Renata Šerelytė. Kad įgautum supratimo

2019-01-28

 


Nevilties miestas: romanas / Arkadij Strugackij, Boris Strugackij; iš rusų kalbos vertė Simas Bendorius ir Aldona Bendorienė. – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – 394 p. – ISBN 978-609-427-345-2 

Vertėjai, kūrinį pavadinę daugiaplane distopija, regis, neklydo. Tačiau žodis „daugiaplanė“ kartais sukelia abejonių, nes romane vaizduojama visuomenės struktūra vis vien labiausiai asocijuojasi su tuo, ką daugelis Strugackių amžininkų puikiai atsimena, t. y. socialistine santvarka. Jos matrica įsispaudusi netgi potekstėje, dialoguose, veikėjų portretuose. To įspaudo nenustelbia nei įpinti laukinio kapitalizmo, nei anarchizmo, nei totalitarizmo akcentai.

Daugybė politinių ankstyvojo socializmo realijų žanro atžvilgiu (vis dėlto kalbame apie fantastinę literatūrą) atrodo nebeaktualios ir perdėm išryškintos, apsunkintos literatūrinių klišių. Vaikščiojanti statula, klydinėjantis Raudonasis pastatas (lyg ir sąžinės metafora), miestą užpuolę pavianai, nuolatinis profesijų keitimas, kai iš biržos direktoriaus kaipmat gali tapti šiukšlininku, o iš gydytojo – stogdengiu, įžiebiama lyg lempa saulė, kalba, kuria susikalba visi, nors kiekvienas šneka savaip, yra ir košmarą, ir pragarą primenanti kebeknė.

Keistoka vieta keisti pasaulėžiūrai, bet Andrejui Voroninui, idealistui komjaunuoliui iš 6 dešimtmečio Leningrado, tai nutinka būtent čia, šioje košmariškoje Miesto realybėje.

Kita vertus, toks ir buvo, pasak autorių, romano tikslas: „Pavaizduoti, kaip gyvenimo aplinkybių verčiamas jaunas žmogus iš esmės pakeičia pasaulėžiūrą, kaip jis praranda kietasprandžio fanatiko įsitikinimus ir tarsi pakimba beorėje ideologinėje erdvėje“ (p. 11). Tam pasirenkamas Miestas, tarsi neturintis nei pradžios, nei pabaigos, belaikis ir beveidis. Jo egzistavimas paremtas kažkieno užgaida. Antgamtišku ar mistišku jo nepavadinsi, nes gamtos dėsniai jame veikia, galima sakyti, nepriekaištingai, ir netgi vaikščiojančių statulų ir pastatų mįslę galima puikiausiai jais pagrįsti.

Miestas – nejauki, slogi vieta. Tokia slogi, koks gali būti košmaras: čia veltui ieškotum žmogiško racionalumo, įkūnijančio pragmatiškumą ir sveiką protą. Andrejui, aklai tikinčiam Eksperimentu (jam atrodo, kad tai Stalino darbų tęsinys, pasaulinės komunizmo statybos), to racionalumo, regis, nė nereikia. Tačiau jo virsmas sistemos tarnu ir aukštu valdininku veikiau schematiškas ir numatytas iš anksto nei psichologiškai pagrįstas. Andrejus pasiruošęs dėl „bendro reikalo“ krūtine uždengti kulkosvaidžio ambrazūrą, bet iš esmės nė pats nežino, dėl ko būtent jis pasiaukotų. Nieko nuostabaus, kad tas „reikalas“ paskui pasirodo besąs totalitarinis visuomenės valdymo modelis, priimtinas ne tik jam, bet ir vermachto puskarininkiui Fricui Geigeriui. Tai jau lyg ir išmokta istorijos pamoka, liudijanti, kad „iš pirmo žvilgsnio nesutaikomi ideologiniai priešai“ (p. 11) gali turėti labai daug ką bendra. Bet svarbiausia galbūt kitkas: jie galbūt niekada nė nebuvo nesutaikomi ideologiniai priešai. Atvirkščiai – jų ideologijos visiškai sutaikomos, nes abi nukreiptos prieš mąstymo ir pasirinkimo laisvę, savigarbą, ironiją ir empatiją.

