Rašinys-atsiliepimas apie Kristinos Gudonytės romaną „Jie grįžta per pilnatį“

2016-02-09

 

Kristinos Gudonytės romaną „Jie grįžta per pilnatį“ pastebėjau bibliotekoje, perskai�?iau, prista�?iau klasėje per skaitinių pamoką, o paskui, mokytojai pasiūlius, ėmiausi rašyti apie ją šį rašinį. Knyga labai išsiskiria mistika. Joje pasakojama apie trijų paauglių – Bertos, taip pat jos bi�?iulių Žygio ir Augio – nuotykius šių laikų Vilniuje bei XVI amžiuje. Ši istorija kupina meilės, paslap�?ių, humoro, momentais šiurpi, momentais smagi. Bet pradėkime nuo pradžių.

Įpusėjo atostogos. Bertą šeštą valandą ryto pažadino skambutis į duris. Kaip ant sparnų įskridęs Žygis sušuko:

„– Mergyt, radau tau nuostabų darbą! Dirbsi kine, prie tikro filmo. Bertai iš karto miegai išsilakstė:

– Ką!? Tu rimtai, nejuokauji?! (Jai juk, žinoma, nepatinka, kai Žygis pradeda manyti galįs vadovauti).

- Šok į drabužius ir varom!“

Man patiko, kad romanas prasideda veržliu dialogu (todėl ir pacitavau), sudomino, kad iškart veiksmas, dinamika. Pradžia tikrai įtraukianti, kaip dabar sakoma, o tai ne kiekvienas rašytojas sugeba. Atvykusius prie katedros Žygį su Berta pasitiko bosas – ilgšis Leo. Priėmė Bertą dirbti rekvizitore bei paskyrė keistą darbą – gauti tikrą kaukolę filmui. Gaila, paskui ji nebeminima, nors magas prižadėjo ją gauti. Ta�?iau pasipila kitokios įdomybės.

Naktį, išėjusi filmuoti vaiduoklių, Berta susitinka magą ir nuotykiai prasideda! Įdomumas auga – išsitrina riba tarp realybės ir fantazijos. Pagrindiniai veikėjai –  paaugliai, galima sakyti, mano bendraamžiai, jiems reikia išlieti savo energiją, jie trokšta nuotykių, jais gyvena. Jie visi labai artimi draugai. Jiems įdomu visokie vaiduokliai, magai, raganos, nuotykiai, ypa�? kinas. Magas pradangina Bertos bi�?iulius Augį bei Žygį – juos nukelia į XVI amžių. Kodėl? Nes šie nepatiki, kad jis tikrai magas. Įstabiai sudėliotos detalės: Berta tiesiog įsimylėjusi istoriją, magas gyvena jau 400 metų, o jos draugai – XVI amžiuje! Kas gali būti įdomiau?! Efektinga, kad atsiųsti atgal draugus galima tik per pilnatį (apie pilnaties laiko ypatingumą nebereikia nė aiškinti). Berta jų neužmiršo, atvirkš�?iai, stengiasi juos išgelbėti – magas iššaukia penkiolikmetį karalių Žygimantą Augustą! Labai keista ir ima juokas (geras), bet magas pamiršo įterpti žodelį „ir”! Karalius dabarties laike atranda kavą, bulves, automobilius, dvira�?ius ir kitus naujoviškus dalykus. Jis netgi pradeda simpatizuoti Bertai. Taigi, romanas – lyg intriguojan�?ių nutikimų karuselė.

Kol karalius „matuojasi“ XXI amžių, merginos draugams įdomiai klostosi įvykiai XVI amžiuje. Žygis parodo savo kamerą karalienei bei jos valdiniams, ir ši pripažįstama didžiausiu  stebuklu – judantys paveiksliukai! Nors po to buvo norima nuteisti jį mirties bausme už raganavimą – ši vieta  buvo labai įdomi, net šiurpuliukai krėtė. Na, o Augis randa meilę. Taip, Augio bei Uršulės meilės istorija… Vaje, �?ia tai buvo pats svarbiausias dalykas. Meilė priver�?ia mano širdį grei�?iau plakti, tu tiesiog pagalvoji: „Ach, kaip miela” (suprantu, kad �?ia vartoju mo�?iutės žodžius, nes savų dar neturiu, o gal nedrįstu rašyti). Meilės istorija rutuliojosi Vilniuje, tiktai XVI a. Jie susipažino, kai Augis ilgai krito krito per kaminą ir nukrito į Uršulės namus. Jų meilė įsiplieskė iš pirmo žvilgsnio. Ta�?iau buvo labai graudu, kai Uršulei reikėjo išsiskirti su Augiu. Galima sakyti, kiekviename romane yra meilės, bet juk nerealu, kad grįžęs namo, Augis gavo iš mamos pakabuką, kurį jam norėjo padovanoti Uršulė! Tada Augis pagalvojo: „Kaip nerealiai viskas susiję!” Man patiko K.Gudonytės išmonė: Uršulė buvusi Augio propropropro… kažkas. Tikras malonumėlis, kai leki puslapiais ir galvoji: kas �?ia bus, kaip �?ia bus?.. Geras jausmas, kai knyga tavęs tiesiog nepaleidžia!

