Skaitymo metai - LaimutÄ— AdomaviÄ?ienÄ—. OdilÄ— tarp kasdienybÄ—s ir begalybÄ—s

LaimutÄ— AdomaviÄ?ienÄ—. OdilÄ— tarp kasdienybÄ—s ir begalybÄ—s

2016-02-09

 

 

 


OdilÄ—, arba Oro uostų vienatvÄ—: romanas / Valdas Papievis. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 309 p. – ISBN 978-609-01-1939-6

Naujas Valdo Papievio romanas „OdilÄ—, arba oro uostų vienatvÄ—“ labai polifoniškas, asociatyvus, kupinas kultÅ«ros intertekstų, leidžiantis kiekvienam adresatui pasirinkti savitÄ… skaitymo kodÄ…. Renkuosi rašytojo akcentuojamÄ… kodÄ…, įrašytÄ… romano istorijos rÄ—muose (pradžia, p. 7–8, ir pabaiga, p. 273–274). Vaizduojama, kaip nuomininkas (pasakojama pirmuoju asmeniu) laukia lÄ—ktuvo oro uoste, aštriai pajusdamas vienatvÄ™, svetimumÄ… tarp daugybÄ—s skubanÄ?ių žmonių. „Aš“ vienatvÄ— – „tikroji tavo bÅ«tis, kuriÄ… slepia buities kasdienybÄ—. Laikas į begalybÄ™ ištįsÄ™s, bet jo pamiršt negali“ (p. 7). Tai – viena pagrindinių kÅ«rinio prasmių, verÄ?ianÄ?ių adresatÄ… mÄ…styti apie metafizinÄ™ individo vienatvÄ™, bÅ«tį, jos prasmÄ™. PagrindinÄ—s personažės OdilÄ—s gyvenimas – konkretus pavyzdys, panardinantis skaitytojÄ… į kasdienybÄ™, o kartais drauge leidžiantis pajusti aukštesnÄ—s bÅ«ties švystelÄ—jimus. Naratyvo pradžioje pasakotojÄ… pasitinka Paula – namsargÄ—, viena iš OdilÄ—s padÄ—jÄ—jų. Romanas baigiamas tapaÄ?iu tekstu, šiek tiek išpleÄ?iant epizodÄ… oro uoste, kuomet nuomininkas sugrįžtÄ…s iš Romos. Tuomet jį vÄ—l pasitinka Paula, tik šÄ¯kart pranešdama apie netikÄ—tÄ… OdilÄ—s mirtį. Tekstas parašytas elegantišku stiliumi ir labai pagavus: maga toliau skaityti ir sužinoti, kas vyko.

