Anarsija Adamonienė. Laki tapyba – impresijų srautas?

2016-02-05
 

 

 

 

Maranta: romanas / Birutė Jonuškaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 355 p. – ISBN 978-9986-39-850-9

„Kokia gi meilė gali nešt skaistesnę naštą
Už sielvartą, kad per mažai mylėta.“
(p. 140)

„...Aš, kaip ir Albertas Camus, niekinu „lukšto grožį“ ir „grynąjį meną“, kuriame nėra istorijos purvo ir tragizmo, nes grožis privalo turėti „nuodų“, kitaip jis netikras ˂...˃ Puiki grožio ir bjaurasties dermė.“ (p. 141)

„...kūrybos esmė yra eterio klijai. Siausmas, azartas, linijų, spalvų tirštuma, vitališkumas, bandymas pažaboti ar užburti viso pasaulio peklą, visus demonus, bandymas suvokti mūsų realybės šiurpą ir grožį, sugauti gyvenimo ir mirties liniją, šaipytis iš savo velnystės ir mus supan�?io absurdo...“ (p. 143).

Visas Birutės Jonuškaitės romanas „Maranta“ (2015 m.) – sodriai ištapyta drobė – tikras  J. Mateikos „Žalgirio mūšio“ paveikslas, pilnas spalvingiausių vaizdų ir išraiškingiausių portretų. Romantizuoti, tamsių aistrų ir paslap�?ių kupini pagrindiniai veikėjai: tvirtuolė Motina, demoniškasis Maestro, vienuolis Rūkas, gražuolė Saulė.

Tapybiškumas, detalės sodrumas, asociatyvinis vaizdų komponavimas ar grei�?iau jų lakus srautas, muzikinis sakinio bangavimas – lyg girdėtum paslaptingą sakmę – gausūs pakartojimai – suteikia romanui kažkokio pakylėto sakralumo, neaprėpiamumo. Atrodo, kad pasakotoja ir pagrindinė veikėja – dailininkė – bando aiškintis prieš ją atsivėrusį pasaulį, jo paslaptingą spindesį, įvairovę, atsiverian�?ią nuo vaikystės Seinų ežero, jo Žuvėdrų salos ir besiple�?ian�?ių iki Paryžiaus dailininkų Mekos-Monmartro, iki Čikagos lietuvių bendruomenės, desperatiškai besistengian�?ios išlaikyti savo tautiškumą. Romane kruopš�?iai „išmaišyti“ visų laikų ir visų vietų potėpiai – kaip kokiam modernistiniam paveiksle spalvų uraganas.

Simbolinės romantizuoto pasakojimo detalės: žirgai, pradedant Aleksandro Makedonie�?io Bucefalu ir baigiant Motinos obuolmušiu – kaip jėgos, aistros, valdžios, galybės ir šaunumo išraiška; kasa, ajerais kvepiantys plaukai, siekiantys moters liemenį – kaip jos grožio, skaistybės, moteriškumo, kerin�?io ir „valdan�?io“(?) vyrų pasaulį, - simbolis. „Plaukai yra moters magiškoji galia. Ne veltui Magdalietė Kristui plaukais šluostė kojas“ (p. 189).

Romantika grumiasi su realizmu atskleidžiant dailininkų gyvenimo paveikslus. Pasakotoja – Seinų ežero mergaitė – nuo mažens piešusi ją supantį grožį, į Dailės Akademiją įstoja „tik iš tre�?io karto“, nes joje „vis daugiau žinomų pavardžių. Akademija apaugusi dinastijomis, talentingi tėvai gimdo talentingus vaikus“ (p. 190). O Maestro rūmai – didinga ateljė, pilna įstabiausių paveikslų, yra ir bohemos irštva, kurioje karaliauja „Puiki grožio ir bjaurasties dermė“ (p. 187). Bet ir joje tvyro kažkokia ajerais kvepianti paslaptis – „Moters, atėjusios iš rūkų ir į rūkus nubridusios“ (p. 191). Ir ši paslaptis, kaip ir kitos, „rūkuoja“ per visą romano audinį...

Ypa�? romantiškai paslaptinga ir intriguojanti pasakotojos sesers Saulės ir vienuolio Rūko santykių istorija pradžioje romano besiskleidžianti nakties kelionė į paslaptingą, bet prabangų urvą, besiplėtojanti įspūdingais mažosios sesutės vakaro žygiais per užšalusį ežerą su Saulės rašteliais „rudaakiui vaikinui“ ir vėl pasakojanti romano viduryje tuo pa�?iu pradžios paveikslu, labiau detalizuotu, pripildytu kažkokios „virpan�?ios aistros“ – tarsi kokiu „palimpsestu“, pasiekianti kulminaciją Rūko ir Saulės „meilės giesme“: Saulė „šokdavo į iškirstą eketę ir deganti lėkdavo atgalios per geliantį sniegą it per žarijas, kad vėl abu apsivytų kaip apyniai vienas apie kitą. Dabar jie jau nebuvo medų paslap�?iomis lyž�?iojantys Žuvėdrų salos lankytojai, dabar tai buvo vyro ir moters giesmė, labai gerai derantis duetas, kai sugebi paimti visas – nuo žemiausios iki aukš�?iausios – natas, kai įmanomos visų melodijų vingrybės ir spalvos, kai gali mėgautis ne tik savo stygų, bet ir kito virpėjimu, ratilais, sklindan�?iais pro pirtelės plyšius, per ežerą, per pusnynus, per kaimą, kažkur iki horizonto ribos ˂...˃ iki kosminių ūkų...“ (p. 209–210). O šios  istorijos atomazga – šiurpulinga, kruopš�?iausiai ištapyta drobė – vargingas, skausmingas to vienuolio urvo, „bunkerio“ ieškojimas, žydint žibuoklėm, geltonuojant raištelio purienom, ir baisus radinys toje skardžio slėptuvėje, ir neįtikėtinos paslapties atvertis: iš Saulės rašyto paskutinio laiško Rūkui pasakotoja sužino, kad ji buvo Saulės ir Rūko dukra...

