Technologijos mėgina mus pakeisti

2016-02-08

                      

 

Pasaulis, veikiantis virtualioje erdvėje be jausmų, emocijų, pagrindinių juslių. Apie tai rašoma Rebekos Unos romane „Atjunk“. Tai pirmoji rašytojos knyga. Ši knyga – tai žvilgsnis į mūsų ateitį, kuri gresia dėl naujųjų technologijų. Žmonės neturi jausmų, jiems svarbiausia nauda ir taisyklės. Jie neturi poreikio bendrauti akis į akį, gyvenimas verda virtualioje erdvėje. Tai „tobula“ visuomenė, priklausoma nuo technologijų ir veikianti kaip suderintas mechanizmas. Bet visi mechanizmai turi ir trūkumų, ir privalumų. Ne išimtis ir ši visuomenė.

Šio romano pagrindinė veikėja Gryta. Tai mergaitė, iš pirmo žvilgsnio kaip visi kiti. Dėvi plėvę, kuri reguliuoja emocijas ir jutimus, sukasi greitintuve, kad sumažintų poreikį judėti. Ta�?iau ji  nepritampa prie „tobulos“ visuomenės taisyklių. Ji turi būti visą laiką prisijungusi prie sistemos, bendrauti su žmonėmis per užrašinę ir domėtis aplinka, naujienomis, laikytis rekomendacijų... Bet Gryta mėgsta pabūti viena, skaityti knygas, bendrauti su žmonėmis akis į akį, daug bėgioti. Šioje visuomenėje tai nepriimtina: „Tai laiko švaistymas.“ Iš pradžių ji nori pritapti ir bando atsikratyti savo ydų, ta�?iau, pasirodo, ji tokia ne viena. Viskas pasikei�?ia, kai ji sutinka Mantą, panašų į ją. Jis kitoks – be plėvės ir turi jausmus, jau�?ia aplinką. Taigi Gryta bando tapti tokia kaip jis. Jiedu nori pasitraukti iš šios technologijų valdomos visuomenės. Bet ar tai lengva? Šį norą dar labiau sustiprina baimė dėl mikroschemos, kuri pašalina netobuluosius, ir iš senolės Danos išgirsti pasakojimai apie senovę ir noras ją patirti – laisvę, jausmus, pasaulio tikrumą. Taigi Grytai ir Mantui tenka apsispręsti, ar jie liks sistemoje, ar atsijungs.

Iš pirmo žvilgsnio ši knyga – žmogaus fantazija apie ateitį. Bet mūsų pasaulis jau dabar labai arti šios istorijos. Žmonės nebebendrauja tiesiogiai taip dažnai, kaip anks�?iau, nes nėra tam poreikio. Juk mes turime internetą, telefonus. Jie mums atstoja tikrą gyvybę. Visuomet esame užsiėmę: siekiame karjeros arba lindime telefonuose, kompiuteriuose, televizoriuose. Susitinkame su žmogumi tik tada, kai yra būtinybė. Gali būti, kad vėliau net iš namų neišeisime.

Knygoje pabrėžiama, kad žmonės nesusitinka, o bendrauja virtualiai. Tai yra puiku. Kai Gryta sužinojo, kad mama turėjo keturias drauges, nustebo. Gryta turėjo daugiau kaip tūkstantį. Tai bendravimo virtualiai pliusas. Ten visi lygūs, niekas nieko nebijo, visi sveikinasi, nors daugelio net nėra matę. Gyvai mes vengiame žmonių, kurių nepažįstam, jie mums atrodo atgrasūs. Bendraujant virtualiai tau nesvarbu, kaip žmogus atrodo, svarbiausia, ar su juo įdomu bendrauti, nes dažniausiai tu jo nematai. Šioje virtualioje visuomenėje matai žmogų tokį, kokį jis nori, kad tu jį matytum. Tokį, koks jis sau patinka.

