Nuostabioji kelionė po Renesanso Vilnių

2016-02-08
 

 

Ši penktoji Kristinos Gudonytės knyga „Jie grįžta per pilnatį“ skirta paaugliams (nors šią knygą mielai skaitė ir mano mo�?iutė). Romanas nuo pat pradžių patraukė mano dėmesį bei sužavėjo savo mistiškai paslaptingu viršeliu. Nors ir sakoma: „Nespręsk apie knygą iš jos viršelio“, ta�?iau tas intriguojantis, kupinas paslėptos įtampos pavadinimas sužadino mano smalsumą. O dar tas ant knygos viršelio nupieštas juodas gaidys!

Kai atsiver�?iau knygą, į akis ir širdį man krito tai, jog autorė vartoja šiuolaikinio jaunimo kalbą. Niekada neužmiršiu Jūsų, autore, žodžių: „Paaugliams rašau, nes, man regis, juos geriausiai suprantu ir myliu. Keista, bet iki šiol ši amžiaus grupė emocionaliai man pati artimiausia.“ Tiesą sakant, tapote mano nauju virtualiu draugu, tad spaudžiu „Like“ ant Jūsų knygos. Pirmą kartą skai�?iau tokią knygą. Ji mane velniškai suintrigavo, negalėjau atsikvėpti nuo pat pirmųjų puslapių ligi pat pabaigos. Ne tik dėl knygos nuostabaus viršelio, bet ir dėl siužeto galiu teigti, jog ši knyga tikrai neeilinė – originali, rimta, ta�?iau ir linksma. Puiki knyga!

Manau, jog ne tik man, bet ir daugumai paauglių yra sunku tiesiog pasiimti vadovėlį apie Lietuvos Renesanso laikotarpį, atsisėsti ir skaityti, nes yra tiek daug puikių knygų, tiek įdomios pašalinės veiklos... Na, pavyzdžiui, virtualūs socialiniai tinklai... Turbūt dauguma geriau pasiims savo išmanųjį telefoną ir ten naršys įvairiose internetinėse svetainėse, negu skaitys istorijos vadovėlį apie Lietuvos senuosius laikus... Gali būti, jog dauguma šiuolaikinių paauglių ateityje tiesiog užmirš Lietuvos istoriją... Apsergėk, Viešpatie, ta�?iau kad ir kaip gaila bebūtų, taip gali nutikti, nes daugumai šiuolaikinių paauglių daugiau niekas nerūpi, išskyrus jų pa�?ių gyvenimo dramas bei kitų „Facebook“ draugų gyvenimus.

Skaitydama šią knygą pasijutau, lyg žiūrė�?iau dokumentinį 3 D formato filmą apie Lietuvos Renesanso laikotarpį. Iškilo senojo Vilniaus vaizdas ir jo žmonės – kaip tada gyveno, kuo tikėjo, ko siekė dėl savo garbės... Knygoje radau informacijos, kurios niekada nesu girdėjusi nei iš vienų lūpų. Esu tik girdėjusi, jog per pilnatį vyksta ypatingi dalykai: kei�?iasi orai, vyksta potvyniai ne tik gamtoje, bet ir žmogaus sieloje. Tada suaktyvėja psichiniai ligoniai, žmogžudžiai ir šedevrus kuria menininkai. Ach, net įsimylėti lengviau žiūrint į mėnulio pilnatį! Dėl to, žinoma, ši knyga tampa dar įdomesnė. Lažinuosi, jog perskaitę šią knygą suprasite, jog daug ko nežinojote.

Knygoje pasakojama istorija apie tris draugus: Bertą, Žygį ir Augį, bei jų tragikomiškus nuotykius. Viskas prasideda tada, kai Berta su Žygiu pradeda dirbti filmo statytojų padėjėjais. Kažkaip visai atsitiktinai Berta susipažįsta su keistu magu Tvardovskiu. Šis Žygį ir Augį nukelia į 1535-uosius metus, kur vaikinai niekaip negali suvokti, kur esą ir kaip grįžti namo į savuosius laikus. Jų draugė Berta turi viena susitvarkyti su šiek tiek kvaištelėjusiu magu ir kažkokiais būdais sugrąžinti draugus atgal. Visiškai išsiblaškęs magas Tvardovskis per klaidą atgabena į šiuos laikus patį Žygimanto Senojo sūnų, Lenkijos karalių bei Lietuvos didįjį kunigaikštį – Žygimantą Augustą!

