Rašinys–atsiliepimas apie Renatos Šerelytės romaną „Rebekos salos“

2016-02-08
 

 

Renata Šerelytė – viena iš populiariausių XXI amžiaus rašytojų, kurios romanas „Rebekos salos“ dalyvauja akcijoje „Metų knygos rinkimai 2015“ paauglių kategorijoje. Kai paėmiau į rankas Renatos Šerelytės romaną „Rebekos salos“, negalėjau atsitraukti ir nešiojausi knygą su savimi tol, kol užver�?iau paskutinį lapą. Kadangi romanas mane labai sudomino, norė�?iau pasidalinti savo įžvalgomis.

Jau knygos pavadinimas intriguoja – kyla klausimas, apie kokias salas kalbama. Mano nuomone, romano salų pasaulis yra atvirkš�?ias realybei. Pagrindinė veikėja Rebeka, penkiolikos metų paauglė, pažvelgusi į veidrodį netikėtai persikėlė į magišką ūkanų gaubiamą pasaulį, kuris buvo paralelinis realiam. Persikėlimas į magišką pasaulį nėra originalus siužetas, primena L. Carroll Alisą iš stebuklų šalies – �?ia į kitą pasaulį taip pat persikeliama per veidrodį. Arba C. S. Lewis vaikams skirtą knygą apie Narniją – �?ia į paralelinį pasaulį patenkama per drabužių spintą. Ta�?iau Renata Šerelytė pasitelkia dar ir moksliniams fantastiniams filmams būdingą modelį – šiuolaikines technologijas. Rebeka netikėtą pasiūlymą gauna mobiliuoju telefonu. Po susitikimo su mobiliuoju telefonu išsikviesta reikalų patikėtine ir prasideda visi netikėtumai. Magiškame paraleliniame pasaulyje mergaitė turėjo ir mamą, ir tėtį, ir namus, ir mokyklą lankė – tik viskas buvo kitaip. Skaitant atrodo, kad salų pasaulis yra visiškai tokia pati realybė kaip ir tikroji, tik parodoma kitu kampu – sumenkinami materialiniai dalykai ir iškeliami dvasiniai. Valtele keliaudama iš vienos salos į kitą, Rebeka mokėsi vertybių, kurių nebuvo įgijusi realiame pasaulyje. Ir tik supratusi, kas yra atjauta, pagarba senatvei, rūpestis kitu žmogumi, mergaitė galėjo grįžti atgal. Ta�?iau grįžimas į realybę nebuvo lengvas – Rebeka pasikeitė. Ji išrėkė mamai, kad jos rašymas nereikalingas, o jos knygos – lyg sauskelnės, kurias panaudojus reikia išmesti. Manau, kad pyk�?io pliūpsnis užplūdo Rebeką todėl, kad ji realiame pasaulyje norėjo išvysti ką nors tikra. Tobula tvarka ir gyvenimas pagal taisykles Rebeką pradėjo erzinti. Jai reikėjo kažko, kas sušildytų jos sielą. Be to, man pasirodė keista, kad romanai apie žmogžudystę Rebekai kėlė siaubą, o primityvių meilės romanų rašymas laikomas teigiamu dalyku. Mano nuomone, nesvarbu romano žanras, svarbiausia – kad kūrinys paliestų skaitytojo širdį. Galbūt grįžimas į realybę nebuvo lengvas dar ir todėl, kad Rebeka, keliaudama iš vienos salos į kitą, vis lygino abu pasaulius, brendo kaip asmenybė ir sugrįžo pasikeitusi – su kitokiu mąstymu, kitomis vertybėmis.

