Adelės dienoraštis. Ruduo

2016-02-10

 

Ruduo. Adelė pirmą kartą į mokslo metų pradžią ėjo viena, nes tėtis dirbo, o mama prižiūrėjo sergantį broliuką. Visi pasipuošę ir gražūs, bet Adelei nelinksma, nes nebebus jų senosios mokytojos, kuri grįš tik po dviejų metų. Penktadienis.

– Ar žinai, koks mūsų naujosios mokytojos vardas? – klausia Marija.

– Nežinau, – greitai atsakė Adelė.

– Lukrecija.

– Tokių vardų nebūna!

– Visokių vardų būna. Kai vaikas gimsta, tėvai jam gali išrinkti kokį nori vardą.

– Bet juk ji nėra vaikas.

– Kadaise buvo.

– Nesąmonė.

Adelė viską papasakojo mo�?iutei, kad ta mokytoja nenormali, gal gyvena miške trobelėj ant vištos kojelės, gal ji ragana. Tada mo�?iutei pasidarė neramu.

Jau spalis. Vakare Adelei paskambino mo�?iutė ir pasakė, kad rytoj atvažiuos. Penktadienis. Po pamokų mo�?iutė jau laukė Adelės mašinoje. Jos sumanė pasekti mokytoją. Adelė su mo�?iute važiavo pasislėpusios už kitų automobilių. Pasirodo, Lukrecija gyvena sodo namelyje už miesto. Kai ji iėjo į vidų, pasigirdo triukšmas, atrodo kažkas ėmė verkti, šaukti, paskui dužo indai. Jos žvilgtelėjo vidun ir pamatė kambarėlį, kurio vidury stovėjo keistas krėslas, o jame sėdėjo didelė, stora senutė. Jos kojos mirko vandeny, o Lukrecija pasilenkusi ją maitino.

– Dabar man viskas aišku, – pasakė mo�?iutė. Tavo mokytoja turi sergan�?ią mamą ir ją slaugo, jai sunku, todėl ji nelaiminga, o nelaimingas žmogus niekada nebūna mielas.

Kaip visada, istorijos baigiasi laimingai, tad ir ši taip baigėsi. Adelė susidraugavo su mokytoja, o senutę pavertė labai laimingu žmogumi.

Agnė Butkaitė,
Šiaulių „Dainų“ progimnazijos
 4a klasės mokinė

Konkursas moksleiviams.