Rebekos Unos romanas „Atjunk“

2016-02-08

 

Skaitydama Rebekos Unos romaną „Atjunk“ nuolat stebėjausi, kaip autorė tarsi mintimis nukeliauja į ateitį ir piešia jos nuspėjamus vaizdus. Viskas vyksta 14 metų mergaitės Grytos akyse. Ji technologijų amžiaus vaikas. Mama ją pradėjo po medžiu, o augo mokydamasi pašėlusių, nesuvaldomų vaikų klasėje. Gal technologijos padeda nuraminti žmogų, „pastatyti į savo vietą“. O gal žaloja, atstumia, paver�?ia žmogumi-robotu? Todėl siūlau knygą perskaityti savo nenuoramoms „klasiokams“, kurie kartais net su mokytoju kalbėdami „maigo savo išmaniuosius“!

Ateities pasaulį, kuriame gyvena Gryta, valdo sistema, o žmonės bijo susitikti... Ji yra viena iš keleto paauglių pusiau robotų, pusiau žmonių pasaulyje, kuriame visi naudojasi užrašinėmis. Užrašinėse vyksta visas žmonių gyvenimas. Ten jie kuria pavidalus, keliauja, šven�?ia, kalbasi su draugais, dirba, gimsta, miršta... tiesiog gyvena... Sistemoje gali turėti kiek nori pavidalų, kurie net tau mirus išliks kitiems matomi ir niekas net nepastebės, jog tavęs nėra tarp gyvųjų. O tokie įprasti dalykai, kaip skaitymas ar bėgiojimas, būtų palaikyti laiko švaistymu arba psichiniu sutrikimu.

Grytai nepatinka tokia sistema, ji nori susitikti su žmonėmis, bendrauti, kalbėtis, ji nori matyti žmones ne tik per užrašinės ekraną. Aišku, Gryta turi tėvus, kaip ir visi kiti vaikai, bet jos tėvai yra tikri, nesurasti ir nepriskirti sistemos. Taip pat Gryta turi seserį, vardu Ina. Ji dar tik pradinukė, tad neturi biono, mokykloje žaidžia su moliu, lipdo, dirba triukšmingoje klasėje, kaip būdavo anks�?iau. Gryta kiekvienąkart, kai Ina grįždavo, paprašydavo jos, kad ši leistų jai pauostyti rankas, jai patikdavo molio kvapas, purvas, tai, ko ji dabar neturi. Mokytojai Grytai vis sako, kad ji turi dirbti grei�?iau, nes nespėja atlikti daug darbų, nemoka susitelkti į daugiau nei 1 dalyką kaip jos draugė Ala, kuri sugeba vienu metu kurti pavidalus, karjerą, verslą, kalbėtis su Gryta ir dar kokiomis 70 draugių. Grytai labai sunku pritapti, tad ji bando pasipriešinti sistemai, pavyzdžiui, bėgioja, skaito, valgo „gyvą“ maistą (obuolius, apelsinus, citrinas) bei laipo po medžius, kaip seniau darydavo vaikai ir paaugliai. Dabar tai būtų palaikyta laiko švaistymu, nes esi atsijungęs per ilgai. „Sistemoje įstatymų nėra, tik rekomendacijos“ ,bet jei jų nesilaikai ,būni ver�?iamas lankyti terapiją ,esi įtraukiamas į laiko švaistytojų sąrašą ir tave gali lankyti socialinė darbuotoja. Kartą bebėgiodama stadione (bešvaistydama laiką) Gryta sutiko kitą paauglį, panašų į save, vardu Mantas. Jis buvo toks kaip ji-laiko švaistytojas ,bet jau išėjęs iš sistemos, be biono, nubrozdintu keliu... Jie nusprendė kartu pabėgti iš sistemos, tad eidavo skaityti, dažnai būdavo atsijungę ,valgė „gyvą“ maistą ir nesilaikė nurodymų...

Dėl kažkokių priežas�?ių sistema nusprendė dar griež�?iau kontroliuoti žmones-robotus, nusprendė, kad visi privalo įsisiūti mikroschemas ,kurios leis žinoti tavo vietą, net kai tu būsi atsijungęs, taip pat leis sužinoti tavo nuotaiką, temperatūrą ir visą kitą informaciją, tad būsi kontroliuojamas visą laiką. Pradinukai įsisiūti mikroschemų ėjo pirmi, Ina buvo prie jų. Kai atėjo jos eilė, dėl „neaiškios klaidos“ Ina mirė... Tiksliau, mirė tik jos gyvasis pavidalas, sistemoje ji visada bus, net nepasikeitusi, aišku, niekas net nesureikšmino jos mirties, tik ant savo sienos sistemoje parašė ,kaip jiems gaila Inos. Gryta iš tikrųjų liūdėjo, Ina buvo viena iš tų tikrų žmonių, kurie keitė jos gyvenimą ,kurie ją traukė prie praeities... Kai mirė ir jos mama, ji suprato, jog sistema tiesiog norėjo atsikratyti normaliais žmonėmis, tokiais kaip ji, Ina, jos mama, kad liktų tik robotai. Gryta būtinai turėjo išvengti mikroschemos įsiuvimo ,ji nusprendė susitikti su Mantu. Kai jie susitiko, Mantas parodė savo ilgą darbą, Grytos pavidalą, kuriam ir įsiūs mikroschemą, kol tuo tarpu Mantas ir Gryta jau bus toli nuo sistemos...

Taigi, autorei rūpi žmogaus apsaugojimas ,ji įspėja ,jog tokia pernelyg didelė civilizacijos pažanga gali pražudyti žmogiškumą ,o tai yra baisiausia, kas gali nutikti ateityje, beje, visai netolimoje...

Autorei palinkė�?iau toliau kurti tokias knygas, kuriose perteikiama dabartinio žmogaus gyvenimo esmė ir galimos pasekmės, pasakojama, lyg tai vyktų dabar, lyg pats būtum pagrindinis veikėjas, kuris mato tai, kas įvyks ateityje, kaip tuo metu gyvensime ir mirsime...

Ugnė Seibutytė,
Anykš�?ių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos
7 d klasės mokinė

Konkursas moksleiviams.