Kadangi esu skaitęs jau daug knygų, tokių kaip: Skomanto kronikos „Hario Poterio“ serija, „Žiedų valdovas“ ir daugybė nuotykių knygų, man, sakykim, 600 puslapių – niekis. Skaitau knygas nuo penkerių metų. MYLIU KNYGAS – tiesiog ryju vieną po kitos. Tad šį romaną jau turėjau su kuo palyginti. Kelionės laiku priminė man Žiulio Verno istorijas. Juk ten taip pat fantastika, nerealios kelionės, atradimai. Skomanto romanų serijoje (šias knygas man padovanojo teta, radusi Vilniaus turguje) daug gilumo, ramiai, didingai ir įtaigiai rašoma apie lietuviškumą, baltiškumą, pagoniškas mūsų tautos šaknis, o K.Gudonytės kūrinyje nukeliauta į Lietuvos XVI amžių, kur senoviškos gatvės, mediniai namai, kai valdė karaliai, dar buvo naudojami arbaletai, manyta, kad esama raganavimo, o kino kameros buvo nesuvokiamas dalykas. Man pašėlęs malonumas įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis Žygis šešiolikto amžiaus žmonių būryje, apsirengęs keistais to meto miestie�?iams drabužiais, nešiodamasis kamerą bei mobilųjį telefoną! Žygį buvo norėta netgi nuteisti mirties bausme! O Augis, vargšelis, buvo uždarytas tamsiojoje. Jis labai bijojo vorų. (Aš taip pat bijau vorų, todėl visiškai jį suprantu). Tokiose romano vietose norisi net šokinėti nuo šiurpumo. Taip pat ši knyga magija priminė „Harį Poterį“. Kiek kitokia, žinoma. Pavyzdžiui, Hario Poterio knygose tik lazdele švyst į vieną pusę, švyst į kitą! Sušunki – „Expeliarmus, Impedimenta!“, na, o �?ia visai panašiai: „Salvetus, spiritus agnei“. Ir – veiksmas pirmyn! Įdomu skaityti tai, kas visai nebūdinga mūsų gyvenimui. Man džiugu ir gera, kad įvairių knygų pasauliai, rodos, įeina į mane ir ima gyventi manyje.

Knygos pabaiga... Aš neapsidžiaugiau, kad jau viskas. Dar norėjau gyventi tame beprotiškai fantastiškame pasaulyje. Atomazga tradicinė: Augis ir Žygis sugrįžta į dabartį, karalius išsiun�?iamas atgal į XVI amžių. O magas tapo labai geru aktoriumi – jis atrado savo tikrąjį pašaukimą – meną. Rodos, viskas taip, kaip ir turi būti. Bet norė�?iau, kad dar tęstųsi...

Rašyti rašinį apie šią knygą – tas pats, kaip mėginti apibūdinti gamtos grožį. Nuostabus, nepakartojamas, atgaivinantis, sujaudinantis kiekvieną skaitantį, jis tiesiog prikausto dėmesį, kad negali atitraukti akių. Keliu kepurę, kaip sako mano senelis, prieš meistrę Kristiną Gudonytę – jos romanas juk nuostabus! Jis vertas tapti metų knyga. Baigdamas noriu priminti vieno lietuvio (nebeatsimenu pavardės) kadaise pasakytus žodžius: „Kiekvienoje knygoje yra durelės, tik ne kiekvienam pavyksta jas atrasti”. Šiame romane man pavyko jas atrasti – kaip augan�?iai, bręstan�?iai asmenybei knyga davė supratimo apie draugystę, meilę, mistiką. Dėkoti turiu Kristinai Gudonytei.

Kristupas Kar�?emarskas,
Anykš�?ių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos
7 b kl. mok.

Konkursas moksleiviams.