2016-02-09
Jie grįžta per pilnatį: romanas / Kristina Gudonytė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 254 p. – ISBN 978-609-466-111-2
Kristinos Gudonytės romano „Jie grįžta per pilnatį“ epigrafas, visai neatsitiktinai parinktas iš visapusiškai talentingos XVI amžiaus asmenybės Leonardo da Vin?io užrašų: „Praeitų laikų žemės ir vietų pažinimas – ir pagražinimas, ir penas žmogaus protui“, yra labai tikslus ir apibendrinantis įvadas į dinamišką knygos veiksmo plotmę. Teoriškai, erdvė gali pasirodyti siauroka – Vilnius. Ta?iau siužetas išskleidžia šį miestą lyg žemėlapį, pateikdamas jį ne tik kaip spalvingos logistikos objektą (pagrindinis realus veiksmas mezgasi šalia Vilniaus Katedros, gana smulkiai aprašoma Varpinė, Valdovų rūmai, Rotušė, Vilniaus senamies?io gatvelės, bažny?ios, vienuolynai) bet ir kaip „vinį“ archeologiniuose sluoksniuose, sukabinantį renesansiškąją Vilniaus kultūrą su šių dienų sostinės gyvenimu. O pa?ią knygą, manau, galima paraleliai lyginti su pagrindinės veikėjos Bertos pamėgtu Aleksandro Diuma romanu „Grafas Montekristas“, parašytu nuotykių istorijos stiliumi. „Jie grįžta per pilnatį“ – taip pat stipriai istoriškai paremta, ta?iau nuotykingai dinamiška knyga, tarsi užrištomis akimis vedanti su savimi skaitytoją, kuris ilgainiui nebesugeba atskirti kur baigiasi istorija ir kur prasideda fantastika, nes vaizduotė ir teksto intelektualumas eina išvien. Taigi užmojis atitraukti skaitytoją nuo susidomėjimo vien siužetu, atkreipiant dėmesį į žavų žodžių žaismą, įpintas mokslines žinias, disonansus, šmaikš?ią istorijos rimtį, manau, ganėtinai pavyko.
Intelektualus tekstas, paremtas tikrais dokumentais, išnašų gausa apsaugo knygą nuo visiško populiariosios fantazijos įvaizdžio, didina išliekamąją vertę. Tiesa, nors istoriniai kontekstai ir paaiškinimai yra vertingi, mažai girdėti, išlieka nemenkas pavojus, jog nekantresniam skaitytojui po kiek laiko jų gausa gali pabosti ar net pradėti erzinti. Keliose vietose žinios nenatūraliai bandomos įpinti į ilgus mago Tvardovskio, Žygio senelio ir kitų veikėjų monologus, kurie ima blaškyti dėmesį. Kai kurios išnašos taip pat pasirodė nereikalingos, pavyzdžiui, žodžio fuck paaiškinimas: „necenzūrinis žodis, maždaug atitinkantis mūsų šūktelėjimą „O, perkūnėli“. Manau, paaugliui jis nepasirodys nei naudingas, nei šmaikštus, o autorę ir jos kūrinį gali netgi atitolinti nuo paauglių pasaulio – šis žodis per daug įprastas, kad reikalautų paaiškinimo.