Kai mane knyga sužavi, skaitau net važiuodama autobusu. Ir kartą, važiuodama autobusu, taip įsijau�?iau, jog pasijutau, lyg bū�?iau patekusi į vieną iš romane minimų salų. Pakėliau galvą nuo knygos, apžvelgiau žmones ir pagalvojau: „Ei, galbūt visa tai netikra?“ Romanas paskatino mane atidžiau stebėti aplinką, tad trumpam užvertusi puslapį žvelgiau į žmones ir bandžiau įspėti, kurioje gi stotelėje jie lipa ir kodėl, kas yra jų rankinėse ir kodėl jų striukės būtent tokios spalvos kaip yra. Nemanykit, nesu labai smalsus žmogus, tik kartais pasirodo, kad galbūt kiekvienas žmogus turi savyje kitokį pasaulį. Knygos lavina vaizduotę ir leidžia pasaulyje įžvelgti tokių dalykų, kurių neskaitantis žmogus net neįsivaizduotų. Štai, šiandien draugas parodė pirštu į mėnulį ir paklausė, ar matau. Aš pagalvojau: ,,Kaip galima nematyti?‘‘ Ta�?iau daugelis žmonių nemato. Jie skuba, yra paskendę darbų rutinoje, išsikėlę nepasiekiamų tikslų. Jie nemoka stabtelėti ir pasigrožėti skais�?iai švie�?ian�?ia saule, įstabiu mėnulio spindesiu, užuosti pušų sakus, išgirsti lakštingalos giesmę. Jie nepastebi, kad šalia yra žmonių, laukian�?ių papras�?iausio dėmesio, panašiai, kaip sena moteris Ona Marija iš Renatos Šerelytės romano „Rebekos salos“. Tokie žmonės kaip pagrindinė romano veikėja Rebeka – užsivertę savo taisyklėmis, lygtimis, jiems nerūpi pašliję santykiai, jie nemoka mylėti, užjausti, paguosti, pagelbėti. Jie tiesiog nepastebi, kiek daug pasaulyje grožio. Kartais reikia tik stabtelėti ir pasaulis atsiskleidžia visai kitomis spalvomis – gražesnėmis, o kartais prireikia gilesnio sukrėtimo, kad žmogus pabėgtų nuo kasdienės rutinos ir išmoktų džiaugtis papras�?iausiomis smulkmenomis. Romano veikėjai Rebekai prireikė pagyventi paraleliniame salų pasaulyje, kad suprastų, kas yra dvasinės vertybės – pagarba, atjauta, meilė, rūpestis. Taigi, važiavau autobusu apsikabinusi knygą ir stebėdama žmones mąs�?iau, ko reikia, kad niūrios mintys paliktų ir žmogus išmoktų pastebėti grožį.

Salų pasaulyje Rebeka išmoko atjautos, išmoko gerbti senatvę, suprato, kad gyvenimas nėra grįstas vien taisyklėmis, kad kartais reikia pajusti ir širdimi. Iš pradžių nesupratusi mokykloje jai skirtos užduoties – nurodytu adresu rado tik seną, visų apleistą, niekam nerūpin�?ią ir niurzgan�?ią moteriškę, – Rebeka gana greitai suvokė, kad ji gali ir netgi privalo padėti Onai Marijai. Mergaitė išskalbė Onos Marijos kojines, numazgojo kojines, išvirė arbatos, netgi bandelę, gautą mokykloje, atidavė senai moteriai. Iš tiesų mokyklos direktorės skirta užduotis ir buvo tam, kad Rebeka išmoktų gerbti senus žmones, kuriuos iš pradžių mergaitė vadino netgi niekam nereikalingomis daržovėmis, o senelių prieglaudos lankymą – vaikų luošinimu. Gyvenime juk taip ir būna – kartais mestus iššūkius suvokiame iš karto, kitiems prireikia savaitės, mėnesio, metų ar net viso gyvenimo.

