„Etmės Eva“ Zarasuose – Zarasų viešojoje bibliotekoje paminėtos Ievos Simonaitytės 120-osios gimimo metinės

2017-10-20


Spalio 13-tą dieną Zarasų viešojoje bibliotekoje vyko tradicinis literatūros vakaras „Prozos ruduo“, skirtas rašytojos Ievos Simonaitytės metams. Renginyje dalyvavo profesorius, habilituotas mokslų daktaras Domas Kaunas.

Renginį vedė Zarasų viešosios bibliotekos suaugusiųjų teatro „Juodai balta“ vadovė Gražina Karlaitė. Ji pasidžiaugė, kad pastaraisiais dešimtmečius truputį pamiršta, visai neseniai Simonaitytės kūryba įtraukta į mokyklų bendrojo ugdymo programą. Pasak renginio vedėjos, „gerbdami rašytojos atminimą ne tik priglusim prie jos kūrybos  meistriškumo, bet ir atsigręšime į Mažąją Lietuvą ir lietuvininkus.“

I. Simonaitytės kūryba neatsiejama nuo Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto. Romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ – tai Mažosios Lietuvos buities, papročių, tradicijų metraštis, kur šio krašto istorija parodyta per vienos giminės kartų kartas. Pasirodęs 1935-aisiais, kūrinys buvo plačiai skaitomas. Už jį I. Simonaitytei 1936-ųjų vasario 16- ąją buvo paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija.

Zarasų  bibliotekos suaugusiųjų teatras „Juodai balta“ inscenizavo kelias šio romano ištraukas.

„Tai bus ne visai spektaklis, gal greičiau spektaklio eskizas,“ –  pristatydama aktorius sakė režisierė. Spektaklio eskizuose pavaizduota paskutinioji Šimonikė Urtė, kuri, kaip ir Vienuolio „Paskenduolė“, pasmerkta visuomenės, beturtė, buvo priversta eiti dirbti pas ūkininkus ir, pamilusi jų sūnų, tampa visuomenės atstumtąja.

„Mes, aukštaičiai, žinoma, kad nesugebėsime atkurti Mažosios Lietuvos autentikos, lietuvininkams būdingo etninio savitumo, folkloriškumo, tačiau rašytojos iškelti vertybiniai aspektai ne tik puikiai suprantami, pamokantys, bet ir gali būti apgaubti patrauklia teatrine forma,“ – teigė režisierė G. Karlaitė.

Spektaklyje skambėjo Klaipėdos krašto dainos, jas atliko Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos giedojimo choras (vadovas Gražvydas Gasparavičius).

Po 1-osios eskizo ištraukos režisierė G. Karlaitė visuomenei pristatė šio „Prozos rudens“ svečią Domą Kauną.

Profesorius D. Kaunas negailėjo šiltų žodžių aktoriams. Jis pripažino, kad mizanscenose vaizduojami jausmai, nuotaikos ir širdies skausmai lygiai tokie pat kaip ir Mažojoje Lietuvoje – jis tai gali paliudyti, nes pats yra kilęs iš to krašto.

D. Kaunas pateikė įdomių faktų apie I. Simonaitytę ir jos motiną. Jis prašė nevadinti Ievos Simonaitytės šiuo vardu.  „Ji buvo Evė, o Ieva – literatūrinis slapyvardis, sugalvotas kitų, pirmą kartą leidžiant „Aukštujų Šimonių likimą“, ir jos dokumentuose įrašyta ir krikštyta Eve ir toks vardas turi likti,“ – teigė profesorius.

Profesorius I. Simonaitytės palikimą prilygino monumentui. Jis pripažino, kad rašytoja dėl mūsų aplaidumo, dėl mokyklų ir švietimo vadovų ir net dėl politinių vėjų buvo nustumta gerokai į šoną, nesuvokiant, kokią žalą galima padaryti mokyklai, švietimui bei kultūrai.