Perskaitęs istoriją, tikrai nenudžiungi supratęs, kad šios visuomenės gyventojai neturėjo jausmų, nejautė šilumos, šal�?io, neturėjo pojū�?ių. Dabar tikrai negalėtum įsivaizduoti savo gyvenimo be džiaugsmo ar pyk�?io. Autorė istorijoje tai puikiai perteikia – ta visuomenė uždraudė knygas, nes jose pilna jausmų ir fantazijos. Taip pat visuomenės nariai nežinojo, kas yra ašaros ar šiluma, buvo uždrausti prisilietimai. Nors autorė parodo tai kaip vieną iš visuomenės ydų, tai tikrai nėra blogai. Jausmai svarbūs, bet kai kurių tikrai galėtų nebūti, pavyzdžiui, pavydo. Mūsų pasaulyje pavydas pridaro daug nemalonumų. Pažvelkit į juos, tuos ateities žmones. Jie nežino, kas yra vagystė ar žmogžudystė. Nebent netobulieji, kurie tai sužinojo iš seifuose esan�?ių knygų. Tai ar knygoje pavaizduota visuomenė bloga?

Vienas iš didžiausių šioje istorijoje minimos visuomenės minusų yra tai, kad visi žmonės yra sekami. Ten neleidžiama ilgiau būti atsijungus nuo visuomenės. Jei per ilgai būni atsijungęs, iš karto esi perspėjamas. Niekas negali žengti nė žingsnio be robotų ar kitų žinios. Taip autorė parodo, kaip žmonės yra priklausomi ir taip pat stebimi technologijų, patys to nesuprasdami.   

Labiausiai šioje knygoje nustebino tai, kad negalima skaityti knygų, nes jose rašomi ilgi tekstai ir tai yra laiko švaistymas. Manau, knygos buvo uždraustos ne dėl to. Jos buvo uždraustos, nes jose rašoma apie senovę: visi buvo linksmi, turėjo jausmus, laisvę. Tiesiog jie bijojo, kad kas nors gali tai suprasti, pradėti priešintis ir nepaklusti, kaip Gryta ir Mantas. Jiems knygos buvo svarbios. Kai sužinojo, kad jas sunaikins, jie nuliūdo. Nors jas perkels į sistemą ir bus galima skaityti, bet tai nėra tas pats, kas liesti tikrą ir šiurkštų lapą. Mūsų pasaulis tikrai linksta į šią pusę, nes mes nenorime skaityti arba neskaitome, nes neturime laiko. Tiksliau, sėdime prie telefonų. Bet svarbiausia, kad vietoje knygų renkamės elektronines knygas. Tai po truputį naikina tikrąsias knygas. Taip naujosios technologijos pakei�?ia tikrus daiktus.

Mano nuomone, Rebeka Una šioje istorijoje nuo pat knygos pradžios išlaiko intrigą. Tu pradedi skaityti ir negali sustoti, nes nežinai, kas bus. Visą laiką istorijoje išlaikoma paslaptis, kuri atsiskleidžia pabaigoje. Kas atsitiks Grytai – juk ji netobula ir nesilaiko reikalavimų? Šį klausimą autorė iškelia jau kūrinio pradžioje. Tai yra stiprioji knygos pusė.

Iš pradžių knyga man nelabai patiko. Pradžioje autorė paslepia kelias svarbias detales, kurios išryškėja tik paskai�?ius daugiau. Skaitant kyla neaiškumų: kaip jie šnekasi matydami vienas kitą, bet nori susitikti? Atrodo, kad jie šneka gyvai. Tai šiek tiek suklaidina.

Manau, šią knygą derėtų perskaityti visiems paaugliams, kad susimąstytų, kaip technologijos kei�?ia mūsų pasaulį ir koks jis gali tapti. Gal tuomet supras, kad telefonai neatstos tikros žmogaus gyvybės? Šią knygą turėtų perskaityti ne tik paaugliai, bet ir kai kurie suaugusieji, nes daugumai jų yra svarbi karjera ir jie visą laiką skiria tik tam. Kad per mažai laiko praleido su brangiais žmonėmis, jie susivokia tik tada, kai jų netenka. Ši knyga gali pakeisti mūsų požiūrį į technologijas ir galbūt tuomet mums nereikės gyventi „tobuloje“ visuomenėje. Mano nuomone, ši knyga yra tikrai įdomi ir verta Metų knygos apdovanojimo. Galė�?iau ją skaityti kelis kartus. Džiugu, kad ir Lietuvos rašytojai sugeba parašyti gerų knygų. 

Deimantė Stonytė,
Vilniaus „Ryto“ progimnazija,
8 klasė

Konkursas moksleiviams.