Romano įsibėgėjimo takeliu tampa penkiolikmetės paauglės Bertos siužetinė linija. Mergaitė, padedama savo draugo Žygio, netikėtai gauna darbą italų, lenkų ir lietuvių kuriamo istorinio filmo apie karalienę Boną Sforcą filmavimo grupėje. Tokia nauja galimybė atitinka dėl kino pamišusių draugų dvasinius poreikius ir kūrybinius siekius: Berta svajoja nusifilmuoti kine ar bent prisiliesti prie jo „virtuvės“, Žygis nori tapti operatoriumi, o tre?iasis kompanionas Augis užsibrėžia būti dar anks?iau sukurtos jų mažosios kino studijos kritiku. Domėjimasis kinu, istorija ir kitų mokslų išmanymas – visiškai nusveria paauglišką naivumą, yra tarsi saugiklis nuo lėkšto mąstymo, o faktinė informacija netgi edukuoja skaitytoją. Šių paauglių svajonės neapsiriboja minimaliais norais ir galimybėmis: ateityje jie nori kurti tikrą kiną – šedevrus, kurie iš vietų pakeltų tūkstantines žiūrovų minias. Įkvėpimu tampa ypa? artimo vaikams Žygio senelio pasakojimai apie seno draugo, talentingo šiuolaikinio Lietuvos kino operatoriaus Algimanto Mikutėno sėkmės istoriją, kuri supažindina su garsia asmenybe ir skaitytoją. Deja, daug žadan?iame naujajame darbe Berta gauna ne aktorės vaidmenį, bet rekvizitininkės pareigas, o Žygis nėra pageidaujamas kaip operatorius. Ta?iau būtent mergaitės pareiga po filmavimo sumedžioti pabėgusį rekvizitą – juodą gaidį, atveda prie paslaptingo vyro – istorinės ir kartu fantastinės/legendinės asmenybės – Fausto sūnaus mago Johano Tvardovskio, kuris vėliau tampa pagrindiniu nuotykių kaltininku. O nety?ia Žygio vaizdo įraše prigautas vaiduoklis, besisukinėjantis ore aplink butaforinį renesansinio filmo bokštą, įžiebia dar ryškesnę mistikos kibirkštį, kuri, vėliau įgavusi pagreitį, su savimi nenuspėjamai nusineša kone visą siužetą.
Būtent vaiduokliško klipo tyrinėjimas atskleidžia glaudų trijų draugų ryšį su Žygio seneliu. Šis nesišaipo iš paauglių „kliedesių apie vaiduoklius“, kaip grei?iausiai reaguotų dažnas senolis. Neįprastas charakteris personažą priartina prie paauglių – jis tampa jų kompanionu ir diplomatiškai kursto šiek tiek skeptiškai nusiteikusių vaikų smalsumą, pasakodamas istorijas apie savo ir bi?iulio Miko patirtį su plika akimi nematomomis būtybėmis bei skaitydamas „Vilniaus padavimus“, (kurie, beje, nėra rašytojos fantazija – gausi faktinė ir dokumentinė medžiaga, pažymėta išnašomis) su užsidegimu pasakodamas apie pagonybės laikais stovėjusią Perkūno šventyklą, kurioje būdavo deginami kunigaikš?ių palaikai, ir jos vietoje pastatytą Katedrą, knibždan?ią požemiuose palaidotų didžiūnų ir laužuose sudegintų kunigaikš?ių vėlėmis. Nors pats Žygis vaizduoja laikąs savo giminaitį visišku pamišėliu, ironizuoja jo pasakojimus ir samprotavimus, akivaizdu, jog ne mažiau nei Augis ir Berta slapta įtiki ir žavisi seneliu – jo užsidegimas užkre?iamas. O dar labiau vaikus traukia tai, jog antgamtiškumą ir jo apraiškas realiame gyvenime, paaugliams kelian?ias nemenką adrenaliną ir smalsumą, senolis pripažįsta kaip savaime suprantamą dalyką. Taigi istorija tampa bendrybe, jungian?ia ne tik renesansinę kultūrą ir šių dienų Vilnių, bet ir jaunąją kartą su senąja.