Ką gi, Augis ir Žygis tikrai niekur neprapultų, nes pakliuvę į kitą amžių jie jautėsi, galima sakyti, taip pat kaip ir šiame – tik truputį išsišokę ir nukrypę nuo visuomenės nustatytų taisyklių. Na, adrenalino bei aštrių pojū�?ių jiems tikrai pakako – galima sakyti, jog įspūdžių buvo daugiau nei gerame roko koncerte. Kaip ir anais laikais, taip ir šiais suaugusieji paauglius moko savo tiesų, savo gyvenimo pamokų, taisyklių, nesuprasdami, kad mes gyvename savo pasaulyje, o ne jų.

Knyga tikrai stulbinamai suintrigavo. Nelabai patiko tai, jog autorė palieka skaitytoją nežinioje pa�?ioje įdomiausioje vietoje – pabaigoje! Man asmeniškai norėtųsi, kad viskas būtų baigęsi aiškiau. Suprantu, jog rašytoja Kristina Gudonytė taip pasirinko baigti šią knygą, ta�?iau perskai�?ius knygos pabaigą mane ištiko šokas. Aš gal keturis kartus skai�?iau tą vietą ir stengiausi suprasti, kas įvyko. Dar ir dabar, prisiminusi šią knygą, bandau suvokti, ar kažko svarbaus nepraleidau! Toks jausmas, jog autorei kažkas (gal pati leidyklos direktorė?) paskambino į naujausią šios knygos autorės mobilųjį telefoną ir liepė šviesos grei�?iu iš Renesanso laikotarpio per mašinų spūstis atlėkti į knygų leidyklą „Tyto alba“ su baigtu romanu, dar kvepian�?iu senoviniu juodu tušu, plunksna išraižytomis raidėmis.

Deja, atvertusi paskutinį knygos puslapį ir skaitydama paskutines eilutes, išvydau lotyniškus žodžius, kurie buvo panašūs į kažkokį burtažodį, o išsivertusi juos nusivyliau... Taip norėjau, kad šių nežinomų žodžių reikšmė būtų buvusi tokia: „Laukite tęsinio“...

Manau, jog autorė savo tikslą pasiekė. Ne tik dėl to, kad parašė puikaus siužeto knygą, ta�?iau ir dėl to, jog sudomino mūsų šalies sostine – Vilniumi, jo istorija. Anks�?iau, kai dar nebuvau perskai�?iusi šios knygos, vaikš�?iojau po Vilniaus senamiestį lyg niekur nieko. Žiūrėdavau į tuos pastatus ir nieko ypatingo nematydavau. Ta�?iau ši knyga giliai mano sielos kampelyje kažką paliko. Net patriotiškumo jausmas manyje paaugo. Perskai�?iusi knygą, užsinorėjau nuvažiuoti į senamiestį ir dar kartelį patyrinėti senojo miesto gatveles. Tikrai, pajutau magiją! Gal magas Tvardovskis prie to prikišo nagus? Vaikš�?iodama girdėjau arklių kanopų kaukšėjimą ir ratų bildesį į akmeninį grindinį! Deja, tai buvo tik avin�?ios aukštakulniais batais ir dėl to besikankinan�?ios moterys, kurių plony�?iai kulniukai smigo tarp gatvės grindinio akmenų, visiškai nepritaikytų mūsų avalynei. Nežinau, gal mane jau pilnatis veikia? Tikiuosi, jog kitas paauglys, perskaitęs šią knygą, pajus tą patį, ką ir aš! Aš supratau, kad nors keturi metų laikai kei�?iasi kaip ir keturios mėnulio fazės, daug svarbių dalykų nugrimzta praeitin, daug naujų dalykų sukuriama, užsimiršta daug istorinių faktų bei datų, kei�?iasi mados, naujausi telefonai, apgriūva senoviniai pastatai, net ir tas grindinys sudyla, ta�?iau žmogaus jausmai, tokie kaip meilė, nesikei�?ia per amžius. Meilės kalba lieka universali, lygiai taip pat suprantama kaip ir Renesanso epochoje, taip ir šiais laikais. Visose pasaulio vietose.

A�?iū, Jums, miela autore, už VIP bilietą į Renesanso laikus!

Laura Bložytė,
Vilniaus „Ryto“ progimnazija,
8 klasė

Konkursas moksleiviams.