Lina Buividavi�?iūtė. Rimvydo Stankevi�?iaus „Pūgos durys“ – bet ar vaikams?

2016-02-10

 

 

 

Pūgos durys: eiliuota pasaka (lietuvių mitologinių sakmių motyvais) / Rimvydas Stankevi�?ius; dailininkas Šarūnas Leonavi�?ius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 60 p. – ISBN 978-9986-39-829-5

Išgirdusi apie naują žinomo poeto, produktyvaus ir originalaus kūrėjo Rimvydo Stankevi�?iaus knygą „Pūgos durys“ apsidžiaugiau kaip, matyt, džiaugtis geba tik vaikai. Nepaisant to, jog amžiaus cenzas – seniai nebe tas, nuo tos senų senovės, kuri vadinosi mano vaikystė, ypatingą trauką ir jaukumą jau�?iu mitologinėms lietuvių pasakoms. O jei dar eiliuotos... Viena mylimiausių iki šiol – Martyno Vainilai�?io mitologinė poema-pasaka „Bruknelė“ (1991 m., vėliau perleista). Ši knyga, mano ir ne tik mano galva – lietuvių vaikų literatūros šedevras, autoriaus rengtas atsakingai studijuojant ne tik lietuvių, bet ir skandinavų tautosaką, mitologiją, aštuonerius metus kruopš�?iai dėliojant rimą, ritmą, ypatingą dėmesį skiriant talpiam, bet labai vaizdžiam poetiniam žodžiui. M. Vainilaitis aukštai pakėlė mitologinės pasakos vaikams kartelę, ir nori nenori, einantiems po jo, atsiranda lūkestis – prašom kad ir kitaip, bet susimildami – tik ne pras�?iau. Pripažinsiu, jog tai ir labai subjektyvus, ir labai įpareigojantis lūkestis.