Iš pirmo žvilgsnio romanas „OdilÄ—, arba oro uostų vienatvÄ—“ fragmentiškas, kas ir bÅ«dinga moderniam romanui. Labiau įsigilinus užÄ?iuopiamos aiškios pasakojimo teksto jungtys, regimos naratyvo struktÅ«roje ir juntamos diskursyviniame lygmenyje. KÅ«rinys suskirstytas į keturias dalis ir „Post scriptum“. Stambios dalys suskirstytos į smulkesnes – lakoniškas ar ištÄ™stas ritmiškai pulsuojanÄ?ias pagal pasakotojo nuotaikÄ…, pojÅ«Ä?ius, minÄ?ių kaitÄ…. Prozininkas vaizduoja  devyniasdešimtmetÄ—s madame OdilÄ—s gyvenimÄ… prabangiame name Paryžiaus centre. (OdilÄ— turi V. Papievio autobiografiškumo bruožų. Rašytojas, atsakydamas į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos mokinių klausimynÄ… (http://www.bernardinai.lt, 2012-12-17), teigÄ—, kad prisimena savo nuomos šeimininkÄ™: „anų laikų prancÅ«ziškÄ… elegancijÄ… išsaugojusi senutÄ— per devyniasdešimties metų, vienÄ… vakarÄ… Ë‚...˃“.) Moters vaikai – Eva ir Henris – savarankiški ir gyvenantys užsienyje. OdilÄ— šiltai bendrauja su nuomininku (personažas kartais sutampa su pasakotoju, t.y. fokusuojama iš vidaus; ar grįžtama prie išorinio fokusavimo, kai veikÄ—jas nesutampa su naratoriumi), kuris vÄ—liau nebemoka nuomos už bÅ«stÄ…. LygiagreÄ?iai OdilÄ—s gyvenimui perteikiamas ir jos „pieno draugÄ—s“ KoletÄ—s likimas. Praeityje abi šeimos daug bendravusios. Koncentruojamasi į rato (išryškinta autoriaus) spiritus movens – OdilÄ—s – senÄ—jimo istorijÄ…. OdilÄ—s sveikatos regresas ženklinamas dažnu atveju neišvengiamais tokio amžiaus žmonÄ—ms išbandymais. Pirmoje dalyje elegantiška madame juda, pasiramsÄ?iuodama lazdele. NetikÄ—tai jÄ… ištinka miokardo infarktas. Po ligoninÄ—s OdilÄ— atgimsta kaip feniksas. Antroje dalyje Odilei tenka ilgesnÄ—ms kelionÄ—ms sÄ—stis į neįgaliojo vežimÄ—lį, moteriai prireikia daugiau pagalbos; į promenadas pradeda lydÄ—ti palÄ—pÄ—s nuomininkas. Iš įvairių detalių, užuominų, minÄ?ių numanoma, kad jis – jaunas vyras, kuris žavisi aristokratiška, tarytum iš M. Prousto romanų nužengusia, išsilavinusia (cituoja Š. BodlerÄ…, P. Valery, kalba apie A. Kamiu ir kt. menininkus), jaunystÄ—je išbandžiusia plunksnÄ… ir teptukÄ… madame. TreÄ?ioje dalyje perteikiama OdilÄ—s biÄ?iulÄ—s KoletÄ—s „griÅ«tis“, mirtis. Ketvirtoje dalyje romanas pasiekia kulminacijÄ… – OdilÄ— miršta. Viena vertus, įsivaizduotinas romanas ir be „Post scriptum“ – bÅ«tų išbaigtesnis. Antra vertus, prozininkas rado galimybÄ™ papasakoti, kaip klostÄ—si nuomininko gyvenimas po OdilÄ—s mirties, iširus jos ratui. Išorinius OdilÄ—s gyvenimo įvykius nustelbia reikšmingesni, tokie kaip madame bÅ«senos, mintys kasdien, romus susitaikymas su artÄ—janÄ?iu gyvenimo saulÄ—lydžiu (atsisveikina su daiktais, knygomis, tapybos priemonÄ—mis, žmonÄ—mis), gebÄ—jimas pastebÄ—ti, kÄ… nors džiugaus. NatÅ«ralu, kad retsykiais prasiveržia ir nusiminimo gaida: „– Mano gyvenimas jau praeity, nieko aš nebelaukiu“, p. 38). Arba nuoboduliui nuvaikyti OdilÄ— organizuoja baldų perstumdymÄ…, eina į restoranÄ… ar renkasi ilgesnes promenadas. Nusivils tie, kurie romane ieškos pigių tauškalų ar konfliktų – jų nÄ—ra kaip ir nusivylimo ar pykÄ?io (OdilÄ— „niekada nepriekaištaus – kad pyksta, iš kietai suÄ?iauptų lÅ«pų suprasi“, p. 33). GalbÅ«t dÄ—l to, kad OdilÄ— ir KoletÄ— sugebÄ—jo išsaugoti „valiÅ«kiškÄ… žaismingumÄ…“ (p. 136).

