Skaitymo metai - Kristina Kybartaitė. Pajausk Pūgos galią

Kristina Kybartaitė. Pajausk Pūgos galią

2016-02-08





Pūgos durys: eiliuota pasaka (lietuvių mitologinių sakmių motyvais) / Rimvydas Stankevi?ius; dailininkas Šarūnas Leonavi?ius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 60 p. – ISBN 978-9986-39-829-5

Nuo pat vaikystės be galo mėgau skaityti. Ryte rydavau kiekvieną knygą, atsidūrusią mano rankose ir net bijojau, kad kaimo bibliotekėlėje greitai nebeliks, ko nebū?iau perskai?iusi. Aišku, taip atrodė tik žiūrint mano tuometinėmis, vaikiškomis akimis – juk iš tiesų nespėjau įveikti, ko gero, net penktadalio visų lentynose išdėliotų knygų. Kaip bebūtų, skai?iau viską, išranki nebuvau. Mėgau pasakas ir apysakas, romanus ir poeziją. Ta?iau dabar, paėmusi į rankas „Pūgos duris“, susimąs?iau, kad štai, eiliuotų pasakų iš tų nuostabių nesibaigian?io skaitymo laikų prisimenu tik vieną kitą – E. Mieželai?io „Zuikį Puikį“, B. Brazdžionio „Meškiuką Rudnosiuką“ ir, žinoma, kelias K. Kubilinsko pasakaites. Iš visos gausos perskaitytų knygų – tik tiek. Ir tikrai ne todėl, kad bū?iau nemėgusi į rimus sudėtų pasakojimų. Ne – tiesiog tokios rūšies kūrinių mūsų kalba nėra daug, o ir esantys dažniausiai pasiklysta tarp krūvos kitų, margaspalvių ir viliojan?ių, bene kasdien pasirodan?ių naujų knygelių. Iki pat šiol, kol apie tai nepagalvojau, nors ir akivaizdaus, eiliuotų pasakų stygiaus nejau?iau. Užtat buvo, kas pajuto – tai Rimvydas Stankevi?ius. O pajutęs ėmė taisyti liūdną situaciją – parašė užburiantį ir įtraukiantį kūrinį „Pūgos durys“.

Nors ši knyga yra pirma R. Stankevi?iaus išleista eiliuota pasaka, mano nuomone, ji puikiai pavykusi. Autorius nesiekia išradinėti to, kas jau atrasta – remiasi lietuvių mitologiniais motyvais. Galima pagalvoti, kad vaikams, užaugintiems šiuolaikinių vakarietiškų madų ir technologijų, tai gali atrodyti atgyvena. Vis dėlto, netradiciškai pateiktas naratyvas (kalba ne tik „visažinis“ pasakotojas, bet ir visi keturi atklydėliai), rimavimas, nors taisyklingas, bet neįprastas vaikų poezijai (dirbtinai neieškoma identiškų galūnių, rimas išlaikomas skambesiu ir kir?iavimu) ir autoriaus profesionaliai kuriama atmosfera („pasaulio nebelikę“, „pusnys tartum bangos“, „lyg vaiduoklių laivas“ (p. 7)) užtikrina, kad knygelė patiks net tiems, kurie nėra didžiausi tautosakos gerbėjai. O kur dar puikiai kūrinio nuotaiką atspindin?ios Šarūno Leonavi?iaus iliustracijos!..

„Pūgos durys“ suskirstyta ne į skyrius, o į 12 paveikslų. Šis, ty?ia ar nety?ia parinktas skai?ius, turintis daugybę reikšmių (dvylika Kristaus apaštalų, dvylika Graikijos panteono dievų), puikiai dera prie mistinės atmosferos, kurią šioje pasakoje kuria toli gražu ne tik laumių burtai. Pirmame paveiksle pasakotojas iš karto „numeta“ mus į snieguotą, pavojingą naktį, kurioje atsidūręs paklydęs žmogus tiesiog pasmerktas mirti („Pūga užpūs vos spurdan?ią gyvybę... (p. 10)). Ta?iau įvyksta stebuklas ir vargšas keliautojas aptinka malūną, į kurį, nors jis jau ir ketvirtas sve?ias, yra šiltai įleidžiamas (antras paveikslas). Tolimesniuose paveiksluose kiekvienas paklydėlis papasakoja po savo stebuklingą istoriją. Duobkasys (ne, ne mums pažįstama reikšme – „tik neskubėkit / priskirt manęs prie giltinės palydos“ (p.14)) – apie kadaise jo pono rastą laumių auksą; išguitoji apie savo vaikelį užmirštuką, kurį, anot kaimo žmonių, laumės apkeitė; žemdirbys apie sužeistą vėją, kuris iš pyk?io šitą baisią pūgą ir sukėlė; bei medkirtys apie savo surastą papar?io žiedą, kurį nešiojasi įsiuvęs prie širdies ir kuris padėjo rasti kelią būtent į šį malūną, turėjusį atnešti jam turtus. Tiesa, penktame paveiksle dar įterpiama lopšinė, o septintame – malūnininko pasiūlymas padėti grįžti nelaimėliams paklydėliams namo. Devintame ir dešimtame paveiksluose piešiama, kaip šeimininkai mėgina iš medkir?io, atskleidusio laumių paslaptį, išvilioti papar?io žiedą, o vienuoliktame – tikroji pasakos kulminacija, vienas po kito sve?iai burtais išlydimi iš stebuklingojo malūno.