Mėginimų kurti mitologines pasakas vaikams lietuvių kultūroje būta ir daugiau. Kaip labiausiai vykę, minėtini Gintaro Beresnevi�?iaus „Kauku�?iai ir varinis šernas“ (2007 m.), Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga Spanguolė“ (1991 m., vėliau perleista) O dabar – ir „Pūgos durys“ – išskirtinė, nes dar ir eiliuota, atliepianti literatūriniam Vainilai�?io „Bruknelės“ ir Norberto Vėliaus surinktos ir aktualizuotos tautosakos pasaulio registrui. Mėginu paslėpti lūkes�?ius ir kiek – objektyviau. Taigi: „Pūgos durys“, pristatoma kaip „eiliuota pasaka lietuvių mitologinių sakmių motyvais“. Negali gin�?ytis, mūsų sakmėse pakankamai šiurpių motyvų ir, regis, kone visi jie patraukė poeto dėmesį ir sugulė į „Pūgos duris“. Nepaisant baltos spalvos konotuojamos šviesos ir į gėrio perspektyvą besitęsian�?ios būsimos atomazgos nuojautos, „Pūgos duryse“ rasime nemažai šiurpių žanro motyvų. Gražina Skabeikytė šiurpes pristato taip: „Šiurpės – šiuolaikinis pasakojamosios vaikų tautosakos žanras, labiau paplitęs tarp miesto vaikų. Tai istorijos apie mirtį – paslaptingą, sukre�?ian�?ią, dažnai nemotyvuotą. Jomis siekiama sužadinti baimės emociją – ją išgyvendami, vaikai jau�?ia savotišką pasitenkinimą. Pagrindiniai šiurpių sekėjai ir klausytojai – 8-12 metų vaikai – neabejoja jų tikroviškumu“. [1] „Pūgos duryse“, regis, sąmoningai autoriaus kuriama šiurpių stilistiką atspindinti atmosfera –  labai dažni mirties, tamsos, pražūties, baimės motyvai. Jau pa�?ioje kūrinio pradžioje pirmoje strofoje apgaubia tamsi „viduramžių“ nuotaikos atspalvius menanti atmosfera: „Pro juodą maršką kyšteli mėnulis, / Bekraujį šypsnį ant laukų palieja / Ir krinta vėl į gilų šaltą šulinį, / Ir vėl tamsu. Tik sniegą bloškia vėjas...“ (p. 7).  Vėliau paaiškėja, jog pasirinktas ypatingas kūrinio vyksmo laikas – tai naktis prieš Kū�?ias – tamsiausias, slėpiningiausias, gyvenamojo pasaulio paslap�?ių, „pritvinkusio blogio nuodo“ laikas. Įvardytų šiurpių žanrui būdingų motyvų jau pirmosiose keturiose strofose – gausiau nei gausu: tai ir tamsoje klykiantis vaikas, ir rogės, lyginamos su vaiduoklių laivu, ir keleriopi mirties vaizdiniai. Kai kur, mano akimis, yra kiek perspausta – keli tokio pobūdžio įvaizdžiai intriguoja, žadina vaizduotę, gniaužia kvapą, vienu žodžiu, teikia skaitymo malonumą, ta�?iau keliolika vienas už kitą labiau baisinan�?ių motyvų, turint omeny tikslinę auditoriją, sudaro perkrovos įspūdį. Pats autorius įvairiuose šaltiniuose yra pasakojęs, jog knygą įkvėpė žymiojo tautosakos ir mitologijos meistro Norberto Vėliaus darbai, ypatingai „Sužeistas vėjas“ (2005 m.). Beje, šį faktą mini ir kitos konkursui pateiktos recenzijos autorė Asta Skujytė-Razmienė. [2] Ta�?iau,  kai daugelio pakankamai šiurpių sakmių motyvai sukeliami į vieną pasakojimą, atsiranda menamas pavojus „padauginti“, „perspausti“ vietomis net į juodąją magiją panašėjan�?ių motyvų, ypa�? turint omenyje, kad knyga skirta vaikams. Tokio „gąsdinimo“ apogėjus – mamos lūpomis dainuojama lopšinė – prisipažinsiu, jog savo penkerių metų sūnui neadaptuotos jos perskaityti neišdrįsau. Pateikiu lopšinės ištrauką: „Jau nėš�?ia gyvatė / Iš tamsybių sliuogia/ Jai vaikuotis metas – / Ji pritvinkus blogio. ˂...˃ Gyvatukas krenta – / Jį gyvatė kerta – / Švirkš�?ia nuodą juodą, / Kad neišgyventų. / Šiurpiai sminga kir�?iai, / Taiklūs tartum strėlės, / Byra gyvatėlės / Į prijuostę mir�?iai“ (p. 26).  Nors melancholiškoje senovės lietuvių kultūroje esti įvairių lopšinių pavyzdžių, šis, įliteratūrintas, sukurtas R. Stankevi�?iaus – vienas šiurpiausių kada nors girdėtų ir, mano galva, nepateisintas kūrinio meninės plotmės rėmuose. Gal tiesiog reikėtų patikslinti tikslinę auditoriją – tikiu, kad knyga labai patiktų vyresniems, net į paauglystę žengiantiems vaikams, šiurpių žanro gerbėjams, ir suaugėliams. Pirmiesiems – kaip šiurpių atitikmuo, antriesiems – kaip kokybiškas meninis kūrinys – arba atvirkš�?iai. Dinamikos ir lengvumo įspūdžio kurti nepadeda ir Šarūno Leonavi�?iaus iliustracijos. Taip, piešiniai iš tiesų yra aukštos meninės kokybės, ta�?iau susijungę su knygos „gotiška“ nuotaika klampina, stiprina kūrinio sunkumą, slogumą, kuria nejaukumo įspūdį. Gal tokiu pasirinkimu ir buvo siekta dar labiau pabrėžti šiurpią „Pūgos durų“ atmosferą, ta�?iau rezultatas – sustiprėjęs įspūdis, jog bent jau ikimokyklinio amžiaus jautresnius vaikus knyga gali gerokai šokiruoti. Labiausiai akį paglostė priešlapiai – daug smulkių, jaukių piešinukų – kuriantys smarkų, ta�?iau pozityvų disonansą su kitomis knygos iliustracijomis.

