Skaitymo metai - Jie iškeliauja per pilnatį, o aš noriu keliauti su jais

Jie iškeliauja per pilnatį, o aš noriu keliauti su jais

2016-02-08
 

 
 

Rašytojos Kristinos Gudonytės knyga „Jie grįžta per pilnatį“ jau savo išvaizda skiriasi nuo daugelio kitų knygų. Retos knygos viršelį puošia Vilniaus katedros vaizdai, kurie skaitytojams praneša, kad veiksmas vyks Lietuvoje. Paėmus knygą į rankas pirma mano mintis buvo „Kas daugiau, jei ne lietuvių autorius, gali sukurti šiurpiai smagią istoriją apie Vilnių. Juk smalsu skaityti apie savo miestą, kuriame, kaip ir knygos herojai, dažnai klajoji“.

Knygoje minimi istoriniai įvykiai, legendos, garsūs žmonės bei įžymūs pastatai. Skaitydamas knygą sužinai, kad mūsų šalyje egzistuoja daug paslap?ių, mistinių reiškinių, kurie susieja dabartį su mūsų šalies praeitimi. Ir net nėra svarbu, kur tiesa, o kur autorės fantazijos vaisius. Tu patenki į „žiauriai šiurpų“ mistinių galių sklidiną pasaulį. O patekęs ?ia, tu visai nenori iš jo grįžti. Tu didžiuojiesi savo šalimi. Tokie įspūdingi nutikimai vyksta Lietuvoje. Gal todėl, kad Lietuva – Europos centras?! O gal todėl, kad Lietuvos gyventojai yra savo šalies patriotai? Kokia stipri knygos autorės vaizduotės ir kūrybos galia. Kokia paslaptinga ir nuostabi mūsų šalis – Lietuva.  

Skaitant šią knygą gali praturtinti savo kalbos žodyną, sužinai daug legendų apie savo krašto praeitį. Čia susikerta daugelio tautų keliai – lietuvių, lenkų, italų, vokie?ių. Ar visi skaitytojai žino kas yra liutnia ar alebarda? Toli gražu ne visi girdėję legendą apie švedą, kuris norėjo apiplėšti Aušros vartų Madoną. O ji neapsikentusi taip vožė švedui į nasrus, kad jis kaip raketa nuskriejo nuo Aušros vartų Pilies gatve. Galiausiai atsitrenkęs į Pilies vartų sieną ištiško kaip sniego gniūžtė. Dėmės, kuri liko iš švedo, niekas nesugebėjo nei nuplauti, nei uždažyti. Todėl ir teko nugriauti Pilies vartus, kad negąsdintų praeivių. Ne visi žino iš kokios kalbos kilo žodis alchemija. Kas yra Koperfildas ar Kopernikas? Kada Lydos miestas priklausė Lietuvai? O tie, kurie grįžo per pilnatį, ir tie, kurie stebėjo grįžtan?ius ir pergyveno dėl jų, atsakymus jau žino.   

Ne tik pritrenkian?ios istorijos, istorinių faktų ir legendų gausa praturtina knygą „Jie grįžta per pilnatį“, bet ir kalbos grožis bei kalbų margumynas padaro knygą išskirtine. Skaitydamas sutinki žodžius, apie kurių egzistavimą net nenumanai. O vietoj jų naudoji paprastesnius žodžius ir posakius. Tuo skurdindamas savo kalbą. Knygoje sutinki daug lotyniškų frazių, kurios suteikia skaitytojui galimybę praplėsti akiratį, tapti labiau išprususiu. Kaip smagu žinoti lotyniškas frazes ir žodžius: virgo – mergelė; lex, universa est, quae jubet pasci et mari – taip jau sutvarkyta, kad turime gimti ir mirti; non possum – negaliu; ecce signum – tai ženklas. O juk lotynų kalba, tai kalba, kurią studijavo mūsų proseneliai universitetuose.