2 dalis – „Prisilietimo ugnis“ – joje sudėliojami visi taškai ant „i“: paaiškėja romantiška Saulės ir „rudaakio vaikino“ meilės istorija. Pasakotoja Raselė skaito Saulės laiškus ir tarsi pajunta abiejų tėvų meilės prisilietimus: „buvimas tarp keturių rankų, teikiantis nenusakomą džiaugsmą. Saldžiu sapnu virstantis jaukus lytėjimas. / Šviesa. Daug   švelnios šviesos. Esu laimės plūduras joje. O gal tik mažytė  užuomazgėlė palaimos jūroje“ (p. 267). Taip poetiškai perteikiama laimingos kūdikystės būsena?

2 dalyje paaiškėja dar daugiau neįtikėtinų paslap�?ių: pasirodo, kad ir saulė yra nesantuokinė Motinos Dominykos ir Maestro dukra, o „brolis“ Tadulis, mylintis žirgus,- tik tolimas giminaitis: „dėdės“ Vlado ir žydaitės Rakelės sūnus, užaugintas Dominykos, Rakelei per gimdymą mirus. Taigi paslap�?ių net per daug, kaip kokiame Kolumbijos seriale...

Įspūdingiausias šioje dalyje – Jeruzalės, kur nuvyksta pasakotoja Rasa, paveikslas: „Puolu pro duris į gatvę, ir... tuo pa�?iu momentu prasideda muedzinų giesmės. Viena visai arti, kita tolėliau, o dar kitos jau kyla iš slėnio – gaudžia visas senamiestis, jau�?iuosi lyg įmesta į maldų jūrą. Virš jos greitai patekės saulė ˂...˃ jau šviesėja dantyta senoji miesto siena ir bažny�?ių bokštai, ir auksu žėrintis Uolos me�?etės kupolas. Šviesa švelniai kelia iš nakties glėbio baltus namų stogus ir baltėjan�?ias, nakties šešėlius nusimetan�?ias sienas su daugybe dar miegan�?ių langų koriukų, ir staiga man atrodo, kad visas šis slėnyje ryškėjantis miestas yra iš tamsos gelmių keliamas milžiniškas tinklas, kupinas sidabru, auksu ir variu blizgan�?ių žuvų, keliamas nematomos, bet labai galingos jėgos vis aukštyn ir aukštyn į dangų ir saulę ˂...˃ staiga pradeda gausti varpai: vienas, antras, tre�?ias, o paskui jau visas slėnis suskamba kaip milžiniškas orkestras. / Užsimerkiu. Mano sielos audeklą laižo tekanti saulė...“ (p. 324–325).

Peizažą kartu stebintis palestinietis Husamas sako: „Štai kokia yra dangaus ir žemės istorija“. Ir, atrodo, to jau užtektų, kad skaitytojas suvoktų romano idėją: pasaulis ir Dievas yra tas pats: jis kvie�?ia į sielų, į tautų, į religijų bendrystę: „Apsikabinkit, milijonai!”, - kaip F. Šilerio giesmėj „Į džiaugsmą, kaip L. Bethoweno simfonijoj... Deja, deja! Romanas tuo nesibaigia. Dar su pasakotoja turėsime slaugyti nuo kan�?ios beveik išprotėjusį Maestro, po insulto šlub�?iojantį „dėdę“ Vladą vestis į kitoje ežero pusėje rūkstan�?ią pirtelę...

O ir vienuolio Rūko istorija liko nebaigta. Nežinom, ar tikrai Rasa jį rado tame urve, „bunkeryje“ mirusį, ar jai tik tamsoje pasirodė jo siluetas? Tai ir apsidžiaugiame, kai perskaitome: „Pirmos knygos pabaiga“.

Tikrai skaitysime ir antrąją, tikėdamiesi atrasti tokių pat spalvingų gamtos ir žmonių paveikslų, patirti tokį sakmišką sakinio gaudesį, pamargintą dzūkavimo perliukais.

Žinoma, pageidautume, kad būtų kuo daugiau grožio ir kuo mažiau bjaurasties (kad ir kaip „gražiai“, ryškiai ta bjaurastis vaizduojama, ji ir lieka betikslė). Ir dar: kad būtų kuo daugiau gyvenimo išminties ir kuo mažiau neįtikėtinų paslap�?ių!

Ir teišlieka tas devizas: „Ar yra didesnė laisvė už laisvę aukotis?“ (p. 62).

Post scriptum: Maranta – baltagyslė su rausvais, tarsi sukrešėjusio kraujo lašeliais kambarinė gėlė. Maranta pasakotoją vadina jos senelis Maestro...
 

Recenzijų konkursas.