Kokia bus netolima žmonijos ateitis?

2016-02-04

 

„Atjunk“ – tai 2015 metais išleista knyga, laimėjusi paauglių ir jaunimo literatūros konkursą. Tai pirmoji Rebekos Unos knyga, kuri motyvuoja paauglius daugiau laiko skirti savo draugams ir artimiesiems bendraujant gyvai, be moderniųjų technologijų pagalbos. Knygoje dauguma žmonių susitikinėja virtualiai, butuose turi naujus prietaisus – greitintuvus, kurie nuslopina bet kokį žmogišką jausmą, o kiekvienam vaikui nuo penktos klasės užmaunama apsauginė odos plėvė. Pagrindinei šio romano veikėjai keturiolikmetei Grytai sunku prisitaikyti prie šios sistemos. Ji su bi�?iuliu Mantu tūno seife ir skaito knygas apie senovę, jiems patinka, kaip seniau žmonės įsimylėdavo, bendraudavo gyvai ir gyveno be užrašinių, todėl jie nusprendžia pabėgti nuo sistemos.

Šis pasaulis tikrai nuobodus Grytai, ji negali per daug bėgioti, negali laipioti medžiais, nepranešti apie robotų perkaitimą, nusipirkti daugiau nei šešias prekes ir ji negali liesti Manto. Visa tai yra fiksuojami pažeidimai. Kodėl negalima liesti Manto? Manto nėra sistemoje, jo bioninė plėvė nusilupo, kai mirė senelis. Vaikinas jau�?ia po kojom spyglius, akmenukus, šilta ar šalta, šlapia ar sausa. Tuo tarpu Grytai viskas yra lyg pagaminta is gumos. Su ja negyvena jos biologiniai tėvai, kaip ir kiti vaikai, ji turi socialinius tėvus. O posakis „susitikime kaip senais gerais laikais“ tarp jos bendraamžių reiškia susitikti gyvai.

Tikrai nuliūdau, kai perskai�?iau knygą, nes tai tikrai gali virsti mūsų ateitimi. Jau ir dabar paaugliai dažniau žiūri į savo mobiliuosius telefonus nei draugui į akis, žaidžia kompiuterinius žaidimus. O jei tik valandėlei paspausi mygtuką „OFF“, tavo draugai, kaip ir knygoje, gali sunerimti: „Kur jis dingo?“ Susitikimai su draugais vyks virtualioje erdvėje ir žaidimus lauke pakeis žaidimai kambaryje prie monitoriaus. Tikrai gaila pagalvojus apie vaikus, kurie nepatirs judrių žaidimų džiaugsmo, kurį patyrėme mes, lakstydami kiemuose su šokdynėmis, kamuoliais, žaisdami slėpynes, futbolą, krepšinį ir daug kitų smagių žaidimų. Iš tėvų pasakojimų aš žinau, kad jie vaikystėjė dar daugiau laiko leisdavo gamtoje – mes jau esame paveikti modernaus pasaulio. Kas bus toliau?

Knygoje nėra gamtos aprašymų. Tai todėl, kad siekdami išsaugoti žemę jos gyventojai atsiribojo nuo gamtos. Susidarė įspūdis, kad gyvos gamtos nebeliko. Autorė rašo trumpais sakiniais, nėra ilgų dialogų – manau, tam, kad pabrėžtų jausmų ir emocijų nebuvimą žmonių santykiuose. Bet Gryta žino, kad yra ne tokia, kaip dauguma: „Nelegalios mano emocijos jau įsijungė.“

Pirkdama šią knygą susimąs�?iau: ar tikrai noriu šios, o ne kitos knygos? Pirmiausia ši tema aktuali šiais laikas ir parodo, kokie mes galime virsti netolimoje ateityje. Susidomėjau Rebeka Una, kai sužinojau, kad jos pirmoji parašyta knyga laimėjo literatūros konkursą. Skaitydama pasijutau taip, lyg gyven�?iau aprašytame laike ir savo kailiu patir�?iau sistemos poveikį. Man ši knyga patiko, tikrai skaity�?iau daugiau šios rašytojos kūrinių. Tikiuosi, autorė norės tobulėti ir sukurs dar daugiau įdomių darbų.

Erika Litvinavi�?iūtė,
Vilniaus „Ryto“ progimnazija,
7 klasė

Konkursas moksleiviams.