OdilÄ—s gyvenimo istorijÄ… pasakoja nuomininkas, brangiÄ… madame prisiminÄ™s po dvejų metų po jos mirties, akivaizdu, kad pasakojama iš tam tikros distancijos. OdilÄ—s gyvenimo istorija atkurta iš nuomininko prisiminimų („Odilei – devyniasdešimt, sukaktį ten, kur link dabar žiÅ«riu, pavasarį šventÄ—“, p. 11; „Ir jei atmintis neklaidina“, p. 13; „KitÄ…syk, pamenu, nuo Senos“, p. 114 ir kt.), sapnų. Prisiminimų pobÅ«dis pateisina fragmentiškÄ… romano tekstÄ…, trÅ«kinÄ—jantį siužetÄ…, nutylÄ—jimų, dialogų nuotrupas, efemeriškas nuotaikas, skaitytus madame dienorašÄ?ių, kai kurių smulkmenų išdidinimÄ… ar vienokios ar kitokios nuotaikos sureikšminimÄ…. Kartais kÅ«rinyje netikÄ—tai iškyla kokia nors ryški nuomininkui įstrigusi detalÄ—, pavyzdžiui, kaip jis mÄ—go kartu su Odile žiÅ«rÄ—ti į debesis, regÄ—dami skirtingus, o kartais tapaÄ?ius dalykus.

 Kai pagrindiniai personažai – OdilÄ— / nuomininkas – nutolsta nuo kasdienybÄ—s, pakinta erdvÄ—s vaizdavimas: nuo horizontalios plotmÄ—s kylama vertikalÄ—s link. Nuomininkas kopia / leidžiasi laiptais į / iš palÄ—pÄ—s; užlipa / nulipa ant / nuo stogo ir patiria palaimÄ…. Personažų judÄ—jimas erdvÄ—je susijÄ™s su jų vidinio pasaulio kaita. Pakinta ir sintaksÄ—, įgaudama visatos pajutimo: sakiniai ilgi su prasminiais kirÄ?iais, galima sakyti, kad proza poetiškÄ—ja (Paryžius nuo stogo, p. 276–278). Rašytojas poetinį ritmÄ… kuria, pasitelkdamas tylÄ… / žodžius, moterį/ vyrÄ…, žemÄ™ / dangų ir pan.

Nuomininko – intravertiško charakterio, meniškos prigimties, empatiško OdilÄ—s padÄ—jÄ—jo vyro – gyvenimÄ… užgožia petite dame (bent jau tol, kol OdilÄ— buvo gyva). Nors vyras pasakoja, kad jų „gyvenimai vos susilieÄ?ia“ (p. 58), iš tiesų didžiÄ…jÄ… laiko dalį personažas praleidžia su Odile. Išklauso madame, lydi jÄ… į promenadas, kartu vaikštinÄ—ja, vÄ—liau važinÄ—ja vežimÄ—liu autobusais, taksi po Paryžių. Iš žvilgsnio supranta, kada bendrakeleivÄ— norÄ—tų pabÅ«ti viena ar neatsisakytų avantiÅ«riškos kelionÄ—s. Stebina toks vyro pasišventimas nepažįstamam (ta prasme giminystÄ—s saitais nesaistomam) žmogui. SÅ«nus Henris taikliai nusistebi, kreipdamasis į  nuomininkÄ…:

„... – Tu jai labai geras.

KÄ… tu, nueinu, kai turiu laiko, ir tiek.

– Ne kiekvienas nueiti kasdien laiko rastų“, p. 92.

