Vėl skrisiu...

2016-02-08

 

Kažkada labai seniai girdėjau sakant, kad „atsitiktinai perskaityta gera knyga gali visam laikui pakeisti žmogaus likimą“. Galbūt daugeliui tai nuskambėtų keistai, neįtikimai, man nutiko kiek kitaip... Išgirdusi šiuos žodžius, ėmiau tikėti, kad geros knygos gali labai daug. Ką aš vadinu gera knyga? Tą, kurią užvertusi žinau, kad �?ia – ne pabaiga, kad dar ilgai širdyje išliks jos pamokos, įkvepian�?ios palypėti aukš�?iau, negu esu dabar. Vieną tokių neįkainojamų pamokų mano širdyje paliko Dainos Opolskaitės knyga „Eksperimentas gyventi“.

Perskai�?iusi pirmuosius šios knygos puslapius supratau, kad �?ia pasakojama istorija kažkuo primena manąją, o to painaus likimo autorė savo naiviais, vaikiškais norais, anks�?iau skuban�?io laiko subrendusiomis mintimis ir niekam nerūpin�?iomis, kad ir nedidelėmis problemomis tokia panaši į mane pa�?ią... „Galybę kartų ieškojau Jo naiviai tikėdamasi rasti, bet neradau“ – vieni pirmųjų vos prasidėjusio pasakojimo žodžių, kuriuos perskai�?iusi pajutau keistą artumą, žodžiais nenusakomą atpažinimo jausmą, lyg bū�?iau jau kažkur visa tai girdėjusi. O gal jautusi? Taip... Prisimindama visai neseniai suklijuotą praeitį matau, kad ir man kadaise teko širdyje pajusti aštrų nerimą, kuris ten liko po beviltiškų, nesibaigian�?ių Dievo ieškojimų... Akimis tolyn bėgdama knygos puslapiais, o širdimi bandydama atnarplioti painaus likimo pinkles, tą artumo jausmą išgyvenau vis dažniau. Vis stipriau...

Visą gyvenimą nugyvenusi vaikų globos namuose, susidūrusi su begale sunkių, panašaus likimo vaikų, nė karto savo kelyje nesutikusi tikro nuoširdumo, nesuvaidintos meilės, negavusi net mažiausio lašelio supratimo, negirdėjusi šildan�?ių, švelnių žodžių, niekuomet nepatyrusi, ką reiškia jaustis kam nors svarbiai ar reikalingai, penkiolikmetė istorijos pasakotoja nekantraudama laukia, kada galės išeiti į pasaulį, į tikrąją laisvę. Pagaliau išaušus taip lauktai dienai teko skaudžiai nusivilti... „Vienatvė – nežinoma, neatrasta sala... Aš buvau žvėris, užaugęs bandoje, bet dabar atskirtas nuo jos...“ – taip ilgai puoselėtos svajonės apie laisvę staiga dužo į aštrias šukes, kurios negailestingai badė, po savęs palikdamos tik sunkiai slegiantį vienatvės ir baimės jausmą. Juk gyventi tokiame pasaulyje, kokį dabar prieš save regėjo suglumusio vaiko akys, niekas taip ir neišmokė... Didžiuliame pasaulyje likusi vienui viena, lyg menkutė vėjo linguojama smilga, mergaitė į visas puses buvo laužoma pirmosios ir taip iki skausmo nuvylusios meilės, nepriekaištingo gyvenimo idealą sudaužiusios globėjos, naujų, tiek daug žadėjusių, ta�?iau tik klaidingų permainų vil�?ių įžiebusių draugų... O už tas klaidas teko skaudžiai sumokėti. Vos pakeliamą naštą likimas dar labiau apsunkino, pasiųsdamas visai neplanuotą nėštumą... Atrodytų, viskas baigta, tiesa? Vargu, ar kas pajėgtų tiek panešti? Bet šiai jaunai mergaitei viskas netikėtai nusidažo šviesiomis spalvomis. „Dievas visą laiką gyveno manyje. Tik aš jo nema�?iau, negirdėjau, nepastebėjau“ – vienišos savo netikėto gyvenimo istorijos pabaigoje mergaitė pagaliau atranda Jį – Dievą, kurio taip ilgai nematė...

Užvertusi paskutiniuosius knygos puslapius, baigusi minti nevilties ir tikėjimo pilno gyvenimo vingiais, pajutau, kad šis kūrinys visam laikui mano širdyje paliko tikėjimą. Nepaliaujamą, tikrą tikėjimą savimi. Jei teks kada nusivilti, netekti, nesurasti ar suklupti, aš elgsiuosi taip, kaip elgėsi knygos herojė, kurios gyvenimas panašus į apgailėtiną ekperimentą. Aš taip pat verksiu, bijosiu, kentėsiu, lauksiu, bet, pažadu sau, niekada nedrįsiu savimi abejoti, ištversiu. „Eksperimentas gyventi“ – istorija, įrodžiusi man, kad Dievas mums niekada neduoda daugiau, nei pajėgiame panešti...

Kaip keista, kad kartais iš tiesų reikia tiek nedaug... Kad vėl pla�?iai išskleis�?iau suglaustus sparnus, kad vėl suras�?iau ryžto keliauti ir ieškoti savosios laimės, man tereikėjo knygos. Šios knygos, kuri, tikiu, išskleis šimtus kitų lygiai taip nusvirusių sparnų. Aš tikiu...

Samanta Kuraitė,
 Kauno „Aušros“ gimnazijos
 3g kl. Mokinė

Konkursas moksleiviams.