Skyrybos: literatūrinės, istorinės, egzistencinės...

Eugenija Vaitkevičiūtė








Violeta Šoblinskaitė-Aleksa. SKYRYBŲ KAMBARIAI. – Vilnius: UAB „Petro ofsetas“, 2008.

Seniai seniai skaitytoje knygelėje vaikams apie dailę radau patarimą – jei nori nupiešti baisų, niūrų piešinėlį, rinkis juodą, violetinę, tamsiai žalią, šaltas spalvas... Taigi vos užmetus akį į V. Šoblinskaitės-Aleksos romano viršelį tampa aišku, kad tekstas tikrai ne apie gėleles, saulėtas dieneles ar švelnius zuikučius. Ryškus daugiaprasmis kompozicijos akcentas – rakto skylutė, joje šmėkščiojančios laikraščio eilutės. Iš ten sklindanti šviesa apšviečia kūdikį. Šviesa būtų kaip šviesa, labai gražu ir nekomplikuota. Vis dėlto toji rakto skylutė, juolab sovietinės „Tiesos“ iškarpos knygos atvartuose, suponuoja gilesnes asociacijas: nederamų paslapčių, noro slapčiomis pasiklausyti, pašniukštinėti, sekimo, kontrolės ir kita.

Veiksmas prasideda tarsi nekaltomis aplinkybėmis. Beveik standartinė šeima susirenka prie Kūčių vakarienės stalo motinos name, Širdėnų kaime. Atkreiptinas dėmesys į vietovardį, nes panašu, kad jis nėra atsitiktinis, greičiau susijęs su žodžiais „širdis, širdyje“: „Močiutė mirė ne taip seniai, perkopusi, ačiūdie, aštuonias dešimtis. (...) Laidojome ją Širdėnuose. Kur kitur, jei ne čia, prie saviškių, prie daugybės Kreivių, iš kurių tik vienas, nors močiutei ir pats svarbiausias, atgulė toli nuo Lietuvos? Nepriklausomybei atėjus mes bandėme ieškoti Aloyzo Kreivio kapo. Deja! (...) Žmonės šneka, kad lėktuvai, kylantys taku, po kuriuo lyg po betoninio sarkofago dangčiu glūdi tremtinių palaikai, gana dažnai dūžta. Kas žino, ar tai tiesa, ar vien tik pramanas?“ (p. 7). Jaukios švenčių nuotaikos plonas santarvės luobas ima eižėti po kone froidiško motinos mėginimo atverti akis trims savo palikuonims, iškabinant ant jiems įrengtų kambarių sienų jų tėvų fotoaktus. Šis neįtikėtinas viražas vertintinas kaip giliaprasmė metafora. Mat sulig apnuoginimu ir, savaime suprantama, palikuonis ištikusiu šoku motinai ima skleistis tamsiosios, skaudžiosios, intymiosios šeimos gyvenimo paslaptys.