Ta�?iau, žinoma, knyga turi daug teigiamų pusių. Tai, visų pirma, gražus, talpus, vaizdingas, taisyklingas ritmui ir rimui paklūstantis žodis, darni mitologinių motyvų inkorporacija tekste. Pavyzdžiui, koks išsamus, tautosakinių motyvų prisotintas ir darnus vaizdas atsiskleidžia šiame tre�?iojo paveikslo „Iškasto lobio prakeiksmas“ duobkasio pasakojime: „Atleiskite – pūga – turbūt išklydau, / Nors man pamesti kelią – nebūdinga – / ir gervėms tolstant, ir �?iobreliams žydint, / Seniai juo važinėju lyjant, sningant... / Ton vieton, kur kadais gulėta lobio, / Prie senkapių man būtina nukakti / Ir vis iš naujo kast tą pa�?ią duobę / Kiekvieno mėnesio septintą naktį“ (p. 14).  Nepaisant vietomis perdėto šiurpumo, pasakojimas suregztas sumaniai, darniai vystoma intriga neapleidžia per visą siužetą. Naratyvas suskirstytas į dvylika paveikslų – atkoduojama graži, mitologinę ir krikš�?ionišką plotmes sujungianti skai�?iaus simbolika. Tai ir dvylika mėnesių, ir dvylika brolių, juodvarniais lakstan�?ių, ir dvylika Kristaus apaštalų. Pagrindinė siužeto ašis – ypatingas, stebuklinis erdvėlaikis ir jį užpildantys skirtingi kūrinio veikėjų charakteriai. Vėlų vakarą, ypatingu metu – Kū�?ių išvakarėse – į malūną pas svetingą šeimininką (vėliau pasirodo, jog jis laumės vyras ir laumy�?ios tėvas) susirenka vargo prispausti keliauninkai – duobkasys, gelbstintis poną nuo prakeiksmo, menamai laumių apkeistą kūdikį auginanti ir dėl šio gando iš bendruomenės išvyta vieniša mama, žemdirbys – pūgos sukėlėjas, nety�?iomis sužeidęs vėją, ir godusis medkirtys, turintis papar�?io žiedą. Įdomu, jog stebuklinę erdvę suranda tik patys prie maginės realybės per fizinį objektą (papar�?io žiedas), situaciją/nutikimą (vėjo sužeidimas, pono prakeiksmas, laumių palytėtas vaikas) prisilietę veikėjai – taip suponuojama idėja, jog it stebuklingu tepalu akis patepus praregi tik tas, kuris tiki mitinio pasaulio egzistavimu ir galia. „Pūgos duryse“ vaizduojami paprasti kaimo gyventojai, per pūgos – kaip virsmo, realiųjų ir maginių erdvių maišaties – simbolį priversti susitikti su kažkuo „anapus realybės durų“, su stebukline tiesa ir tikrove, kuria įkūnija nuo seno lietuvių tautosakoje žinoma simbolinė malūno erdvė. Tai ambivalentiškas pasaulis – viena vertus, išsaugantis duonos gamybos pradžios – grūdų malimo – šventybę, kita vertus – �?ia knibžda chtoninių būtybių – malūnus nuo seno lietuvių kultūroje pamėgę velniai (galima prisiminti „Baltaragio malūno“ ir „Bruknelės“ mitologiją). Kaip ir visose stebuklinėse pasakose, Stankevi�?iaus knygoje už išorinius mito atributus, ne mažiau svarbi išlieka vidinė erdvė ir vyksmo poslinkis joje. Veikėjams malūno šeimininkas ir laumės suteikia viltį, ta�?iau jos įgalumo sąlyga – aktyvus paties veikėjo apsisprendimas – drąsa patikėti stebuklinio ritualo vyksmu. Neįkyriai, pamokan�?iai siužeto pusei tarnauja medkir�?io personažas – radus papar�?io žiedą, jo širdį apsemia „rupūžių seilės“ – blogio, godumo simbolis. Medkirtys nesugeba atsispirti blogio vilionėms ir išduoda stebuklinę erdvę, už ką vėliau susilaukia pelnyto atpildo. Autorius vaizdžiai ir sumaniai aprašo žmogaus dvasios raidą, tikėjimo genezę, kurios pradžia visuomet yra abejonės: „Girdėjos giesmės, šnaresiai, dejonės, / Nuo salsvo kvapo mintys susivėlė: / Ar po šių burtų vis dar būsim žmonės? / Po apeigų ar beturėsim sielas?“ (p. 49). Skyriuje „Laumužių burtai“ (p. 49–53) per skirtingas plotmes gražiai aktualizuojamas ritualo vyksmas, o sapno motyvas pagrįstai tarnauja pūgos durų uždarymui – juk maginė erdvė prasiveria tik akimirkai, ypatingu, sakraliu laiku –  apvainikuoti geruosius ir nuvainikuoti bloguosius herojus. Ir apskritai visa pasakos atmosfera labai sapniška, leidžianti stebuklo erdvei atsitraukti į savo mitinį laiką – kitapus durų. Epiloge, dvyliktajame paveiksle „Turgaus kalbos“ vėl atsigręžiama į buitinę tikrovę, realybę ir paliudijama, kad stebuklo vis tik būta, išbandymai įveikti, visi veikėjai gavo, ko nusipelnė, o pūga laukia kito stebuklinio erdvėlaikio, naujo sakralaus mitinio vyksmo,  ir tada durys vėl prasivers.

Apibendrinant, norė�?iau pasakyti, jog nepaisant kelių išsakytų pastabų, „Pūgos durys“ – aukštos meninės vertės kūrinys. Gal tik ne visai vaikams. Arba ne visiems vaikams. Nors iki „Bruknelės“ lygio, mano galva, dar pritrūko, tai jau labai subjektyvu. Ir galgi, kaip bebūtų, ne visai etiška lyginti.

 

---

[1] GražinaSkabeikytė. Kodėl dramblio akys raudonos: dabartinio vaikų folkloro ypatumai, Rubinaitis, 1998, Nr. 1

(8), prieiga per internetą: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?-1767044335, [žiūrėta 2016-02-08].

[2] Asta Skujytė-Razmienė. Kitapus pūgos durų. Prieiga per internetą: /index.php?717032311 [žiūrėta 2016 02 08].

 

Recenzijų konkursas.