Senelis nenumoja ranka ir į visiškai absurdišką, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, Augio verslo idėją. Ji kyla pasiklausius padavimo apie viešai Perkūno šventykloje sudegintą kunigaikš?io Kęstu?io lavoną, kartu su arkliu, brangenybėmis ir netgi gyvu tarnu. Vaikinukas sumąsto įrengti „elitinį krematoriumą“ pagal visas Lietuvos valdovų laidojimo tradicijas – legendinėje Katedros aikštėje, stebint miniai smalsuolių su kameromis ir fotoaparatais. Tokia mintis ir skaitytojui iš pradžių atrodo kaip kvaila paaugliška sapalionė, bet idėjos aiškinimas nustebina – ironiškai taiklus. Berniukas sumanymą grindžia tuo, kad „Tie, kurie valdo Lietuvą, kraustosi iš proto dėl reitingų ir pripažinimo“, taigi tokios laidotuvės jiems būtų tarsi nuopelnų vainikavimas – visiškas garbės reikalas, o verslininkams – aukso kasykla, nes tokios paslaugos trokštų visi milijonieriai. Labai subtiliai pašiepiamas įsivaizduojamas prezidentas, kuris galėtų būti deginamas su Konstitucija rankoje, nukreipęs „ilgesingą žvilgsnį į tolį“. Tai tarsi metafora, kurią galima suprasti kaip paauglio apgailestavimą, jog netgi tas įsivaizduotas prezidentas, užuot žvelgęs į ?ia pat stovin?ius Lietuvos žmones, ilgesingą žvilgsnį suka link horizonto. Draugams šaipantis iš Augio „nusišnekėjimų“, senolis gana išmintingai reziumuoja idėjos genezę, atmetan?ią absurdo ir beprasmybės faktorius: „Įdomus sumanymas. Žmonių tuštybė begalinė, iš jos visais laikais kas nors pasipelnydavo.“
Minėto krematoriumo šiurpumas gerokai nusileidžia knygoje vaizduojamam žaviai disonansiškam XVI amžiaus Vilniaus renesanso makabriškumui. Šis išryškėja, kai mago Tvardovskio dėka į XVI amžiaus archeologinį sluoksnį nugarmėjusiam Žygiui tenka atsakyti už gražiosios legendinės karalaitės padovanotą auksą – jaunuolis kaltinamas vagyste. Vaikiną baudžia Lietuvos Statutu besiremiantis gailestingasis teismas, kuriame sakyti tiesą motyvuoja kankintojas su mėsininko prijuoste ir ant sienų kabantys metaliniai jo darbo įrankiai. Prieš jaunuolio tardymą, kone verkdamas iš laimės ir pasididžiavimo sostinės kankinimo kambariu, miesto tarybos narys su pagarba mini kankinimo ratą, galvos traiškytuvą, garsųjį kuolą žmogžudžiams sodinti, ketvir?iavimą, korimą miesto aikštėje, peilius, preciziškai nuriekian?ius vagių ausis ir kirvukus nuodėmingosioms rankoms nugenėti. Žygiui prisista?ius tikruoju vardu – Žygimantu Karaliumi, jis apkaltinamas visišku įžūlumu, nes toks vardas priklauso tik jų vieninteliam karaliui Žygimantui Augustui. Po tokio pasity?iojimo tardymas vyksta kutenant įžūliojo nusikaltėlio padukus žvakės liepsna, o miesto tarybos nariai diskutuoja apie tai, jog svilinamų kankinio padų dvokas tikriausiai kenkia stebėtojų sveikatai.