Rašytoja Kristina Gudonytė knygoje „Jie grįžta per pilnatį“ pasakoja apie tris Vilniaus paauglius, kurie praeities įvykius ir legendas patyrė savo kailiu. Jiems teko neįtikėtina proga susipažinti su savo protėviais ir jų pasaulėžiūra ne iš knygų, o tikrovėje. Atsitiko taip, kad laiko tėkmė dabartyje išsuko iš savo tiesios vagos ir supynė laiko kilpą, į kurią papuolė mūsų istorijos herojai. Gali tikėti, gali netikėti, bet , pasirodo, kad Vilniaus gatvėmis kartais vaikšto galingi magai. Su jais kalbėtis reikia labai atsargiai. O prieš jų ko nors prašant, reikia šimtą kartų savęs paklausti kas bus, jei tavo neįgyvendinamą prašymą magas ims ir pavers tikrove. Taip ir atsitiko mūsų dviem herojams – dviem paaugliams: Augiui ir Žygiui. Juokais paprašė berniukai mago juos pradanginti. Ir magas juos pradangino. Tiesiu taikymu į šešioliktą amžių. Augis įsimylėjo savo (daug kartų) prosenelę to nežinodamas. Buvo juokinga, kai jis įstrigo kamine. Po to įkrito į giros kubilą. Pono duktė, sumaišiusi jį su vagimi, pašovė Augį arbaleto strėle. O kai jį sužeistą nuvežė pas gydytoją ir šis norėjo patikrinti ar Augis ne beprotis, uždavė klausimą apie Saulės sistemos sandarą. Išgirdęs Augio atsakymą, kad visos planetos sukasi aplink Saulę, gydytojas išsakė diagnozę – Augis beprotis. Juk šešioliktame amžiuje priimta „tiesa“ teigė, kad visos planetos ir Saulė sukasi aplink Žemę.  Augio draugas Žygis prieš prasmegdamas į šešioliktą amžių savo kailiu išgyveno legendą „ar nori pamatyti kalno karalaitę ir jos saugomus turtus?“ Vėliau draugai papuolė į Lietuvos didžiųjų kunigaikš?ių rūmus Vilniaus Žemutinėje pilyje. Kalbėjosi su karaliene Bona. Rūmuose jie visus stebino, o kai kuriuos labai išgąsdino, judan?iais paveikslėliais video kameroje. Dvidešimt pirmame amžiuje likęs magas norėjo berniukus sugrąžinti, bet sakant užkeikimą supainiojo vardus ir vietoj  Žygio ir Augio į dvidešimt pirmojo amžiaus Vilnių iškvietė Lietuvos ir Lenkijos karalių Žygimantą Augustą. Čia viskas karaliui (kuris nutikimo metu dar buvo princu) buvo nauja ir stebuklinga. Berniukų draugė Berta padėjo jaunajam karaliui susigaudyti mūsų dabartyje. Jie patyrė daug nuostabių nuotykių. Karalius netgi įsimylėjo Bertą. Bet ši nepriėmė jo meilės. Tik pagalvok, penkiais šimtais metų už tave vyresnis vyras. Ta?iau draugais jie liko.

Kad ir kaip būtų smagu mums skaityti, bet po kiek laiko Žygiui ir Augiui šešioliktame amžiuje pasidarė riesta. Žygis ištrūkęs iš kankinimų kameros ir papuolęs į rūmus liko gyvas vien tik dėl stebuklingos judan?ių paveikslėlių dėžutės. Augis patyręs daug išmėginimų galų gale susitiko su draugu rūmuose. Jiems teko bėgti iš rūmų, slapstytis nuo rūmų gyventojų ir sargybinių. Jiems grėsė mirties bausmė, jei juos pagautų. Ir kai draugams tapo labai, labai nesaldu, magas galų gale teisingai ištarė burtažodį ir Žygis su Augiu grįžo atgal į dvidešimt pirmą amžių. Karalius Žygimantas Augustas labai norėjo pamatyti filmuojamą filmą apie savo laikus. Todėl liko dvidešimt pirmame amžiuje dar vienai dienai. Grįždamas atgal į savo laiką karalius pasiėmė bulvių ir kavos, nes buvo tikras, kad šios dovanos patiks jo mamai, karalienei Bonai. O jei patiks, tai negaus nuo jos pylos, kad buvo pora dienų dingęs iš rūmų.

Turbūt, visus knygos skaitytojus sužavėjo magas, kuris ir buvo visų stebuklingų nutikimų kaltininku. Jo begalinė meilė karalienei Bonai, kuri buvo pasmerkta likti be atsako, išspaudė ne vieną ašarą. Tikriausiai, ši meilė neleido magui numirti. Ir klajoja jis šimtme?ius po žemę nerasdamas sau vietos. Iškeliautų jis į mirusių pasaulį, bet ten sutiktų karalienę Boną. O jos širdis užimta ir aname pasaulyje. Tai gal geriau likti gyvųjų pasaulyje. Toliau nuo beviltiškos meilės.

Perskai?iusi knygą, ilgai klajojau po Katedros aikštę ir Vilniaus senamiestį. Sunku patikėti širdimi, o ne protu, kad prieš penkis šimtus metų ?ia gyveno žmonės, karaliavo Žygimantas Augustas, rūmuose šoko karalienė Bona. O Naujųjų Metų naktį žvelgiau į mėnulį ir laukiau kol atsitiks stebuklas. Gal vėl pasirodys karalius Žygimantas Augustas?

     Agnė Juozulynaitė,
 Vilniaus „Žemynos“ progimnazija,
 5e klasė

Konkursas moksleiviams.



Organizatoriai

Partneris

Informacinis partneris

Siekdami užtikrinti efektyvų interneto svetainės veikimą, jos veikloje naudojame slapukus (angl. cookies). Tęsdami naršymą interneto svetainėje, sutinkate, kad Jūsų kompiuteryje būtų įrašomi slapukai. Slapukų politika