Ar verta „atsijungti“?

2016-02-08
 

 

„Atjunk“ – pirmoji jaunos rašytojos, pasirašan�?ios Rebekos Unos slapyvardžiu, knyga. Rašymas- viena jos gyvenimo aistrų. Autorė kuria jau nuo tre�?ios klasės, nuo 11 metų – angliškai. Rebeka Una taip pat yra parašiusi kelias pasakas, skirtas vaikams, bei apsakymus, kurie buvo publikuoti  spaudoje. Vienas iš jų skambėjo radijuje kaip pjesė. Šiais metais Rebekos Unos kūrinys „Atjunk“ pretenduoja būti išrinktas Metų knyga paauglių kategorijoje. „Atjunk“ – tai intriguojantis pasakojimas apie tai, kuo galime virsti netolimoje ateityje. Visi kvapai, daiktai, spalvos yra perkelti į sterilią „sistemą“, kurioje  bendrauja žmonės. „Atjunk“ priskiriama antiutopijos žanrui, kritiškai vaizduojan�?iam ateities visuomenės ydas. Tuo ši knyga išsiskiria iš kitų paauglių Metų knygos nominan�?ių.

Pagrindinė istorijos veikėja Gryta gyvena Žemėje, kuri dėl besaikio žmonių vartotojiškumo atsidūrė ant išnykimo ribos. Siekiant padaryti pasaulį švaresnį, įprastas gyvenimas buvo perkeltas į užrašines, sistemą, vadinamą translaifu. Ta�?iau Grytai labai sunku prisitaikyti modernioje visuomenėje, tad, užuot kūrusi savo pavidalus bei laikiusis kitų sistemos rekomendacijų, ji domisi senuoju pasauliu: žiūri senovinius filmukus, klausinėja mamos bei savo draugės senolės Danos apie jų regėtą buvusįjį pasaulį, skaito knygas, valgo įprastą maistą, mėgsta gyvą bendravimą, susitikimus... Ji žavisi savo jaunesniosios sesers gyvybingumu ir nuoširdumu. Sistema nemėgsta, kad jos nariai fiziškai judėtų, sportuotų. Ta�?iau Grytai bėgiojimas- daugiau nei pomėgis.

Kartą apytuš�?iame stadione ji sutinka vaikiną, panašų į save. Mantas nepriklauso sistemai ir nori padėti Grytai iš jos pasprukti... Netikėtai per įsiuvo operacijas žūva jos sesuo ir motina. Gryta supranta, jog sistema siekia išnaikinti netobulus žmones. Mažoji sesutė gimė turėdama dauno sindromą, o jos mama, kaip ir pati Gryta,  buvo pradėta „senuoju būdu“. Supratusi, kaip sistema tobulai apgaudinėja žmones, mergina ryžtasi nuo jos atsijungti...

Šiandien iš rankų nepaleidžiame išmaniųjų prietaisų, nes į juos yra perkeltas beveik visas mūsų bendravimas, emocijos. Rebekos Unos manymu, žmonija jau perkopė vadinamą aukso amžių, kai  be išmaniųjų prietaisų bendrauti nebeįmanoma. Romane vaizduojama ateitis anaiptol neprimena mano ateities vizijų, kuriose žmonės skraido skraidyklėmis, važinėja nematomomis mašinomis, dėvi spalvą kei�?ian�?ius rūbus, o jiems tarnauja įvairiausi robotai... Rašytojos aprašytame ateities pasaulyje žmonės paklūsta išmaniosioms technologijoms. Per spar�?iai besivystanti žmonija kelia grėsmę ne tik gyvūnams, aplinkai. Ji darosi pavojinga netgi pa�?iai sau. Mes nepastebime, kiek laiko iš mūsų atima virtualusis pasaulis. Susitikę gatvėje gyvai nebemokame bendrauti. Juk nepalyginamai lengviau ir grei�?iau yra „paskandinti kitą šimtuose smailų“, nei lėtai sudėlioti vieną nerišlų sakinį ir be paliovos bijoti, kad tik nenusišnekėtum. Rebekos Unos aprašyta visuomenė remiasi laiko taupymo principu. Sistemoje visi mąsto dispersiškai ir milžiniškus tekstus „nuskanuoja“ akimis. Vadinamasis „normalus maistas“ – tai miltelių pavidalo granulės, kurias užpylęs vandeniu suvalgai ir gauni reikalingų maistinių medžiagų visai dienai. Likusį laiką mano minėta visuomenė kuria pavidalus, lanko terapijas, bendrauja sistemoje, o Grytos pamėgtas gyvas bendravimas ir normalus knygų skaitymas vadinami laiko švaistymu.

Ši knyga mane privertė susimąstyti, kaip mes gyvensime ateityje. Ar būsime įvilkti į specialias plėves kaip „Atjunk“ veikėjai? Ar galėsime užuosti pirmųjų pavasario žiedų aromatą? Ar bus išrasta viską kontroliuojanti sistema? O gal patys tapsime kažkokiais robotais?

Rebekos Unos knyga mane „prijungė“ – prisėdusi skaityti, sunkiai nuo jos atsiplėšdavau. Užvertusi paskutinį knygos puslapį pamaniau, kad autorė dar ne viską pasakė ir tiesiog suintrigavo  laukti „Atjunk“ tęsinio.

Saulė Skinkytė,
Klaipėdos Vydūno gimnazija,
8 d kl.

 

Konkursas moksleiviams.