Svečias apžvelgė svarbiausias Evos Simonaitytės gyvenimo, kūrybos, visuomeninės veiklos faktus. Simonaitytė buvo pavainikė, labai neturtingos, į skurdą patekusios mergos vaikas, nuo vaikystės buvo luoša, sirgo kaulų tuberkulioze. Sulaukusi 50-ies, ji be globos negalėjusi apsieiti, per dieną išgerdavusi 35 tabletes, bet visada buvusi pakelta galva, tiesia nugara. Tai patvirtindamas profesorius rodė jos nuotraukas.

D. Kaunas papasakojo, kaip Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona atsiuntęs savo raštų tomą, pavesdamas Klaipėdos krašto gubernatoriui įteikti asmeniškai I. Simonaitytei į rankas, apie paskyrą  mašinai „Volga“ (1955 m.), apie Priekulėje jos pastatytą namą giminaičiams, kad neišvažiuotų į užsienį frontui artėjant, apie tai, kad rašytoja sumokėdavusi bažnyčios žemės mokestį, kad mokestis  neapsunkintų žmonių, apie jos pasamdytus meistrus bažnyčios vargonams remontuoti, pažintį su Sofija Čiurlioniene, pas kurią ji kurį laiką glaudėsi ir kuri ją užtarusi prieš valdžią ir kt.

„Prie Simonaitytės reikia priartėti, tai nėra paprasta, ji labai sudėtinga asmenybė, ne tokie kaip mes, jai likimas lėmė nepalankias sąlygas,“ – dėstė profesorius. Priartėti prie jos D. Kaunui lėmęs pats likimas. Jis pats esąs žemaitis nuo Plungės. Tėvams atsikėlus į Klaipėdos kraštą, jis mokęsis Priekulės vidurinėje mokykloje ir jau tuomet tekę matyti šią rašytoją. Studijuodamas Vilniaus universitete, profesorių  paskatintas, rinko medžiagą apie šią iškilią asmenybę. Buvo pas ją nuvykęs į Priekulę, su ja bendravo, rašytoja tada jį pakvietusi – „kai grįši į Vilnių, ateik į butą“. Taip ir mynė takus, užrašinėjo informaciją į bloknotą. Kai buvo minimas rašytojos 90-metis, jau be jos – surinktą rankraštį nunešęs į „Vagos“ leidyklą, tačiau tuometinis Tarybų liaudies rašytojas J. Baltušis jo rankraštį „sutrynęs“ į miltus, įžvelgęs visokių politinių dalykų. Profesoriui buvusi gera pamoka, „tačiau jau tada I. Simonaitytė buvo įaugusi į sielą,“ – prisipažino jis.

Jau vėliau rinkdamas prisiminimus apie Simonaitytę, dviračiu važinėdamas po tą kraštą, kur ji augo, kur ją dar prisiminė, apklausinėjo daug žmonių. Ir taip iki šių dienų kaupė, konspektavo žmonių pasakojimus. Artėjant I. Simonaitytės 120-osioms gimimo metinėms, Kultūros ministerijai pasiūlęs išleisti knygą ir pasiūlymas buvo sutiktas palankiai. „Įtraukė ir pinigų paskyrė,“ – džiaugėsi D. Kaunas. Dabar profesoriaus didžiausias rūpestis  – knygos „Aš esu Etmės Evė“ leidyba. Tai yra liudijimai, nes knygoje užrašyta tai, ką apie rašytoją pasakojo ją pažinoję žmonės.

Režisierei G. Karlaitei profesorius pavedė perskaityti Evos Simonaitytės testamentą, kuris, nors buvo visiems žinomas, tačiau nebuvo jo paisoma. Anuomet Centro komiteto sprendimu, ji, kaip liaudies rašytoja, buvo palaidota Antakalnio kapinėse. Buvo pastatytas sunkus didelis akmeninis paminklas. Profesorius pasižadėjo siekti, dėti pastangas, kad palaikai būtų perlaidoti Priekulėje, kaip ji ir norėjusi. 

 D. Kaunas pasidžiaugė, kad čia, kitame prieškario Lietuvos gale (negu Mažoji Lietuva) taip gražiai prisiminta ir pagerbta rašytoja Ieva Simonaitytė.

Saulutė Pelekienė,
Zarasų viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja

Nuotraukos Rasos Juršienės, Silvijos Šileikienės



 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.