Strugackių Miestas, nors su juo siejamos Apreiškimo Jonui citatos, Dante’s ir J. Boscho vardai, o vėliau – ir antroji teksto dalis („Tardytojas“), pragaro neprimena. Kas iš tiesų yra Miestas, galbūt paaiškintų autorių įžanginis žodis, kuriame prisipažįsta iš pradžių „Miesto“ siužetą pavadinę „Naująja Apokalipse“. Tad, sakyčiau, „Miesto“ siužetas primena atsiveriantį, atidengiamą (gr. apokalypsis – atidengimas) erdvėlaikį, po kurio senasis pasaulis baigiasi ir kuriamas naujas.

Iš pradžių viskas atrodo gan logiška, nors ir pridengta lengvo absurdo šydu. Andrejus dirba šiukšlininku drauge su amerikiečiu sociologijos profesoriumi Donaldu Kuperiu. Susipažįstame su nuolankiu kiemsargiu kinu Vanu, su karingu Fricu, kuris panašus į sovietmečio filmų apie vokiečius karikatūrą, su švede šliundra Selma Nagel. Ji reikšminga nebent tuo, kad vėliau taps Andrejaus žmona, o jis stengsis „bent šiek tiek suprasti tą moterį“ (p. 197) ir, deja, jam nepavyks. Visi jie atvykę iš skirtingų šalių ir skirtingų laikotarpių. Išnyra paslaptingas Auklėtojo siluetas – manoma, Auklėtojai yra nežemiškos kilmės. Andrejus, liepsningas komjaunuolis, tiki Eksperimento reikalu ir vadovaujasi šūkiu: „Kiekvienas – savo vietoje ir kiekvienas – viską, ką gali!“ (p. 39) Paskui pasirodo mįslingas Raudonasis pastatas, keičiantis buvimo vietą ir pradanginantis žmones, sakytum, juos praryjantis. Besivaikydamas šitą pastatą Andrejus sutinka išdaviką Janą Stupalskį, kuris apibūdina Miestą, kaip pragarą, kaip pirmąjį jo ratą. Pasak Stupalskio, jame besigrumdantiems lemtas „amžinas savo nuodėmių suvokimas be atpildo už jas suvokimo“ (p. 140). O kadangi nėra atpildo, vadinasi, nėra nei kaltės suvokimo, nei atgailos, nei atleidimo. Bet argi galima tikėti išdaviku? Juk visi jie gyvi, o gyvųjų į pragarą neima. Gerokai paprasčiau paaiškinti tai kaip alternatyvią, paralelinę, eksperimentinę tikrovę, į kurią Auklėtojai paėmė juos su kūnu ir siela, nes juk eksperimentams reikalingos gyvos, o ne padvėsusios žiurkės.

Ir tada darosi suprantama, kodėl ši Miesto erdvė tokia klaustrofobiška, nepaaiškinama, žlugdanti ir lyg tyčiojantis paremta šūkiais apie visuomenės gerovę, teisingumą ir tvarką. Ir kai Auklėtojas pasako, kad jiems „reikia tik ypatingo tipo žmonių“ (p. 169), susimąstai, kas gi tie „jie“. Ateiviai? Pandemoniumo gyventojai? Žmonės iš praeities ar ateities? Kuriems galams „jiems“ reikia tokių žmonių? Sunkoka patikėti, kad Auklėtojai to nežino („bet mes nežinome, kokio tipo“, p. 169) ir kad Eksperimentas gali išslysti iš jų kontrolės. Veikiausiai jie viską žino ir viską kontroliuoja, bet gal jiems įdomu sukelti velniavą ir pasižiūrėti, kaip bandomosios pelės į tai reaguos. Tai šiek tiek panašu į kito Strugackių romano „Piknikas šalikelėje“ situaciją; paslaptingoji Zona, pasak vienos hipotezės, yra ne kas kita, o ateivių pikniko aikštelė. Pabaliavojo vyručiai, išmėtė sumuštinių foliją, alaus skardines ir išskrido nė nepastebėję, kad čia esama Homo sapiens.