Idealus vyras, iš žvilgsnio perprantantis kitÄ… – šiuo atveju madame OdilÄ™. ŠiÄ… moterį ir nuomininkÄ… sieja sielų draugystÄ—. Apie nuomininkÄ… skaitytojas sužino, kad jam nepavyko sukurti tvirto ryšio su Ema (ji jam ne kartÄ… siÅ«lÄ— nueiti pas „psy“, t. y. psichiatrÄ…); kad šis vyras kurį laikÄ… uždarbiavo pas KoletÄ™, padÄ—damas peržiÅ«rÄ—ti filmus, vÄ—liau pas antikvarÄ…; skrido į RomÄ…. Nekalbus, bet išklausantis, jautrios sielos vyras buvo OdilÄ—s rato žmogus. ŠÄ¯ ratÄ… subÅ«rÄ— OdilÄ—s dukra Eva, gyvenanti Londone. NegalÄ—dama pati kasdien pagelbÄ—ti savo motinai, pasamdÄ— namsargÄ™ PaulÄ…, SelmÄ…, kuri naktimis prižiÅ«rÄ—davo senutÄ™; nuomininkÄ…, kuris lydÄ—davo į promenadas, dalyvaudavo aperityvo valandoje (kuri po OdilÄ—s vyro mirties labai gÄ—lÄ— vienatve) ir dar kai kurių visiteurs. (Tiesa, lietuviškai parašytam kÅ«riniui prancÅ«ziška leksika teikia rafinuotos PrancÅ«zijos atmosferos. Tarytum girdi, kaip prancÅ«ziškai kalba OdilÄ— ar kiti aplinkiniai.) Apie savo asmeninį gyvenimÄ… nuomininkas nepasakodavÄ™s net pagrindinei rato sielai – Odilei. Vienišas, nereikšmingas, save dažnai menkai vertinantis („Aš gi nieko nereiškiu, manÄ™s – kaip nebÅ«ta“, p. 211) – taip  dažnai jausdavosi net ir OdilÄ—s rate. „Didžiausi vienatvÄ—s akimirksniai“ (p. 56) personažą ištikdavo, kai OdilÄ— išvykdavo, kai bÅ«davo viešose miesto vietose, pavyzdžiui, sausakimšame metro vagone, užkopÄ™s ant stogų, žvelgdamas į Paryžių; vaikštinÄ—damas po RomÄ…. Nuomininko charakteris skaitytojui atgręžiamas iš idealiosios pusÄ—s, todÄ—l, deja, vienplanis. Stinga sudÄ—tingesnio, įvairiapusiškesnio nuomininko charakterio. Jį gaubia asmeninio gyvenimo mįslÄ—s. KodÄ—l jis nepagrįstai nuvertina save ir savo gyvenimÄ…? Kokie jo ryšiai su kitais už rato esanÄ?iais žmonÄ—mis (minima, kad ir jis turi kitÄ… savo ratÄ…)? KodÄ—l jo draugÄ— Ema vis siÅ«lÄ— nueiti pas „psy“? Žinoma, adresatas pats bando perprasti mįslingÄ… personažą. Mažai kas paaiškÄ—ja ir užvertus paskutinį romano lapÄ… – taip išsaugoma intriga.

Nors iš pirmo žvilgsnio kÅ«rinys sklidinas rimties, išminties (kartais aforizmų, sentencijų priberta kaip žirnių). Melancholiškas pasakotojas mažakalbis, bet kontempliatyvus. Jo refleksijos atspindi ne tik jo sÄ…monÄ™, pasÄ…moninÄ™ gelmÄ™ (simboliški sapnai), bet ir mÄ…stymo apie OdilÄ™, jos gyvenimÄ…, apie Paryžių, kuriame dažnai fiksuoja vienatvÄ—s simbolius. Kartais pasakotojas tampa stebÄ—toju: epizodas automobiliu važiuojant į KoletÄ—s valdas: „Ë‚...˃ lyg bÅ«Ä?iau vienas ir dar mažiau negu vienas – tik kameros objektyvu pavirtÄ™s bejausmis, bemintis stebÄ—tojas, Ë‚...˃“, p. 72). Apie OdilÄ—s gyvenimÄ… nuomininkas yra sužinojÄ™s iš paÄ?ios OdilÄ—s, jos vaikų, nuotraukų, jos draugių KoletÄ—s, EmanuelÄ—s, FurnjÄ—, spalvingų kvartalo gyventojų pasakojimų, KoletÄ—s sÅ«naus filmų (prozininko sumaniai pasinaudota kino poetikos priemonÄ—mis) apie dviejų draugių šeimų praeitį, dienorašÄ?ių, kuriuos OdilÄ— patikÄ—jusi nuomininkui ir prašiusi išmesti į SenÄ…, bet jis išsaugojÄ™s ir pasmalsavÄ™s. Ä® naratyvÄ… įmontuotas kitas naratyvas – OdilÄ—s jaunystÄ—s apsakymas apie AnÄ… MarijÄ…, jos asmeninÄ™ brandÄ… ir meilÄ™. Galima sakyti, kad šis ilgokas tekstas (įterptas pirmoje ir antroje dalyse) OdilÄ—s – alter ego.

