Beprotiška istorija, nutikusi per pilnatį

2016-02-08

 

 

Visose istorijose, kuriose yra magijos ir fantastikos, minima mėnulio pilnatis. Gal todėl, kad ji užburia ir baugina vienu metu, galvoji apie kažką neįtikimo, stebuklingo. Manai, išgirsi stūgaujan�?ius vilkus, karksin�?ias varnas ar ūbaujan�?ią pelėdą. Gal pamatysi keistą būtybę ant mėnulio. Banalu, ta�?iau kaipgi be pilnaties? Jei jos nebūtų, tai ir stebuklų nenutiktų.

Berta, Augis, Žygis – trys šiuolaikiniai paaugliai, žavintys mane tuo, jog yra kitokie. Jiems, ne taip kaip daugumai, patinka istorija, patinka vaikš�?ioti senamiestyje po vidurnak�?io, o svarbiausia – klausytis legendų. Tos legendos apie vaiduoklius ir stebuklingas Vilniaus vietas – lyg varikliukas, vidury nakties ieškant ko nors keisto. Nepaaiškinamo ir neištirto. Šie paaugliai kaip trys herojai iš legenda tapusių J. K. Rowling „Hario Poterio“ knygų. Ta�?iau šios kompanijos gyvenimas tampa dar įdomesnis, kai jie sutinka keistą, gan įdomią asmenybę, kankinamą nelaimingos meilės. Šis žmogus kelias jų dienas paver�?ia baimės ir nežinomybės laikotarpiu. Žygis su Augiu patenka į 1535-uosius, o sutrikusi Berta lieka savo tūkstantmetyje su nelaimėliu burtininku. Jis jai atveria paslaptingą Vilnių... Burtininkas Tvardovskis primena tokį žmogų, kurio gali klausti bet ko, o jis atsakymais sudomins ir įtrauks į savo keistą pasaulį. Nėra ko stebėtis – juk šis žmogus saugo šimtme�?ių istorijas, tik kiek kita, savąja versija. Tai ne šiaip pasakų burtininkas, tai kai kas daugiau.

Man patiko autorės vaizduojamas Renesanso laikotarpis, nes tai yra kita tos epochos pusė. Ne pūstos suknelės ir dvariškių pobūviai. Tai papras�?iausi žmonės, amatininkai, kurie neturėjo prabangių rūbų, nebuvo karaliai ar bajorai, neturėjo valgiais nukrauto stalo. To meto turgavietės, jų šūkaujantys pardavėjai, ūkininkai... Sargybiniai, kurie įtaria vos ne kiekvieną žmogų ir griežtos kankinimo bausmės. Ta�?iau tai ne istorijos vadovėlis, kurį dažniausiai reikia ,,kalti“. Tai informacija, kuri pati apsigyvena tavo galvoje.

Žinoma, kokia gi istorija be meilės? Nepavadin�?iau to meile, manau, tai susižavėjimas. Jis įsiplieskia tarp Augio ir viduramžių tarnaitės Uršulės. Skaitant galima pastebėti susižavėjimą ne tik tarp jų, bet ir tarp dviejų pagrindinių veikėjų. ,,Neišdrįs�?iau prieiti prie Bertos ir nesimaivydamas papras�?iausiai paklausti: ,,Ar plauksi su manimi, brangioji?.. Toli, toli... bū�?iau labai laimingas...“, – tai Žygimanto mintys. Paskai�?ius knygą sunku patikėti, kad jos skirtos Bertai... Žygimantas visada juokdavosi iš Bertos žodžių, nepriimdavo niekada visko rimtai ir vaidino viršesnį, lyg mergina būtų buvusi už jį jaunesnė ir šiek tiek kvailesnė. Bet štai kaip viskas apsiver�?ia aukštyn kojomis! Net pati Berta pradeda jam jausti šiltesnius jausmus.

Manau, šia istorija autorė norėjo parodyti, kad Vilnius visada garsino Lietuvą savo paslaptimis, stipriais valdovais, kunigaikš�?iu, kuris nepakluso taisyklėms ir vedė iš meilės. Kad Lietuva nebuvo Narnija – keistas pasaulis, kurio beveik niekas nežino. Kokios gražios tuo metu buvo Katedra ir Rotušė! Pilys, kurias dabar galime tik įsivaizduoti... Ant kalno vis dar stovi vienišas Gedimino bokštas su vėjyje plazdan�?ia trispalve. O kokia tvirtovė buvo ten seniau, niekada nebepamatysime. Čia taip pat minima legenda, kurioje yra karalaitė Kalba, bet svarbiausia, many�?iau, yra jos mama Tauta, kuri emigravo. Tai yra mūsų realybė – žmonės emigruoja ir pažįsta kitos šalies istoriją. Bet toji nebus įdomi, nes savos šalies praeitis yra daug artimesnė ir labiau virpina širdį.

Ši istorija yra beprotiška, nes knygoje nuobodžią paauglių rutiną pertraukia įvykis, kurio nė vienas nepamirštų. Paauglys kei�?iasi ir nori patirti kažką nuostabaus. Ši knyga ir yra tokia – padėsianti skaitytojui kasdienybę pakeisti.

Karolina Kalinauskaitė,
Vilniaus „Ryto“ progimnazija,
8 klasė

Konkursas moksleiviams.