Neringa Butnoriūtė. Lietuviškai rafinuota ezoterika

2018-12-10



Fatum: novelės ir apysakos / Jolita Skablauskaitė. Sudarė Janina Riškutė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Jolitos Skablauskaitės (1950–2018) proza – viena originaliausių lietuvių literatūroje. Autorė debiutavo apsakymų ir apysakų knyga „Tik šviesūs paukščiai naktyje“ (1986), rašė eilėraščius, pastarąjį dešimtmetį įsiminė kaip mistiška, tabu nepaisančių romanų kūrėja. Juos skaitant, bent man vis atrodė, kad Skablauskaitei trumpos teksto distancijos paklūsta labiau nei ilgosios, nes ji puiki atskirų pasažų, epizodinių sapnų, sukrečiančių emocijų architektė. Po autorės mirties pasirodęs trumposios prozos rinkinys „Fatum“ vėl leidžia pažinti šią savybę, mąstyti apie Skablauskaitės kūrybos vietą lietuvių literatūroje, nes knygoje publikuojami tekstai apima beveik keturis kūrybos dešimtmečius (nuo maždaug 1980 m. iki 2016 m.).

Įdomu, koks šis leidinys būtų, jei „Fatum“ būtų sudėliojusi autorė? Mat solidžios apimties knygos sudarymo principas neatrodo aiškus: siekta kuo anksčiau įprasminti atminimą, paviešinti visą archyvą ar liudyti kūrybos raidą? Galbūt „Fatum“ – neberealizuotas Skablauskaitės projektas? Metrikose sudarytoja ir redaktore nurodoma Janina Riškutė tekstus atskyrė į 2 skyrius: matyt, tikslingai atsiedama nepublikuotus nuo naujausiai skelbtų spaudoje („Balsą“, „Juodą šviesą“ 2016 m. buvo galima perskaityti „Metuose“), galbūt chronologiškai, žanriškai (1 skyriuje novelės ir 2 apysakos). Kadangi visa knyga stebina ilgamete Skablauskaitės pasaulėvaizdžio ir stiliaus vienove, mano manymu, šį aspektą buvo galima reikliau išnaudoti. Sudarant „Fatum“ neparinktas joks sudominantis raktas, todėl visuma atrodo marga, bet ilgainiui pernelyg monotoniška: ne vieno Skablauskaitės teksto eskiziškumas, pasikartojančios struktūros gali erzinti. Galima ginčytis, ar verta 4 apysakas talpinti atskirai, į knygos pabaigą, nes jos – išbaigtos, išties skirtingai atskleidžia autorės kūrybos ypatumus ir po trumpų tekstų gausos atrodo netikėta atsvara. Manau, aspektiškai sukoordinuoti tekstai galėjo „Fatum“ suteikti įdomesnę perspektyvą. Rinktis tikrai buvo iš ko.

Apskritai „Fatum“ leidžia pastebėti, kad netipinė, drąsi Skablauskaitės proza stimuliuojama konservatyvios, prietaringos lietuviškos aplinkos. Šis veiksnys galėtų tapti pretekstu maištui, tačiau autorė jį originaliai apeina, leisdama atsiskleisti vaizduotei. Tekstuose galia dažnai suteikiama gamtai, laumių kerams, paslaptingai plevenantiems žodžiams, o ne sumaniajam žmogui. Liūnų, miestelių, vienkiemių erdvės susiejamos su ezoterika, aprašomos patirtys leidžia natūraliai konstatuoti ne tik atpažįstamus folklorinius, bet ir njūeidžiškus apreiškimus, jais motyvuoti perversijas. Neatrodo, kad Skablauskaitė vengia tradicionalistinio mąstymo ar imasi jo kritikos. Pasinaudodama ezoterika, autorė linkusi ne tiek gilintis ar siūlyti netipinį pažinimą, kiek perteikti sukeistintą, romantizuotą visumos interpretaciją.

Ko gero, ne veltui aptariant Skablauskaitės tekstus linkstama pabrėžti sukurto pasaulio atmosferiškumą, o ne kalbėti apie galimus to pasaulio veikimo dėsnius. Tvyrantis romantinio pobūdžio prietarų laukas Skablauskaitės prozoje pildosi panašiai kaip parabolėje. Algirdas Julius Greimas parabolinį kalbėjimą vadino atsakymo į gyvenimo klausimus stiliumi. Jo efektyvumą lemia vaizdingos analogijos sukurta dviprasmybė, kai pasakojime į kasdieniškos tikrovės lygmenį netikėtai įsiterpia kitas – problemiškasis, stebuklinis.

Parabolėje netikėtumas tampa raktu interpretuoti tiesą, balansuoja tarp tikėjimo ir įtikinėjimo. Taigi, ar ji bus sėkminga, priklauso ne nuo aiškiai išdėstyto moralo ar tiesos, bet nuo to, kiek susiliečiantys lygmenys pasirodys paveikūs. Skablauskaitė vengia akivaizdaus alegoriškumo, tačiau prozai svarbus neracionalaus netikėtumo efektas, ir aiškinamas jis mistinių jėgų įtaka nelaimingai būčiai. Prozos situacijos kuria erdvę neįsisamonintai prasmei, o kartu virsta poveikio siekimo priemone.