Romane juntama nuolatinis judÄ—jimas ir kaita: lÄ—ktuvai kyla, leidžiasi (skrenda ne tik nuomininkas, OdilÄ—s vaikai, bet ir pati OdilÄ— – pas dukrÄ… į LondonÄ…; kalbama apie buvusias keliones lÄ—ktuvu ar automobiliu; prisimenama lemtinga autoavarija, kurios metu žuvÄ™s KoletÄ—s vyras; autobusais, neįgaliojo vežimÄ—liu, taksi, laivais, metro ir pan. Personažai vaikštinÄ—ja po Paryžių, įsižiÅ«rÄ—dami į SenÄ…, šalia jos regÄ—dami bukinistų krautuvÄ—les ar negalÄ—dami pamiršti sykį išvysto vaizdo, kuomet bukinistas sumetÄ™s knygas į vandenį. To paties simbolinio ritualo prašiusi ir OdilÄ—. Sorbonos aikštÄ—, Liuksemburgo sodai, KoplyÄ?ia, vieno kvartalo krautuvÄ—lÄ—s, restoranai, kavinÄ—s, metro, daugybÄ™ kitų tikslių erdvinių Paryžiaus schemos nuorodų. Plaukia debesys, lyja lietÅ«s, vasaros karštis Provanse, sniegas. Tai išorinÄ—s erdvÄ—s jungtys, vienijanÄ?ios fragmentiškÄ… tekstÄ… ir koreliuojanÄ?ios su intensyviu nuomininko / pasakotojo ar OdilÄ—s vidiniu gyvenimu. Paryžius – dinamiškas, o kartais lyg sustingstantis, leidžiantis įsiklausyti į save miestas, į kurį žvelgiama pro OdilÄ—s / pasakotojo prizmÄ™. Paryžiumi besižavinÄ?iam nuomininkui kartais išsprÅ«sta ir moderniam personažui charakteringas skepsis, kai pajuntama ligota epocha: „mÄ…stau apie paliegusį ir gydytis nenorintį mÅ«sų gyvenamÄ… laikÄ…“ (p. 189).

Romano pradžia – pereinamasis etapas tarp vasaros pabaigos ir rudens pradžios tiksliai atliepia paskutinį OdilÄ—s gyvenimo tarpsnį. V. Papievio akcentuojamas tarpinis metų laiko / paros metas paruošia skaitytojÄ… bÅ«simai numanomai kaitai. OdilÄ—s para suskaidyta pagal tam tikrÄ… režimÄ…, ypaÄ? išskiriant aperityvo valandÄ… ar lankytojų valandas, teikianÄ?ias tekanÄ?io asmeninio laiko įspÅ«dį. Kartais laikas sustabdomas, ištÄ™siamas, siekiant įsiklausyti į OdilÄ—s ar nuomininko bÅ«senas, kartais žaibiškai pralekiantis. Už ciklinį gamtos laikÄ… ar istorinį (pasakotojas dažnai regi OdilÄ™ vokieÄ?ių okupacijos metais šokinÄ—janÄ?iÄ… per šokdynÄ™) svarbesnis asmeninis OdilÄ—s gyvenimas. Tiksliai apibrėžti kÅ«rinio laikÄ… sunkoka: praeitis, dabartis, ateitis autoriaus meistriškai kaitaliojami.

V. Papievio „OdilÄ—, arba oro uostų vienatvÄ—“ neįsivaizduotina be kaligrafiškų Prano Gailiaus, 2015 m. Anapilin iškeliavusio, potÄ—pių iš ciklo „JautrÅ«s paviršiai“. Tapybos darbas tiesia dialogiškas jungtis su jautria bendražmogiška romano problematika.

 

Recenzijų konkursas.

 

Organizatoriai

Partneris

Informacinis partneris

Siekdami užtikrinti efektyvų interneto svetainės veikimą, jos veikloje naudojame slapukus (angl. cookies). Tęsdami naršymą interneto svetainėje, sutinkate, kad Jūsų kompiuteryje būtų įrašomi slapukai. Slapukų politika