Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
28293031010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293001
Lapkritis
    2019     

Valentinas Sventickas. Ką sako Marcelijaus Martinaičio rankraščiai
 
2014-10-01

Neseniai sužinojau, kad poetas Marcelijus Martinaitis kartais padovanodavo plunksnos broliui ar sesei ranka rašytų tekstų pluoštą, sudėjęs lapus tarp medinių lentelių (tai knygos viršelis) ir kaip nors viską surišęs, sukabinęs (tai vienkartinės knygos vienkartinis įrišimas). Rašytojas mėgo ir mokėjo medžio darbus.


Sąsiuvinyje, kuriame vyrauja Kukučio baladžių rankraščiai, tarp tekstų įsiterpia poeto ranka nubraižytas sodo namelio projektas (atrodo kaip profesionalaus projektuotojo darbas), užsirašyta, kiek kokių medžiagų statybai reikės. Martinaitis pats tą namelį ir statė, Kukučio baladės (ankstyvoji, taigi didžioji, jų dalis) parašytos tų statybų laiku. Tebeturiu, kaip ir daug kas iš rašytojų, Martinaičio dovanotą margutį. Daug metų, artėjant Velykoms, jis skutinėdavo margučius, buvo įsigijęs skutinėjimui reikalingų įnagių, pasiekė profesionalumo, jo margučių kolekciją netrukus po mirties priėmė ir saugo Lietuvos dailės muziejus.

Dažnai įsivaizduojama, kad rašytojas daugiau niekam tikęs, tik rašinėti. Permetęs akimis pirmą parašytą pastraipą, nei iš šio, nei iš to pagalvojau, kad Martinaitis puikiausiai galėjo pragyventi iš jau paminėtų savo gabumų. O dar galima paminėti, kad galėjo tapti sportininku (ilgos kojos greitai bėgo, mokyklos metais lengvai skindavo pergales), kad buvo įgijęs, anksčiau nei lituanisto, paklausią ir deramai apmokamą ryšių techniko specialybę (žinomas poetas, panoręs susipažinti su pradėjusiu publikuotis Martinaičiu, atvažiavęs, pamatė jį įsilipusį į elektros stulpą), kad turėjo visas galimybes daryti politiko karjerą (Atgimimo ir Nepriklausomybės pradžios laikotarpiu buvo pelnytai pravardžiuojamas nemokamu kultūros ministru, šią frazę į gyvenimą paleido, regis, tuometinis oficialusis ministras Juozas Nekrošius), taip pat ir mokslininko (puikiai išmanė etninę kultūrą).

Prisipažinkime, kad rašymo vis dar nepripažįstame ir nevertiname kaip darbo. Ir štai visokių gabumų ir visokių galimybių turintis žmogus, Martinaitis, visgi pasirinko rašymą.  Kodėl ir kaip tai atsitiko, – čia neatsakysime, ilga būtų kalba. (Atsakymo galima ieškoti, tarkim, Viktorijos Daujotytės ir Marcelijaus Martinaičio literatūrinių laiškų ir pokalbių knygoje „Sugrįžęs iš gyvenimo“, 2013). Bet galime bent trumpai pasamprotauti apie rašymą kaip darbą. Kad ir kaip nejaukiai, nepoetiškai tai skamba.

Kurį laiką turėjau galimybę (ačiū poeto žmonai Gražinai Martinaitienei) pavartyti ir paskaityti nemažą pluoštą Martinaičio rankraščių. Patyriau daugybę įspūdžių, bet šiam rašiniui turėčiau rinktis tuos pastebėjimus, kurie gali būti svarbūs autoriaus ir skaitytojų santykio apibūdinimui.

Skaitytojai, literatūros vakarų lankytojai, TV žiūrovai ir radijo klausytojai, šiaip su poetu dažniau bendravusieji žmonės Martinaitį bus suvokę, man rodos, kaip labai įvairialypę asmenybę. Iškilmingą ir sakralų poetą (šiais žodžiais bandau apibrėžti maždaug devintojo dešimtmečio jo kūrybos ir poezijos viešų skaitymų intonacijas), įdėmų, jautrų ir kartu dalykišką visokių diskusijų ir posėdžių dalyvį (yra veikęs įvairiose komisijose, tarybose, tarp jų ir Sąjūdžio Seimo taryboje), linksmą ir žaismingą kompanijų žmogų, tokį pat pašnekovą ir sugėrovą (yra pripasakota, kaip naktį labai oficialiose aikštėse įsilipęs į medį kuo gražiausiai lodavo, ir sovietiniai milicininkai blaškydavosi ieškodami šuns). Gebėjimas laiku grakščiai pajuokauti buvo būdingas Martinaičiui kaip posėdžių kalbėtojui ar pirmininkui (Nacionalinių premijų komisijos, pavyzdžiui), ir jo pokštai nestelbdavo dalykiškumo.

