek prozoje?

 

 
 
 





Saulius Vasiliauskas. Individas didžiųjų idėjų pinklėse

Sistema ir individas; asmenybė sistemos gniaužtuose; iš totalitarinės, imperinės prievartos formaliai išsivadavusi, tačiau mentaliai joje pasilikusi asmenybė; aukos-budeliai-aukos; išorinės ir vidinės revoliucijos; bandymai išlikti sąžiningam; fanatiškas troškimas žūtbūt įrodyti savo tiesą – tebūna šios apžvalgos raktiniais žodžiais.
 
 
 
 
 
 



 
 
 
Neringa Butnoriūtė. Klaidi simetriška kelionė
Jei tektų keliais štrichais apibūdinti Tomo Vaisetos tekstus, sakyčiau – sumani proza, pasižyminti vaizduotės pojūčiu ir žinanti, kas yra literatūros žanras bei intriga. Kad juos suvaldo, jaunosios kartos prozininkas atskleidė debiutinėje knygoje „Paukščių miegas“ (2014) ir keliose vėliau kultūrinėje spaudoje pasirodžiusiose publikacijose. 

 
 
 
 
 
 



 
 
 

Lina Buividavičiūtė. Mano šiandien yra šiandien
Lengvai pažaisdama pradedu šią Liutauro Degėsio romano „Tavo rytoj buvo vakar“ recenziją. Man patiko pavadinimas ir jo konotuojamas praeities ir ateities ryšys, veiksmų ir atoveiksmių santykis.
 
 
 
 
 
 
 
 


 




Gintarė Beresnevičiūtė. Mama, jie rašo romanus

„Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ – tai australų rašytojo Richardo Flanagano romanas, 2014 metais gavęs „Man Booker“ premiją ir šiais metais pasirodęs lietuvių kalba. Kūrinio centre – japonų paimtų belaisvių stovykla, įkurta Siamo džiunglėse, kuriose tiesiamas Siamo–Birmos geležinkelis. 

 
 
 
 
 
 


 





Arvydas Genys. Istorinių aplinkybių ir likimų audinys
Produktyvi ir populiari vyresniosios kartos lietuvių rašytoja, visuomenininkė, ketvirtį amžiaus gyvenanti Ciuriche ir besirūpinanti kultūriniais Lietuvos–Šveicarijos ryšiais, jau penkiolikos įvairių žanrų knygų autorė Janina Survilatė išleido savo ketvirtą romaną „Blunkančių likimų liudytojai“.

 

 

 







Vitalij Binevič. Nepatvaraus pasaulio gidai
Paskraidykime virš Maskvos ant šluotos, skambant Šostakovičiaus valsui Nr. 2... Tokia mintis kyla skaitant Juliano Barneso naujausią romaną „Laiko triukšmas“. Nors literatūros mėgėjui Barneso pristatinėti nereikia, neįmanoma nuslėpti jo knygos keliamo susižavėjimo.

 

 

 

______________________________________________

Skyriaus archyvas

 

 

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.