Šiaip jau atrodo, kad „ypatingo tipo“ žmogus galėtų būti Andrejus. Jis pamažu kyla karjeros laiptais, iš „kietasprandžio fanatiko“ virsta sistemos tarnu – nors pripažinkime: tai vienas kitam neprieštarauja. Kad galiausiai pakibtų „ideologiniame vakuume“ ir taptų „ypatingasis“, Andrejus, matyt, privalo padaryti dar ką nors beprasmiška, bet didinga. Užtat Fricas, Andrejaus vadovas ir draugas, siunčia šį į ekspediciją ieškoti Antimiesto ir priešų stovyklos. Paieškos bevaisės. Ekspedicija keliauja per nusiaubtus kvartalus ir tyrus, kur pasirodo keistų padarų, vaikščioja milžiniškos statulos, prie lydinčių kareivių būrio prisiplaka nepilnametė prostitutė Lerva, kurią visi išnaudoja. (Moterys Strugackių romanuose vertos atskiro požiūrio, būtų neblogai ironiškas feministinis.) Andrejus šiame etape daug mąsto ir kalbasi pats su savimi, rėžia prakalbas statuloms panteone ir taip užpila skaitytoją sąmonės srautu, kad pravartu knygą kuriam laikui padėti į šalį, antraip paskęstum samprotavimuose apie laisvės didybę, neorganizuotą chaosą ir nedėkingą žmogaus likimą.

Galiausiai pasirodęs Auklėtojas Andrejui mįslingai pasako: „Jūs pradėjote naują etapą (...) jūs galėjote žūti taip ir neperžengęs šitos svarbios ribos (...) štai ko jūs dar niekada neturėjote – supratimo“ (p. 367). Labai džiaugtis šiais žodžiais vargu ar reikėtų. Kas tas naujas etapas? Kitas pragaro ratas? Ką reiškia žūti, neperžengus svarbios ribos? Ar mirtis savaime nėra riba, už kurios atsiveria eksperimentinei tikrovei nepavaldi antgamtė? Ir pagaliau – koks gi tas supratimas?

„Niekam aš nereikalingas, ir niekam niekas nereikalingas“, – štai ką suvokia Andrejus (p. 368). Sakytum, logiška: nihilizmas pritinka ideologiniame vakuume pakibusiam herojui. Tik ar ne per daug pastangų įdėta, kad tiek suprastum? Bet gal toks yra Eksperimento tikslas. Kartotis, nesibaigti. Vėl ir vėl, nuo nieko į nieką. Nes iš Miesto į savo vaikystės Leningradą grįžusiam Andrejui pasakoma, kad pirmąjį ratą jis perėjo.

Vadinasi, laukia antrasis. Ir Andrejui aišku, kad „visiškai neįmanoma vėl visa tai palikti, ir visiškai – dar labiau! – neįmanoma pasilikti tarp viso to. Dabar. Po visko, kas buvo“ (p. 392). Ši slogi eksperimentinė tikrovė – savotiškas amžinybės atitikmuo, kai nemirtingumą keičia nuolatinis bėgimas nuo mirties.

Garsusis Strugackių romanas „Piknikas šalikelėje“, pagal kurį A. Tarkovskis sukūrė „Stalkerį“, irgi primena Eksperimento pasaulį, o pagrindinis herojus, stalkeris Redrikas Šuchartas, panašus į Andrejų. Šuchartas irgi pakibęs savotiškame ideologiniame vakuume, ieško tikslo beprasmybėje, kankinasi dėl to. Bet kaip tu rasi tikslą, jeigu pats nežinai, ko nori ir ieškai Auklėtojo, kad jis tau įvardytų tavo tikslą?.. Suradęs Zonoje Auksinį rutulį, neva pildantį visus norus, Redrikas sako jam: „Ištrauk iš manęs pats, ko aš noriu, juk negali būti, kad aš norėčiau blogo!“ (p. 198) Norėti gal ir nenori, bet juk būtent Redrikas pakišo Artūrą Barbridžą, kad prieitų prie Auksinio rutulio. Ir tie gražieji žodžiai, kuriais baigiasi romanas, – „Laimės visiems už dyką, ir tegu niekas neišeis nuskriaustas!“ – yra ne Redriko, o Artūro Barbridžo.

Laimė, tikslas, pareiga. Šie žodžiai, ko gero, egzistuoja ir pragare, o visokiems eksperimentams jie tiesiog būtini. Bet jeigu nėra Vilties... ko, be jos, tada dar gali nebūti? Kokių žodžių ir kokių dimensijų?

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.