Eksperimentas, kurį turi įveikti ne vienas

2016-02-08

 

„Eksperimentas gyventi“ – tai lietuvių rašytojos Dainos Opolskaitės knyga, išleista 2015-aisiais metais. Knygos žanras – realistinė jaunimo literatūra. Šią knygą išleido leidykla „Alma littera“, knygos viršelio dailininkė Kotryna Šeibokaitė. „Eksperimentas gyventi“ yra antroji autorės knyga, išvydusi šį pasaulį, ta�?iau pirmoji, skirta jaunimui, nes ji beldžiasi būtent į jų širdis. Knyga norėta kreiptis į jaunimą, nes joje pasakojama įdomi, ta�?iau kartu ir žiauri bei liūdna merginos gyvenimo istorija. Knygos tikslas – papasakoti skaitytojui apie vaikų namuose vykstan�?ius dalykus, vaikų liūdesį ir sunkius išgyvenimus bei gyvenimą išėjus iš ten ir pakliuvus pas globėjus. Autorė nori, kad kiekvienas skaitytojas šią istoriją „pasimatuotų“ pats ir pasidarytų pa�?ius teisingiausius sprendimus ir išvadas. O aš noriu papasakoti savo įspūdžius perskai�?ius šią knygą ir tikiuosi sudominti būsimus jos skaitytojus.

Knygoje „Eksperimentas gyventi“ pasakojama apie merginą, gyvenan�?ią vaikų namuose, apie jos ir jos draugų bei bendraamžių išgyvenimus. Apie ten pakliuvusių vaikų gyvenimą, bemieges naktis su ašaromis, prisiminimus apie šeimą, kitų bendraamžių paty�?ias. Tai tarsi kova dėl išgyvenimo, kova, kas stipresnis ir viršesnis. Turbūt daugelis ten esan�?ių labiausiai laukia tos dienos, kai galės ištrūkti ir pradėti savo gyvenimą už globos namų durų. Kai kurie išeina sulaukę aštuoniolikos metų, o kai kuriuos anks�?iau pasiima jų nauji globėjai. Pagaliau to sulaukė ir penkiolikmetė knygos pasakotoja, ją priglaudžia moteris vardu Magdalena. Palikusi vaikų namus, mergina susiranda naujų draugų, ją užklumpa pirmoji meilė, ji pagaliau supranta, ką reiškia mylėti, pajau�?ia, ką reiškia būti laisvai ir nepriklausomai. Ta�?iau su laisve ateina ir nauji suaugusiųjų pasaulio gyvenimo išbandymai.

Manau, kad viena stiprioji šios knygos pusė yra autorės atvirumas. Ji pasakoja istoriją jos negražindama. Rašytoja Renata Šerelytė pasakė: „Šioje knygoje nėra nei dirbtinių saldiklių, nei skonio stipriklių.“ Mums, skaitytojams, tai gal yra visai neįprasta, nes daugelyje knygų istorijos bent jau šiek tiek pasaldinamos, o �?ia tarsi atvirkš�?iai.

Knyga priver�?ia susimąstyti ir tai yra labai didelis knygos pliusas. Skaitydama šią knygą visą laiką galvojau, kas būtų, jeigu visa tai būtų nutikę man. Supratau, koks sunkus ir žiaurus yra gyvenimas tiems, kurie atsiduria globos namuose. Jie į viską žiūri kitaip. Pagrindinė knygos veikėja, atsidūrusi globėjos namuose, sako: „Nebuvau pratusi gyventi tyloje. Jos išvis nepažinojau. Tyla man buvo baisi, aš jos bijojau, jos apsupta jau�?iausi kaip gyva palaidota didžiuliame kape“. Vienas paliktas jaunas žmogus jau�?iasi nesaugus pasaulyje, kurio nepažįsta, o nuoširdžiai padėti nėra kam.  Globos namuose gyvenantys vaikai yra pripratę prie nuolatinio triukšmo, balsų, ašarų, keiksmažodžių, nuolatinių paty�?ių bei juoko. Jie pripratę prie visai kitokio gyvenimo būdo.

Manau, kad šioje knygoje autorės atvirumas, skaudi, nes nuoga tiesa ir daro šią knygą išskirtinę ir originalią. Autorė norėjo, kad kiekvienas skaitytojas atpažintų jam aktualias problemas ir pasidarytų išvadas. Mano manymu, autorei tai puikiai pavyko!

Man ši knyga labai patiko, ji privertė ramiai apgalvoti tai, ką autorė norėjo perduoti. Ji nėra nei linksma, nei pasakojanti labai daug įvykių, ji gana niūri, liūdna, bet labai įdomi ir įtaigi. Many�?iau, kad ši knyga puikiai tinka ne vien jaunimui, bet ir suaugusiems, jeigu jiems patinka tokio žanro istorijos, kurios neslepia tiesos.

Emilija Voisiataitė,
Vilniaus „Ryto“ progimnazijos
8 klasės mokinė

Konkursas moksleiviams.