Elena Baliutytė. Lyrikos mįslė („karalyrika“)

2014-02-21








Tuščia jo: eilėraščiai / Aidas Marčėnas; dailininkas Šarūnas Leonavičius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 166 p. – ISBN 978-9986-39-775-5

Praėjusiais metais pasirodė dvi Aido Marčėno knygos: poezijos „Tuščia jo“ ir eseistinės prozos „Sakiniai“. Vienuoliktoji poezijos knyga yra kiek kitokia nei prieš ją buvusios: „Ištrupėjusios r dvės“ (2012) ir „Dievų taupyklė: gyvenimo srauto poezija“ (2009) – pastarosios paantraštė tiksliai įvardija vyravusią joje dienoraštinio rašymo tendenciją, savo pilno išsipildymo sulaukusią eseistinės prozos knygoje „Sakiniai“. Gal kaip tik dėl to naujame poezijos rinkinyje sugrįžta prie bendrųjų, esminių lyrikos temų, „sustyguoto“ pasaulio vaizdo: „ne visai taip, kad aidus pasaulis / išsiderino nebepataisomai, bet // buvo nelengva ir vėl sustyguoti / jūsų senąjį garsiatylį, maestro“ (eil. „Pauzė“, p. 127). Pasaulis čia vėl tapo rišlus, junglus, aidus – galima sakyti, kad sugrįžta prie lyrikos klasikine prasme. Beje, paskutinis knygos skyrius pavadintas „lyrika“; paantraštę „lyrika“ dar turėjo rinkinys „Pasauliai“ (2005).

Šiais metais, per Tris Karalius, Marčėnas už naująją poezijos knygą buvo apdovanotas Rašytojų sąjungos premija. Ir nors poetas už savo kūrybą jau yra gavęs ne vieną garbingą apdovanojimą, tarp jų ir Nacionalinę (2005), „Poezijos pavasario” (1994), Jotvingių (2008), Zigmo Gėlės (1989), Julijono Lindės Dobilo (1999), noriu atkreipti dėmesį į pernai jam paskirtą dar vieną premiją – Jono Aisčio. Šio didžiojo lietuvių lyriko premija turi ypatingą simbolinę prasmę – pernai renkant jos laureatą, pataikyta labai tiksliai. Marčėnas, nežiūrint įvairių jo poezijos modifikacijų, savo talento pobūdžiu lieka ištikimas lyrikos, kaip literatūros rūšies, esmei. Štai dviejų dalių eilėraščio „Vakaras” pirmoji dalis:

                             visom žvaigždėm alsuoja slėnis,

                                                                                brydė

                             pro debesį matytųs dar gerai

                             čia, kur senoj jaunystėje paklydę

                             visi kartu, po vieną,

                                                             atskirai

 

                         dabar slenku vietovaizdžiais kuprotais,

                         šešėlis atsilikęs, oloje

                         Platonas miega,

                                                 miegantiems nė motais,

                        ar aidi kas visatoje

                                                toje     

Ankstesnę knygą „Ištrupėjusios r dvės” sudaro  tankos – japonų poezijos forma: nerimuoti penkiaeiliai, kuriuos sudaro taip išsidėstę skiemenys: 5, 7, 5, 7, 7; Kaip viename interviu sakė poetas, rytų vėjai niekada jam nebuvo nustoję pūsti nuo pat pirmosios knygos „Šulinys” (1988). Marčėnas rašo ir laisvomis eilėmis, verlibrais, ir silabotonikos metrais, kuria laisvos struktūros „nertinius” tekstus ir kanonines formas: sonetus, haiku, tankas – ir visur jaučiasi laisvas ir net, atrodo, kuo sudėtingesni techniniai formos reikalavimai, tuo smagesnis autoriui su jais žaidimas. Naujame rinkinyje  ryškesnė vakarietiškoji tradicijos kryptis: iš buvusios formų įvairovės vėl dominuoja ketureiliai („Tvartai”), dvieiliai, sonetai (ciklas „Medziuškų spektaklis”), nors esama ir haiku („Žingsniai”), ir verlibrinių improvizacijų, ir tankų („Iš Poezijos pavasario”) bei tankas primenančių penkiaeilių (tik skiemenų skaičius ne tas). Forma niekada nėra tik forma: metrika, žanras – tai visada ir pasaulio interpretacija, poetinė laikysena. Profesorė Viktorija Daujotytė yra rašiusi apie A. Marčėno eilėraščio sonetiškumą. Soneto forma leidžia kalbėti lakoniškai ir disciplinuotai; tai forma, turinti savyje harmonijos, jungties šifrą. Ji poetui esanti organiška, – teigia profesorė. Išskirtinė Marčėno poezijos ypatybė – ir kūrinio struktūros, ir pasaulėjautos požiūriu – aido principas: simetriškumas, jungtys, atitikmenys, atspindžiai. Jie tvirtai laiko ne tik ketureilius, „tvartus”, bet ir kitokių formų statinius, kur gali laikytis poezijos gyvybė: „kad iš miegančių varnų lizdų // neblogai atsibusti kas rytą / į pasaulį, tvirtai padarytą / iš vaizduotės tiek pat, kiek vaizdų“ (p. 38).