Paskutiniai paveikslai padalina visą pasaką į du pasaulius – pirminį ir antrinį. Žengęs pro gaudžian?ios pūgos duris, duobkasys nubunda iš keisto sapno, taip stebuklingą nutikimą malūne palikdamas antriniame pasaulyje. O štai pirminiame jis tampa gerbiamu savo pono sodininku ir turguje girdi kalbas apie laimingai namo parsiradusį ir nuo pūgos nei kiek nenukentėjusį žemdirbį, apie naujai atsikraus?iusią vienišą, turtingą moterį su vaiku ant rankų ir apie jauną medkirtį, girioje išprotėjusį ir sušalusį pusnyne. Pasakojimas užbaigiamas susimąs?iusio, dabar jau buvusio duobkasio, negalin?io suprasti, kas įvyko, portretu. Taip paliekamas neatsakytas klausimas, ar tai buvo tikras nutikimas, ar tik pranašiškas jaunuolio sapnas.

Knygoje pasirodo ir didaktikos užuominos. Jei kažką negero padarei – teisinga sulaukti atpildo („Tik, deja, tavos trobelės / vėl iš šipulių prikelti / nieks, net ir kerai negali. / Bet juk pats žinai, kad kaltas... (p. 34)). „Turtais laimės nelaimėsi,“ – moko malūnininkas godų medkirtį (p. 44). O laumė, atsisveikindama su medkir?iu pašnabžda laimės receptą: „Laimingi, kurie duoda.“ (p. 53) Tiesa, ir pats siužetas yra pamokantis – gerumas buvo apdovanotas su kaupu, o štai gobšuolį ištiko žiauri lemtis. Į veiksmą įpinta didaktika tik veiksmingesnė, neįkyri ir neužgožia pasakojimo grožio.

„Pūgos durys“ – pasaka, o pasakos dažniausiai skiriamos vaikams. Aš ją perskai?iau būdama jau suaugusi, todėl susimąs?iau, kaip ši knyga būtų man pasirodžiusi vaikystėje ir kokį įspūdį paliko dabar. Tiesą sakant man, mažai mergaitei, ji galėjo pasirodyti net baisi. Tamsūs paveikslėliai, burtai, „bjauriom mėsom“ apaugan?ios duobkasio šeimininko akys, per liūtį pievoje paliktas vaikas, o kur dar paveiksle – lopšinėje minimos gyvatės, švirkš?ian?ios juodus nuodus... Nežinau, ar tada bū?iau ieškojusi kokių nors prasmių, ta?iau neabejoju, kad visa atmosfera ir įdomi knygos atomazga man būtų giliai įstrigusi ir dar ilgai sapnuotųsi vėjuotais žiemos vakarais.

Knygą skaitant dabar mane labiausiai užbūrė skabus, muzikalus pasakojimo stilius (kartais net atrodė, kad girdžiu mušant būgnus, besitrankant danguje esan?ioms pūgos durims ar skaudžius minoro akordus siau?iant piktam vėjui). Labai patiko jautriai perteiktos kiekvieno paklydėlio tragedijos, o įspūdingai perteikta aplinka ir itin meniškos iliustracijos traukte įtraukė į pūgos šėlsmą. Visada maniau, kad knygas skaitant, visų pirma reikia jas jausti. Tai padaryti nebuvo sunku su malonumu „ryjant“ šį R. Stankevi?iaus kūrinį.

 

Recenzijų konkursas.

 

Organizatoriai

Partneris

Informacinis partneris

Siekdami užtikrinti efektyvų interneto svetainės veikimą, jos veikloje naudojame slapukus (angl. cookies). Tęsdami naršymą interneto svetainėje, sutinkate, kad Jūsų kompiuteryje būtų įrašomi slapukai. Slapukų politika