Šį aspektą norisi minėti todėl, kad Skablauskaitės vaizduotės pasaulis susijęs su specifinio segmento veikėjais – atstumtaisiais, bastūnais, menininkais, našlaičiais, nepraktiškais nelaimėliais, vienišiais ir pan. T. y. tekstų centre – tie, kurie atsakingi tik patys už save, yra ko nors netekę ir jau neturi, ko prarasti. Žvelgiant plačiau, jie pažeidžiami, tačiau nepriklausomi nuo ekonominės padėties, sėkmės scenarijų, tradicinio šeimos modelio. Kai šie veikėjai priima savo disharmonišką padėtį kaip natūralią, atsitraukia nuo visuomenės, jiems tampa prieinama kita dimensija – paslaptinga prietemų erdvė, pagilinanti liūdesį, antropomorfizuojanti aplinką.

Visa tai išsitenka pasakos ribose, tačiau ne dėl pokyčio ar situacijų, palankių įveikti kliūtis, bet tam, kad būtų galima „praregėti“. Realybė simboliškai transformuojama, sukurtos vaizdinės analogijos iš baugių regėjimų ir karališko antikvariato žvilgesio mentalinėje erdvėje tarytum kompensuoja numanomą stoką, kartais ją metaforiškai puošia okultiniais pavidalais. Tokiu būdu, manau, Skablauskaitės prozoje ne tiek siekiama intriguoti egzotika, kiek „suprobleminti“ egzistenciją, jiems ir estetiškai, ir ezoteriškai pridėti rafinuotumo, kartais – tiesiog išskirtinumo.

Panašus vaidmuo suteikiamas ir menui. Pavyzdžiui, tekstuose „Fatum“ ir „Vėlinės“ autorė aiškiai leidžia suvokti, kad literatūrai lyg užkalbėjimui būdinga pagarbi, nežemiškos kilmės bylojimo funkcija. Tai tebūtų teorinis siekis, o praktiškai šią galimybę atstoja ne tik ezoterika, bet ir stipriai išreikštas tarpiškas būvis – tarp vienkiemio ir dvaro, skurdo (išorinės normos) ir pilnatvės (vidinių dėsnių), šiapus ir anapus. Skablauskaitė iš jų dermės išaugina estetiškus groteskus, įvairinančius nelaimingo pasaulio vaizdą.

Kita vertus, „Fatum“ publikuoti nevienodo meninio lygio tekstai parodo, kaip disonuoja kasdienybės aprašymų skurdas (pvz., „Kasparą paliko žmona. Išėjo pas kitą. Jos vardu buvo užrašytas butas. Pardavė jį. Kasparas tapo benamiu“, p. 29) ir efektingai, vizualiai perteikti regėjimai („Į visas puses tvaskėjo atšvaitai nuo brangakmenių, kartais it maži įvairiaspalviai žibintai nušviesdavo tai moterų pirštus, tai veidus ar kurią nors kūno dalį“, p. 36). Stebina, kaip dažnai veikėjus apibūdina išorės aprašymai, paremti stereotipiniais vertinimais (stambus asmuo – netikęs, atgrasus, lieknas – dailus ir geras). Grubūs kontrastai liudija tekste veikiančių stereotipų banalybę ir kelia atmetimo reakciją, tačiau Skablauskaitės prozos logika juos konceptualiai pateisina, nes pagal numanomą pasakos modelį simboliškai kilnina silpnąjį. Taigi, nors įvairus artėjimas prie paslapties veikėjams savaip padeda pažinti lemtį, tačiau ne visada ją pagilina ar virsta naujas galimybes atvėrusiu individualiu patyrimu.

„Fatum“ atskleidžia autorės skonį, parodo, kaip kalbėjimo būdas dera su pasaulėvaizdžiu. Jis taip pat dekoratyvus – trumpos apimties tekstai prisotinami aprašymų, pasitelkiamas reikšmę pakylėjantis žodynas (pokylis, vila, vėrinys), grožimasi antikvaru, kurio vertę įžvelgtų įgudusi akis, švelnus patosas išaukština liūdesį, melancholiją, mirtį kaip etapą, stabdo laiko tėkmę. Tokia rafinuota žiūra harmonizuoja: daiktai virsta tarsi simboliais, vienkiemis gali atrodyti tiek pat rokokinis, kiek ir miestas (tipinė skirtis neryški), tačiau ypatingas njūeidžiškas kenkėjiškų ir globėjiškų būtybių atlasas – tik margas, nes ribotos ir gan lygiavertės reikšmės. Todėl pasakojimai sugeba atrodyti įvairūs, tačiau, ar tokie yra, kartais galima suabejoti. Liūdnai magiška Skablauskaitės proza veikia tol, kol ją skaitome.

 

 

 

 

 

 

 

 

© 2008-ieji -Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.