Marčėno poezijos centras – pats rašantysis: jo gyvenimas yra tekstualus, o kūryba autobiografiška. Tai patirtinė, egzistencinė kūryba, jei tik į ją įtrauksime ir vaizduotės dimensiją ir meninę distanciją, pasireiškiančią (auto)ironija, paradoksaliais minties apvertimais, žaidimo elementais, humoru. Tai tikslios formos, lakoniško žodžio, absoliučios poetinės klausos – apskritai aukštos poetinės meistrystės poezija. „Meilės, gamtos, religinė, urbanistinė... Ir nors dažniausiai jums rodysis, kad ji išpažintinė, iš tiesų ši lyrika yra pažintinė. Kitokios niekada nerašiau“ (p. 201), – „Sakiniuose“ orientuoja skaitytoją Marčėnas. Jo poezija yra itin dialogiška – ir su autoriui svarbių amžininkų („Sonetas Tomui”, „Sonetas pagal Joną”, „Naujas eilėraštis Arvydui”), ir su tradicijos saugomų autorių („Regėjimai”), ir su ankstesne savo kūryba. Esama ne vieno eilėraščio, kurio epigrafu tapusios eilutės iš ankstesnių rinkinių; antai trijų dalių eilėraštis „Veido eskizai” prasideda fragmentu iš rinkinio „Šokiai“: „tas pats / ironiškai besišypsantis / veidas / poezijos, meilės, mirties” (p. 122). Galima sakyti, kad iš šių esminių kūrybos temų rinkinyje „Tuščia jų“ likę dvi: gyvenimas ir nebūtis. Jos čia traktuojamos kaip viena kitos atspindys, vienis, apie kurį medituojama marčėniškai: kalbos paradoksais (dažniausiai būtojo laiko sampyna su amžinu esamuoju ir būsimuoju), kintančiomis sapno ir realybės ribomis. „Staiga nubundi / pirmą vasaros rytą / nebegyvas lyg / niekur nieko; / o visur / šoka, piešiasi viskas” („sankalba: Romą Orantą atminti”, p. 5). Apskritai Marčėno nebūtyje daugiau būties nei atvirkščiai. Savo marčėniška logika, padedamas kalbos, jis sugeba neutralizuoti net šį svarbiausią oksimoroną. Beje, eilėraščiai, kuriuose kuriamas anapusybės scenovaizdis („Žemupys”, „Vakaras“, „Paskutinioji strofa“), turinio ir raiškos atitikties požiūriu yra, man rodos, tobuli. „[K]iek buvo duota – drėbtelėta; / rasta: / miglotas krantas, sutemos, / beje, / priėję Letą rastumėte brąstą – / iš sveiko proto – tai ir briskit ja“ (p. 133). Knygą baigia skyrius „Nauja varpinė“, kurį sudaro eilėraštis „Velykų varpai“ ir XXI eilėraščio ciklas „Lyrika“. Lyrinis subjektas (karalius ir juokdarys) čia įkūnytas Šekspyro „Karaliaus Lyro“ situacijon („Jau ne tragedija. Ne statistika / dar. Lyrika / karalyrika“, p. 152). Nusenusiam monologo sakytojui pasaulis temsta ir tilsta, laužas blėsta, kūno šarvai dūli, siela laisvėja, klausimai lieka.

                                    Ar gyvenimą susapnavau, ar sapnuoju dabartės?

                                    Gal nuaustas esu iš varpelių sujudinto oro?

                                    Įsiėdusius klausimus reikia išnarplioti, tarti

                                   kas čia tavo, kas mano, vienaip ar kitaip, nieko doro

                                   

                                   tiek sapnuoti tave, kai ir pats tavo sapno suręstas.

                                   Tau ar man tuos turtus, tas septynias dienas iškukavo

                                   išprotėjus gegutė? Šią bylą tegali išspręsti...

                                   Pats žinai, kas tegali. Bet vis dėlto –

                                                                                             mano ar tavo?

Geriausi poeto skaitytojai paprastai būna amžininkai, laimingu atveju – dar keletas kartų. Po to, jei palankiai susiklosto aplinkybės, poetas patenka į literatūrologų, edukologų rankas. Geriausia, kai viskas vyksta kartu: ir skaitoma, ir analizuojama, ir mokoma. Būtent taip dabar yra su Marčėno kūryba. Literatūros kritikas Valentinas Sventickas apie ją jau parašė nenuobodžią, šiuolaikišką monografiją „Šitas Aidas, šitas Marčėnas” (2008). Poeto kūryba įtraukta į mokyklų programas, kūriniai spausdinami chrestomatijose, apie ją rašomi moksliniai darbai. Bet literatūros kritika poezijos gyvybę tegali liudyti, ji pajuntama – skaitant ar klausant.

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.