Taigi Martinaičio rankraščių, jo kūrybos sąsiuvinių vartytojas ir skaitytojas galėjo tikėtis rasiąs juose visa ko, t.y. ne tik žinomų eilėraščių pirmųjų bandymų, bet ir „neskelbtinų“ posmų, netikėtų eksperimentų, kūrybinių pašėliojimų ir pan. Nieko panašaus! Tas įvairialypis žmogus, čia rimtas, čia pokštaujantis vyriškis, nuolatinis naujų kūrybos kelių ieškotojas (kiekviena knyga kitokia), kai sėsdavo rašyti, tapdavo labai rimtai, atsakingai, nuosekliai kuriančiu menininku. Jokių nuokrypių ir paikysčių. Yra, tiesa, aplankas su eiliavimais „iš rašytojų gyvenimo“, jie tikrai linksmi, bet kartu matyti, kad Martinaitis ir šiuos tekstus gludino, taisė, tobulino, taigi dirbo rimtai.

Šiuo požiūriu Marcelijaus Martinaičio ir kito mūsų laikų klasiko Justino Marcinkevičiaus kūrybinė praktika ir laikysena iš esmės tokia pati.

Kas skiriasi? Marcinkevičiaus kūrybos sąsiuviniuose eilėraščiai nuolat pinasi su užrašais jiems artimomis temomis ir kitokiais apmąstymais. Martinaičio kūrybos sąsiuviniuose tokių užsirašinėjimų pasitaiko retai. Poezija jo rankraščiuose yra atskira sritis. Nors žinome, kad apie literatūrą, etninę kultūrą, visuomenės procesus jis rašęs daug.

Kitas sutampantis dalykas yra nepasitenkinimas pirmuoju eilėraščio užrašymu. Martinaitis, kaip ir Marcinkevičius, tekstą dažnai keisdavo, tobulindavo, galima manyti, kad, praėjus kuriam laikui po pirmo užsirašymo, perakėdavo jį kaip pats sau redaktorius. Jeigu toliau  gretinčiau abu poezijos klasikus, turėčiau sakyti, kad Martinaitis to paties kūrinio versijų parašydavo daugiau ir kad galutinė nuo pirmosios paprastai toliau nutoldavo. Pirmoje pomirtinėje Martinaičio poezijos knygoje „Nenoriu nieko neveikti“ (2014) spausdinami ne tik eilėraščiai, bet ir rankraštinės jų versijos. Taigi žiūrint ir skaitant tą knygą kartais yra galimybė pamatyti kelią nuo eilėraščio pradžios iki jo viešojo pavidalo.

Peržiūrėjęs nemažą rankraščių pluoštą, galėčiau sakyti bent dvi išvadas. Pirma – kad ir kaip keisdavosi tekstas, išlikdavo svarbiausi vaizdai, įvaizdžiai, raiškiausios eilutės, dažnai pirmoji. Pavyzdžiui, „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ (šio populiaraus, dainuojamo eilėraščio tekstas nuo pradinio užrašo pasikeitė labai). Antra – teksto tobulinimas Martinaičiui dažniausiai būdavo jo trumpinimas: ryškindavo centrinę liniją, o atsišakojimus, kad ir gražiausius, šalindavo. Vienas pastebėjimas liestų labiausiai paskutiniųjų metų kūrybą. Martinaitis pradėjo vengti gražaus pakylėto kalbėjimo, eilėraštį paprastino, net ryškino šiurkštumus. Kūrybinės „technikos“ būdingumu tektų vadinti štai ką: rankraščiuose ir sąsiuviniuose daugelyje puslapių pradeda šmėsčioti koks nors įvaizdis arba posakis – tekstuose, paraštėse, bet kur. Pavyzdžiui: „sugrįžimas iš gyvenimo“; vabalėlis tarp knygos lapų; „medžio lapas, kurį tik vėjas pakels“. Šmėsčioja ir šmėsčioja, kaitalioja pavidalus, tartum laukia išsipildymo, ieško savo vietos ir įsiprasminimo. Galų gale išsipildo.

Tenka pakartoti, kad literatūra, be talento ir įkvėpimo išlydžio, yra tam tikras darbas su savaisiais įgūdžiais, išmoktais dalykais, su vienam žmogui tebūdinga metodika ir įpročiais.

Kas kursto nepasitenkinimą pirmu spontanišku užsirašymu? (Be abejo, būna ir pasitenkinimo, bet dabar ne apie tai.) Kuriam laikui praėjus autoriui pasirodo, kad žodžiai nepasakė to, kas išgyventa ir norėta išreikšti. Arba šmėsteli mintis, kad kitas poetas tą patį yra išreiškęs/galėtų išreikšti panašiai, ir tada atkakliau „ieškoma savęs“, savojo vienintelio balso (tokio veiksmo pavyzdžių Martinaičio rankraščiuose mačiau nemažai). Svarbiu pojūčiu tampa autoriaus nusiteikimas galvoti, ar skaitantieji perskaitys tekstą taip, kaip jis kad norėtų būti perskaitytas. Kūryba kaip darbas yra kūrėjo reagavimas į šiuos ir kitus panašius jam kylančius klausimus.

Pastaroji mintis – mintis apie skaitytojus – yra viena svarbiausių. Nuo jos priklauso kūrybos recepcijos adekvatumas, atgarsis, galimybė plisti ir išlikti.

 








 
Atgal   Spausdinti  
 
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.