Pagrindinė romano pasakojimo linija – klaidi ir permaininga kelių giminės kartų istorija kintančių santvarkų, režimų, istorinių laikotarpių kontekste. Įvykių slinktį, spalvas, intrigą formuoja sudėtinga giminės ir minėto konteksto sąveika. Autorė atskleidžia, kaip istorijos lūžiai ir kataklizmai veikia likimus, charakterius, kokie iš tiesų esame neatsiejami nuo istorinio laiko, pagaliau kokios bedugnės gelmės, dengiamos plonyčio apsimestinio luobo, gali glūdėti žmonėse ar slypėti jų gyvenimo vingiuose. Kiekvieno iš personažų po fragmentą atveriama intriguojanti giminės istorija, tad vingraus siužeto mėgėjai neturėtų nusivilti. Eižėjančių vertybių bei skeldėjančios žmonių savimonės fone vaizdžiai pasakojama baltais siūlais siūtos santuokos istorija su visais padariniais. Tam, kas mėgsta kategoriškus atsakymus ir skirstymą į baltus juodus, romanas tikrai pateiks naujos patirties. Kaltų čia beveik nėra. Klaidingus sprendimus, – išvadą suponuoja romano tekstas, – diktavo niūri epocha: „Amžinatilsį mama taip ir pasimirė neatleidusi man už Dmitrijų. Bet ar suvokė jinai, kad ne aš kalta dėl savo svaigulio jaunučiui kariškiui, kuris – tik pamanykite, Dievulėliau, jūs tik pamanykite! – vilki uniformą, ir toji uniforma guli ant jo kaip nulieta!? Taip, mama, viena vertus, tu labai teisi, nors baigei tiktai keturis skyrius: nekvaili, oi ne iš kelmo spirti žmonės buvo tremties ideologai! Iš suaugusiųjų pereselencų1 – ko tikėtis? Kuprotą juk vien tiktai karstas ištiesina... Tegul darbuojasi, buožės prakeiktieji, kūlokai ir susnos inteligentai (...) tegul šąla ir stimpa... Bet pereselencų vaikai – tai visai kas kita! Iš jų jau tikrai išaugs didžiosios socialistinės tėvynės patriotai. (...) Tokie, arbata pagirdyti ir pliuškomis papenėti, galvą guldys už da zdravstvujet Sovietskij Sojuz“2... (p. 82).

Knygoje autorės valia ryškėja, susipina ir vėl išsiskiria kelių asmenų siužetinės, charakterių linijos. Bene aiškiausi jų skiriamieji bruožai – itin individualūs vertybiniai principai ir pasaulėjauta. Kaip dažnas žino, V. Šoblinskaitės kūryba išsiskiria itin ryškiais, išraiškingais moterų paveikslais. Taip ir šį kartą. Tad gal neatsitiktinai romane aprašyta šeima, kurios branduolį sudaro moterys: smetoninės kartos močiutė Teodora Kreivienė, jos dukra „pasiutėlė Kreivių Kotryna“ ir šios vaikai Indrė, Viltė ir „ruskelio išpera“ Denisas (vėliau pervadintas Donatu). Minėtini jauniausieji Kreivių giminės ūgliai – Indrės pavainikis Silverijus ir Viltės santuokinis Kipras.

Kartais vienintelis šeimą draugėn jungiąs dalykas atrodo močiutės Teodoros skiepyta išmintis – šilta, žmogiška, atėjusi tiek iš patirties, tiek iš „nesugadintos“ lietuviškos pajautos, iš tikėjimo Dievą. „Motinai nedera akių draskyti, kad ir kokia pasiutusi ji bebūtų. Kas mane to išmokė? Močiutė Teodora?“ (p. 50). Panašu, kad ši daugelio kartų išmintis ir tikėjimas žmonėmis, Dievą esant sunykusio mentaliteto dykroje – kelias šviesos link. Kaip tas daigelis, išaugęs iškirsto miško vietoje. „Privalau pasiimti tėvą! – plykstelėjo staiga Viltei į galvą. – Privalau! Dabar jau nebesvarbu, ką pasakys motina. Reikia ištraukti jį iš tos landynės! Turėjo mergų – neturėjo? Prašiko gyvenimą – neprašiko? Girtuoklis – ne girtuoklis? Koks skirtumas! Juk tėvui jau septyniasdešimt... Dešimt metų buvo kiaulė? Bet juk kitas dešimtis elgėsi anaiptol ne kiauliškai! Mes per greitai jį nurašėme. Visi. Aš. Indrė. Donatas. (...) Kaip ten amžinatilsį močiutė sakydavo? Ne tas tėvas, kuris pagimdo, o tas, kuris užaugina!“ (p. 67). Teodoros lūpomis byloja lietuvybės, kaip tautos fenomeno, paveldas, ji atstovauja glaudžios jungties su gamta raiškai. Skiepydama šiltą ir skaidrią pasaulėjautą, močiutė pasakoja vaikaitėms apie jas supančią aplinką, žoles ir vaistažoles. Justi jos pastanga perduoti šį paveldą kitoms kartoms. Seka sakmes, Širdėnų koplytėlės istoriją: „Koplytėlę, anot močiutės, iš lauko akmenų sulipdė motinos tų nabagų penkiolikos jaunų vyrų baudžiauninkų, kuriuos negyvai užkapojo ciesoriaus kazokai: nešė moterėlės, ridino riedulius, paskui kraują, iš panagių srūvantį, su žeme maišė, su ta pačia žeme, kuri ir jų vaikų kraujo gličiai prisigėrusi buvo, va ir sulipo akmenys, susiklijavo“ (p. 51).

