D. Opolskaitės knygą „Eksperimentas gyventi“ perskai�?ius

2016-02-08

 

Knyga man labai patiko – galiu taip sakyti be jokio melo. Ji – dalelė manęs. Ji leidžia pasinerti į gilius prisiminimus, kurie man ne visada malonūs...

Augu vaikų globos namuose, ir jie jau tapo man antraisiais namais. Kai buvau maža, labai trūko šilumos, meilės, peties, į kurį galė�?iau atsiremti ir jaustis saugi... Dažnai sėdėdavau prie lango ir laukdavau mamos... Bet gyvenimas ėjo, dariausi vis stipresnė ir daug ką supratau: visko buvo, visko ir turi būti – tai normalu...

Knygos herojė irgi pasakoja apie sunkų savo gyvenimą vaikų namuose, kur tikrai būna sunku, kartais net baisu, pavojinga... Bėga dienos, kiekviena atneša vis naujų staigmenų, permainų. Supranti, kad turi būti stipri ir tvirtai stovėti, kad nebūtum nublokšta. Kaip šuniukas mergaitė buvo stumdoma, blaškoma šen bei ten. Ji nepatyrė nei šilumos, nei meilės. Dėl to ir įvyko tiek daug nelaimių, net tragiškų atsitikimų, dėl kurių  ji labai išgyveno, krimtosi.

Sunku būna gyventi toliau, kai nebežinai, kas tavęs laukia išėjus už šitų pragariškų durų. Staiga atsiranda globėja, bet ir iš jos herojė negauna meilės. Negauna ir jokio gyvenimiško patarimo, paaiškinimo, kaip elgtis ir ką daryti vienoje ar kitoje situacijoje. Sunku būti niekam nereikalingam ir atstumtam, bet jau tokia ta realybė. Niekas neišmoko mergaitės, kaip toliau gyventi. Ji susideda su netinkama kompanija ir pradeda gerti, rūkyti, vogti, ateina ir pirmoji meilė. Mergaitė gyvena kaip vėjo nešama – jos gyvenimas teka pasroviui. Gimus vaikeliui viskas pasikei�?ia. Nors pati buvo nemylima ir jos niekas niekada neapkabino, ji sugebėjo pamilti savo atžalą ir ja rūpintis. Ji ima žiūrėti į gyvenimą kitomis akimis, pradeda daug ką kitaip suprasti ir vertinti. Ji stengiasi ir dirba, nors ir nėra lengva. Ne veltui sakoma: „Per kan�?ias – į žvaigždes“.

Ulrikas pamažu stojasi ir lėtai žengia pirmuosius žingsnius. Žiūrėdama į sūnelį, knygos veikėja mato save – tokią, apie kurią jai niekas nebuvo pasakojęs: kaip ji žengė pirmuosius žingsnius ir klupo, nes nebuvo jokios atramos, rankos, į kurią galėtų įsikibti. Matydama, kaip Ulriku�?io akutės išsiple�?ia ir kaip iš visų jėgų sūnus kimba į mamos ranką, knygos herojė tokia laiminga ir džiaugiasi gyvenimu. Jos širdis prisipildo meilės, kurios jai vaikystėje niekas nedavė.  

Kai skai�?iau šią knygą, negalėjau nuo jos atsitraukti – tai buvo kažkas nerealaus, jausmingo, intriguojan�?io. Tai viena iš įdomiausių mano skaitytų knygų.

Patariu ją perskaityti ne tik paaugliams, bet ir suaugusiems. Tai tikrai verta dėmesio knyga, pamokanti, kad labai svarbu pasirinkti draugus, kad negalima nuleisti rankų pa�?iu sunkiausiu metu.

Auksė Tverijonaitė,
Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazija
2bg klasės mokinė

Konkursas moksleiviams.