Rašinys-atsiliepimas apie Renatos Šerelytės romaną „Rebekos salos“

2016-02-08
 

 

Renata Šerelytė – viena iš populiariausių šiuolaikinių rašytojų. Ji rašo ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiems skaitytojams. Pati rašytoja, atvykusi į susitikimą su gerbėjais, sakė, kad visus skaitytojus myli vienodai, kad negalima nė vienam meluoti, kad tik būdamas atviras ir nuoširdus gali suburti savo gerbėjų ratą. Esu paauglė, todėl susipažinau su paauglių kategorijai parašytomis knygomis ir šiandien norė�?iau pasidalinti savo įžvalgomis apie Renatos Šerelytės romaną „Rebekos salos“. Šis romanas – viena iš penkių knygų, pretenduojan�?ių tapti 2015 metų paauglių knyga. Esu skai�?iusi daug knygų, ta�?iau nė viena iš jų manęs nesudomino taip, kaip Renatos Šerelytės romanas „Rebekos salos“.

Romanas „Rebekos salos“ privertė mane susimąstyti apie tai, ką turiu aš, ir apie tai, ką turi žmonės, gyvenantys skurde, vieniši. Pripažinkime, juk beveik kiekvienas iš mūsų turime išmanųjį telefoną, kompiuterį, televizorių, bet vis dažniau mes jų norime kuo naujesnių, gražesnių, su naujesnėmis funkcijomis ar geresne kamera. Bet ar visi žmonės galvoja apie prabangą? Ar visų vertybės vien materialinės? Kartais nė nesusimąstome, kad kai kuriems žmonėms, pavyzdžiui, Onai Marijai iš Renatos Šerelytės romano, tereikia pagarbos, šiek tiek užuojautos, dėmesio, šilumos. Kad kartais turėti šalia žmogų, su kuriuo būtų galima pasidalinti savo jausmais, prisiminimais, svajonėmis, yra daug geriau, nei turėti naują telefoną ar madingą drabužį. Kad kartais šilti ir nuoširdūs žodžiai gali paguosti, nuraminti. Galima turėti daug daiktų, ta�?iau nė vienas iš jų nebus tiek vertas, kiek nuoširdi pagalba, jautrumas, draugystė ir kitos dvasinės vertybės. Tik patekusi į paralelinį magišką pasaulį pagrindinė romano veikėja Rebeka supranta, kad prabangūs daiktai ir jos principai nėra svarbiausi dalykai norint gyventi laimingai. Kad būtume laimingi, tereikia padėti žmonėms, kuriais niekas nesirūpina, ir padaryti juos laimingus bent akimirkai. Reikia išmokti ne tik imti iš gyvenimo, bet ir duoti. Reikia išmokti ir nugalėti save: įveikti išankstinę nuomonę, antipatijas ir į viską pažvelgti objektyviai. Viso to Rebeka išmoko, patekusi į paralelinį pasaulį. Pamokų, išmoktų salų pasaulyje, Rebeka neužmirš niekada.

Be to, skaitydama romaną pamąs�?iau apie tai, kad negalima spręsti apie kitus vien tik pagal jų išorę. Norint pažinti kitą, reikia žiūrėti ne tik į išvaizdą, bet ir į vidų. Dažnai tik pabendravę ilgiau suprantame kito siekius, kokia galia juose slypi. Kartais žmogus, iki tol laikytas neįdomiu, negražiu, nieko nesugeban�?iu, gali pakeisti mūsų gyvenimą. Juk taip ir nutiko Rebekai netikėtai prisikvietusiai reikalų patikėtinę. Iš pradžių ją vadinusi bjauria boba, iškasena – juk ji atrodė tarsi būtų iš sendaik�?ių muziejaus – vėliau Rebeka suprato patikėtinės misiją savo gyvenime. Ką jau bekalbėti apie seną moterį – Oną Mariją. Iš pradžių ja pasibjaurėjusi – juk ji smirda, purvina, jos namukas apleistas – vėliau Rebeka suvokia, kokia vieniša Ona Marija, kad ji neturi su kuo pakalbėti, kad kito žmogaus rūpestis, išklausymas, pagalba senai moteriai būtų geriausi vaistai. Rebeka netgi atneša Onai Marijai geresnės arbatos, skanių bandelių, išplauna kojas, išskalbia kojines, nors jos to niekas neprašo. Ir kai Ona Marija miršta, Rebekos akyse suspindi ašara. Taigi, patyrusi daug išbandymų, Rebeka pagaliau supranta, kad gyvenime ne išorinis blizgesys yra svarbiausia, o vidinis pasaulis.

Apibendrindama galė�?iau drąsiai teigti, kad Renatos Šerelytės romanas „Rebekos salos“ tikrai vertas geriausios metų knygos paauglių kategorijoje titulo. Jau atsivertusi pirmą knygos puslapį supratau, jog negalėsiu atsitraukti tol, kol išsiaiškinsiu viską iki pabaigos. Taip ir buvo. Romanas priver�?ia permąstyti, kokios gyvenime vertybės yra svarbiausios, pagalvoti apie artimus žmones, kuriems reikia užuojauos, supratimo, meilės, pagarbos, paskatina pamąstyti apie seną žmogų, kuris pats galbūt nebepajėgia savimi pasirūpinti, kuriam reikia ne tik maisto, bet ir žmogaus, su kuriuo galėtų pabendrauti, pasidalinti vargais ir džiaugsmais. Skaitydama romaną ir šypsojausi, ir nubraukiau kelias ašaras. Autorei palinkė�?iau, kad kūrybos mūza dar ilgai rodytų kelią į skaitytojų širdis.

Skaidrė Vedrickaitė,
Vilniaus Gabijos gimnazija, 7 a klasės mokinė

                                                                                                                                                                                                                                                                         Konsultavo mokytoja Rita Vilkelienė

 

Konkursas moksleiviams.