Romano dinamiškumas, be abejo, kuriamas ne tik žaismingu teksto stiliumi, bet ir šmaikš?iomis siužeto situacijomis. Nors visi veikėjai patiria nemažai kurioziškų nesėkmių, nelaimėlio tre?iojo brolio vaidmuo atitenka Augustui. Smalsumas pamatyti, kaip magas gali pradanginti žmones, Žygimantą ir Augustą nubloškia į renesanso archeologinį sluoksnį. Augis, prasmegęs skradžiai į žemę, buvo priverstas prasmegti dar kartą, tik šįkart skradžiai į XVI amžiaus Jono Kreškovi?iaus namo kaminą Didžiojoje gatvėje. Šiaip ne taip prasispraudęs į židinį, pamano esąs liaudies buities muziejuje ar Klojimo teatre, ta?iau gavęs strėlę į užpakalį iš bajoraitės arbaleto ir vežamas giros kubile pas vaistininką sudėtingai operacijai atlikti, yra priverstas šios prielaidos atsisakyti. Juo labiau, kai jam ruošiamasi atverti kaukolę ir išleisti tenai tūnantį blogį. Negana to, paaiškėja, kad jo simpatija Uršulė, padėjusi pabėgti nuo operacijos, yra paties Augio propropro...prosenelė. Taigi visa laimė, kad Tvardovskio kerai ištraukė jį į XXI amžių dar prieš didžiajai meilei įsisiūbuojant. Juk ne kiekvienas pagalvotų, kad gali įsimylėti savo giminaitę iš XVI amžiaus. Dar vėliau bėglys Augis, apsirengęs Uršulės drabužiais, buvo palaikytas vytinio laivo savininko meiluže, todėl jam teko iškęsti kumš?iais į dantis dėl mylimojo Mykolo besišvaistan?ios Magdutės (šiaip be galo mylin?ios mylin?ius žmones) sceną. Jau nekalbant apie tai, kad praleistas jungtukas „ir“ Tvardovskio burtažodžiuose, atgal į XXI-ąjį amžių grąžina ne Bertos draugus Žygimantą ir Augustą, bet iš aukso amžiaus ištraukia penkiolikmetį LDK valdovą Žygimantą Augustą, tad, manau, akivaizdu, kad žaismingumo šioje knygoje netrūksta.
Nepaisant vyraujan?io šmaikštumo ir kurioziškų situacijų, galima rasti ir rimties. Penkis šimtme?ius atgal į istoriją nugarmėjęs Žygis gana svetingai sutinkamas karalaitės iš Gedimino kalno lobių legendos. Pokalbis su ja atskleidžia gilų filosofinį požiūrį į tautą ir kalbą, sunkią jos situaciją šiomis dienomis. Nors problema gali pasirodyti jau nuvalkiota, legendos veikėjai ją atnaujina ir perteikia visai kitu rakursu. Karalaitė, mezganti mamai šaliką, prisistato esanti Kalba. Pasak legendos, jos motina vadinama Tauta, o senelis Praeitimi. Karalaitė guodžiasi, kad ji, kone seniausia pasaulyje Kalba, mamai Tautai jau seniai neberūpi: ši jos nebeaplanko, nes emigravo. O ji, palikusi tik su Praeitimi, jau nebeišmano, kaip gyventi. Sprendimas tokiu būdu pažvelgti į emigracijos, blėstan?io tautiškumo, gimtosios kalbos puoselėjimo problemas suteikia min?iai originalumo, o Praeities, Kalbos ir Tautos, kaip šeimos modelio, pateikimas į skaudžiai aktualią problematiką ver?ia reaguoti jautriau.
Visi įvykiai galiausiai veikėjams atrodo kaip sapnas, kuriantis subtilią aliuziją į Gedimino sapną apie Vilniaus sukūrimą. Panašiai apdujęs gali pasijusti ir skaitytojas, nesupratęs, kas šioje istorijoje vis dėlto buvo tiesa. Ta?iau būtent dėl to skeptiškesnio skaitytojo pažintis su renesanso epochos Vilniumi, Jogailai?ių bei Sforcų dinastijomis siužeto puslapiais nesibaigia – knygos pabaigoje pateiktos nuorodos į dokumentus bei veikalus, iš kurių cituojama faktinė informacija, suteikia galimybę papildomai pasidomėti gurmaniškais, mažiau žinomais istorijos faktais. Vis dėlto vietoje nenustygstan?iam paaugliui, visai nemėgstan?iam istorijos, šios knygos nerekomenduo?iau: nors dinamiškas siužetas neleidžia nuobodžiauti, skatina smalsumą, ta?iau begalė faktinės istorinės medžiagos išnašose gali tapti trukdžiu mėgautis romanu. Ta?iau „pradedantiesiems“ istorijos ir meno mėgėjams, nebūtinai vien fantastikos fanatikams, ji turėtų patikti. Juk kai magas Tvardovskis atranda naują aistrą – meną, burtai jam tampa nebereikalingi.