Kalbant apie Oną Mariją, aš nemanau, kad ji mirė. Žinoma, puikiai suvokiu, kad tai tik knygos personažas ir galbūt realiojo atitikmens ji net neturi, todėl mirti ar gyventi negali. Ta�?iau juk ji gyveno tokia apleista ir niekam nereikalinga... Juk galėjo numirti kur kas anks�?iau, ar ne? Nuo kokios nors nešvarumų ar bado sukeltos ligos. Ta�?iau ji mirė tik tada, kai tapo reikalinga ir mylima. Kai padėjo mergaitei atrasti atjautą ir supratimą. Šioje vietoje pradėjau galvoti, kad galbūt kiekvienas žmogus šiame pasaulyje yra ne šiaip sau, gal mes visi gyvename, kad kažko išmokytume kitus. Onos Marijos mirtis, gal grei�?iau užduoties įvykdymas, įvyko ne šiaip sau. Jei Rebeka būtų grįžusi į realujį pasaulį, o Ona Marija nemirusi, vargu, ar mergaitė būtų supratusi, kokia svarbi jai tapo ta senutė. Žinoma, matyt, būtų ilgesys, bet žinojimas, kad brangus žmogus yra gyvas, tik negali jo matyti, nėra lygus žinojimui, kad tas žmogus miręs.

Iš salų pasaulio Rebeka grįžo tik tuomet, kai suprato, kad ne tik materialūs dalykai yra svarbūs. Ji grįžo supratusi, ką reiškia atjauta, rūpestis, meilė. Tiesa, paraleliniame pasaulyje Rebeka sužinojo ir labai nemalonių dalykų. Pavyzdžiui, apie tėvų neištikimybę. Galbūt tuomet, kai riktelėjo ant mamos, Rebeka pyko visai ne dėl romano žanro... Be to, salų pasaulyje Rebeka sužinojo šeimos paslaptį – apie brolį Emanuelį, kuris yra kitoks, todėl ir atstumtas. Argi šiandieniniame pasaulyje mes nenusigręžiame nuo kitokių? Dar norė�?iau paminėti Rebekos senelę. Man ji nepatiko ir nepatiko Rebekos santykis su ja. Iš pradžių maniau ją esant pasipūtusią, nes ji buvo aprašyta kaip tarnaitė, ir atrodė keista, jog įsakinėja kitai tarnaitei. Vėliau išaiškėjus, kad ji ir yra piktoji ponia, prie pasipūtimo pridėjau ir savanaudiškumą. Bjaurios savybės, tiesa? Taigi, visai nesupratau, kodėl Rebeka norėjo palaikyti šiltus santykius su ja vėliau ir net realiojoje tikrovėje. Galbūt todėl, kad senelė parodė rūpestį? O jausti, kad kažkas tavimi rūpinasi, juk labai gera. Gal apskritai viskas, ko mums labiausiai reikia, – tai kitų žmonių rūpestis? Gal mes norime rūpėti kažkam ir būti reikalingi? Ir galbūt senelė, kad ir kokia bjauri, buvo gerasis Rebekos suvokimas? Galiu tik spėlioti.

Baigdama norė�?iau pridurti, kad, mano nuomone, viskas šiame pasaulyje – ne be priežasties. Pati knyga pasirodė tokia pilna abstrakcijų ir neatsakytų klausimų, tarsi būtų palikta užbaigti skaitytojo vaizduotei. Ir man patiko – tas knygos abstraktumas ir paslaptingumas labai traukė skaityti toliau. Dar labai žavėjo tai, kad, būdama fantastinė ir paslaptinga, ši knyga taip pat buvo tokia žemiška ir artima mano širdžiai, nors aš fantastikos mėgėja nesu. Skaitydama kėliau sau klausimus apie pasaulį, gyvenimą ir būtį, kartais net atrodydavo, kad knyga kalbasi su manimi. Paaiškinimus įžvelgiau tarp eilu�?ių. Ir man patiko ieškoti, nes aš jau�?iuosi tam subrendusi. Manau, kad knyga patiktų tiems skaitytojams, kuriems reikia vietos vaizduotei, kuriems patinka drauge su veikėjais ieškoti atsakymų į svarbius gyvenimo klausimus. Norė�?iau tikėti, kad tai nebuvo paskutinė Renatos Šerelytės knyga ir kad autorė dar nudžiugins mane ir kitus gerbėjus puikiais romanais.

Greta Grigaitė
Vilniaus Gabijos gimnazija,
7 a klasė

Konsultavo mokytoja Rita Vilkelienė

Konkursas moksleiviams.