Knygoje autorė įžvalgiai, kartais dargi negailestingai atveria vis esmingesnius bendro buvimo klausimus: kiek pagiežos gali prikaupti žmogus? Skaitant pamažu aiškėja, kas yra susvetimėjimo realybė, galimos ištakos, padariniai ir kaina: „...Kotryna stovėjo priešais dukterį rami rami. Ji pasakė, ką galėjo, o Viltė, kiek įstengė, bandė ją išgirsti... Neišgirdo? Ar ne vis tiek? Tegul eina. Tegul uždaro duris, tegul lipa į viršų, tegul išvažiuoja, po velnių!“ (p. 66).

Romanas turi kelis klodus. Paviršinis – apyjaukis, šeimyninis Kūčių vakaras suremontuotoje motinos, Kotrynos Kreivytės-Gorbačiovienės-Užkuraitienės – ir vėl Kreivytės – sodyboje. Gilesnis atveria skirtingus personažų charakterius, jų gyvenimo realybę. Dar gilesnis leidžia žvilgtelėti į motinos ir vaikų santykius. Visa tai, kaip savotiškas sūkuriuojantis fonas, apima istorinis sluoksnis. Jis gaubia visus veikėjus, visus įvykius ir siūlo kai kuriuos esamojo laiko įvykius romane suvokti, kaip tolimo istorinių pervartų (nors ką čia dailinti – karų, okupacijų ir išniekintos savimonės!) padarinius. Įsigilinus į autorės užuominas, topteli mintis: ir beveik niekas nėra kaltas. Nei Kotryna, nei jos „toks panašus į Jeseniną“ ruskelis Dmitrijus, nei Teodora, iškart po šliūbo su savuoju išvežta į Sibirą, taip ir neatleidusi dukrai santuokos su okupantu. Ir nereikia manyti, kad šios spalvos sutirštintos, V. Šoblinskaitė – ne iš tų, kurie siektų graudinti skaitytoją jausmingais efektais. Atidžiau pasidomėję pokario faktais, panašių istorijų, numanau, atrastume. Tačiau keista, kad už svetimtaučio ištekėjusi motina, Kotryna Kreivienė, griežtai užgina savo Indrei bičiuliautis su vokietuku iš tuometinės VDR. Tačiau ir didesnių tautų atstovės vokietės tautinės ambicijos ir požiūris į mišrias santuokas parodomas daugiau nei akivaizdžiai: „Gizelai nereikia visokiausių lietuvaičių, latvikių, estukių. Jai reikia vien tik vokietės merginos tikram vokiečiui, jos vienatiniam sūnui. O dar, suprantama, ji ir vaikaičių nori vokietukų, ne kokių nors mišrūnų. Mišrūnai gali būti tik šunys...“ (p. 63).

Istoriniam, pamatiniam romano klodui greičiausiai atstovauja ir skerspjūvio tipo įžvalgos: „Jai buvo baisu. Ne todėl, kad kvailioja motina, ne todėl, kad per daug nestabilumo šalyje, kurioje vis dar gimdomi vaikai...“ (p.71, kurs. E.V.). Šiam klodui ir minėtai religingosios močiutės Teodoros įtakai turbūt vertėtų priskirti Indrės skaitomas šv. Pranciškaus Asyžiečio mintis: „Visi, kurie atsisako atgailos ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo, yra akli (...) nuolaidžiauja savo ydoms bei nuodėmėms ir tenkina savo blogus įgeidžius bei troškimus, nesusimąstydami apie tai, ką yra pažadėję. Savo kūnu jie vergauja pasauliui ir žemesniajai prigimčiai, jos įgeidžiams, kupini šio pasaulio rūpesčių ir nerimasties. Savo dvasia jie yra velnio vergai. Jie buvo jo suklaidinti ir tapo jo vaikais, atsidėjusiais daryti jo darbus. Jiems stinga dvasinio įžvalgumo, nes juose negyvena Dievo Sūnus, o kaip tik jis yra tikroji Tėvo išmintis. Tai apie tokius žmones sakoma Šventajame Rašte: „Tarsi apsvaigę, sakytum galvos nebetekę...“ (p. 72). Pridursiu, jog, mano nuomone, vertingas atrodo ir antikinis posakis „sveikame kūne sveika siela“. Taigi, mielieji, ar ne metas susizgribti, kas ima vykti, kai žmonės netenka blogio prado apynasrio? Tai yra, kai nebeturime nei per kartas įskiepytų darnios bendrystės principų, nei po penkiasdešimt ateizmo propagandos metų išguito tikėjimo, kai vadinamas moralinis vertybinis stuburas, tiek asmenų, tiek visuomenės, garma velniaižin kur, o jo vieton... Kuo išgalėtume užpildyti tą kiaurymę, a? Anot vieno išmintingo žmogaus – gal sprendimu „iš pasiutimo, iš principo būti padoriam“.

Sveikintina autorės pagarba skaitytojui, nes romane rūpestingai sudėliotos išnašos. Tikėtina, pasitarnausiančios tiems, kas, ačiūdie, sovietinės okupacijos realybės jau nematė, rusų kalbos nebemoka ir specifinės to laikotarpio terminologijos nebeišmano. Kai net emocijos buvo privalomos: „Šypsomės, kolegos, šypsomės! Juk esame laimingi tarybiniai žmonės, ar ne?“ (p. 77). Jaunesnieji vargiai patikėtų, jog būta ir šitokių dalykų: „...žaliai dažytame mokytojų name, stovinčiame tuojau už bažnyčios, kad pedagogai turėtų visas galimybes net ir po darbo valandų padirbėti didžiosios socialistinės tėvynės labui, akylai stebėdami, ar koks nors jų mokinukas nesliūkina susitraukęs į kuprelę per šventorių į Dievo namus“ (p.76). Juolab jiems keistai atrodytų ir tai, kad mokytoja žūtbūtinai saikdina naivučius pirmokėlius nesižegnoti per Kūčias, nes sovietiniai kosmonautai jokių dievų ar angelų kosmose nerado. Et, net dabar girdžiu savo močiutės gilų atodūsį, kai, mokoma eilėraštuko apie vaikučių angelą sargą, jai papasakojau šias „gudrystes“... Tik ūgtelėjusi susivokiau, ką sovietinės okupacijos laikotarpiu turėjo jausti sovietine ideologija penimų mokinukų tėvai. Tuo įdomiau buvo matyti, kad istoriją V. Šoblinskaitė, semia kaip neapdorotą medžiagą, ima tuos komplikuotus faktus, ties kuriais net šiandien klumpa istorikai ir politikai... Ir literatūrinės įtaigos, vaizdumo, tikroviškumo jėga daro su jais tokius dalykus, kad kartais nuo tekste pulsuojančios įtampos šiurpas nugara perbėga. Va šitaip turbūt ir reikėtų, be sentimentalių rypavimų, o tvirtai ir aiškiai kalbėti vienam su kitu, su jaunimu, kad pagaliau, kaip tai romano Kotrynai, akys atsivertų kaip akliems kačiukams. Čia norėčiau žodį atiduoti autorei: „Argi tau rūpėjo, kad vargais negalais sugrįžusi į Lietuvą Teodora Kreivienė neberado čia akmens ant akmens. (...) Trys pastarieji vardai – senelio Marijono jau atidalintų Teodoros brolių. Jie nepanoro savo tėvo žemės atiduoti kolchozui. Ir nedavė. Ir gavo tris kulkas į kaktą – kiekvienas po vieną, bet pakako... (...) Gal bent jų, bent savo tikro tėvo giminės paklausytumei, kad motinos negirdi? Bet nėra jų, nieko nebėra, nė vieno, kuris tau proto įkrėstų – suėdė ruskis visus, gyvus suėdė, o tu kaip galvos netekusi tokiam pačiam ruskiui ant peties galvą dedi, ruskį karaliūnu sau išsirinkai, ruskio dainas dainuoji, ruskio sėklą į švarias lig tavęs mūsų giminės moterų įsčias įsileidi!“ (p. 85). Vienos pusės reakcija į nedermę, maišymąsi su grobikais yra tokia. Kitos pusės, ir tai, įvertinus autorės gebėjimą žaisti psichologiniais niuansais, reakcija dramatizmą gilina: „(Buvo taip? Ar nebuvo?) (Buvo, Kotryna!) (...) Tu vien tik šypsojaisi bjauriai: kad jau šitaip, mama, išsiversime mudu su Dimka ir be tavęs! Tu prispjaudei savo motinos širdį ir lyg niekur nieko dainavai toliau, o jeigu ir nedainavai, tai labai uoliai klausei, ką dainuoja Dmitrijus!“ (p. 85). Įtaigiausia, mano nuomone, yra šio dramatiško pasažo pabaiga: „...nebuvai tą istorinę naktį prie Televizijos bokšto, kurį tavo didžiosios socialistinės tėvynės tankai supo nelyginant Altajaus vilkai jūsų sovchozo avis. (...) kramsnodama sumuštinį stebėjai, kaip nuo tankų į prakeiktus litovcus nacionalistus žvalgosi šviesiaplaukiai garbaniai, visai tokie pat kaip taviškis Dimka, arba siauraakiai – nelyginant utėlėmis apėję, niekados neprausti tavo vaikystės draugai altajukai... Ir tik tada, kai tankai pradėjo šaudyti, kai prakeiktas sumuštinis atsistojo tau skersai gerklės, Kotryna, tik tada tu supratai esanti lietuvė! Sumauta nacionalistė litovka!“ (p. 86).

Tokie ekspresyvūs monologai bei gyvi dialogai tikrai yra viena iš stipriųjų romano pusių. Juose palyginti gausu aštrių šnekamosios leksikos žodelių. Pastarieji įsilieja į gyvą, energingą kalbą ar barnį taikliais frazeologizmais bei dar sūresniais posakiais. Užuot, kaip kitiems neretai nutinka, ne vietoj, ne laiku privertusi herojus plūstis, romano autorė įstengia suvaldyti visą šitą teksto druską, ši nerėžia akies ir ausies. Čia prisimintinas dar vienas V. Šoblinskaitės kūrybos bruožas: savitas humoro jausmas, balansuojantis ties žaismingumo ir kandaus sarkazmo riba. Romane ši „vizitinė kortelė“ taip pat figūruoja. Žodžiu, kaip ir vertėjo tikėtis iš šios prozininkės, knyga spalvinga, ekspresyvi ir įdomi. Keista, sakyčiau, jos pabaiga, nes tekstas skatina tikėtis dar ko nors. Tuo tarpu čia šiek tiek per greitai pateikiama atomazga, ir kaip kipšas iš tabokinės vėl išlenda kiaulystė. Pasirodo, kad sesuo jaučia nesveiką potraukį mišraus kraujo broliui, jis – jai, ir, užuot pasibaigusi išsiaiškinimu, nuskaidrėjimu, visų gyvenimo raizgalynė grįžta į tą patį nejaukų, nenormalų niūrių paslapčių tašką. Nebent manytume, kad pabaiga daugiaprasmė... Galima būtų suminėti dar daug, tačiau kažin ar verta atimti iš skaitytojo smalsavimo malonumą?

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.