Organizatoriai
Partneris
Informacinis partneris
2016-02-10
Mano nuomone, Rimvydo StankeviÄ?iaus pasaka „PÅ«gos durys“ yra ypatinga savo paslaptingumu, svajingomis iliustracijomis bei man ypaÄ? netikÄ—ta pabaiga. Ji dar labiau praplÄ—tÄ— mano suvokimÄ… apie realybÄ—s ir mitologijos ryšius, apie tai, kad gyvenimas nÄ—ra toks paprastas, kaip atrodo.
Tekstas suintrigavo nuo pirmų eiluÄ?ių. BÄ—gi akimis – lyg ir romantiška, bet kartu baugu, jausmas toks, lyg skaitytum baladÄ™: „PÅ«ga, pÅ«ga... Pasaulio nebelikÄ™“, mÄ—nulis „bekraujį šypsnį ant laukų palieja“. Tekste teigiama, kad laimingi tie, kurie šiÄ…nakt turi stogÄ… virš galvos, „laimingi tie, ...kÄ… sienos skiria nuo tamsos ir blogio...“. PÅ«ga ima asocijuotis su blogio sÅ«kuriu, vaizduotÄ™ audrina gÄ—rio ir blogio, šalÄ?io ir šilumos, grÄ—smÄ—s ir saugumo kontrastai. Supinamos fantastikos ir mitologijos detalÄ—s: keleivio rogÄ—s gretinamos su vaiduoklių laivu, trukdo ir baltos vaidilutÄ—s, ir speigo žvakÄ—s, o kelias „kÅ«liais vartos... lyg pasiutÄ™s“. Keleivio situacija, rodos, nepavydÄ—tina, o nuotaikos baugumo kulminacija – retorinis klausimas: „Ko ieško jis per pÅ«gÄ… vidur girios? Ko mirtį šaukia prieš paskirtÄ… laikÄ…?“
Tai kur žmogus keliauja per pÅ«gÄ…? Rodos, yra tik jis ir galinga stichija, kuri „užpÅ«s vos spurdanÄ?iÄ… gyvybÄ™...“. Siužeto įtampa gniaužia kvapÄ… nuo pat pradžių. VyrÄ… nuo siautÄ—janÄ?ios pÅ«gos išgelbsti, sakyÄ?iau, stebuklas: „pamiškÄ—je jauki šviesa sužibo“. BaugiÄ… neviltį pakeiÄ?ia viltis, sklindanti iš malÅ«no, stovinÄ?io virš upÄ—s. Šis vaizdas netikÄ—tas, bet kartu kupinas žmogiškos šilumos. Atsakymo, kur keliauja veikÄ—jas, kol kas nÄ—ra, taÄ?iau sukyla dar didesnis smalsumas: o kas gi malÅ«ne?
Antrojo paveikslo (pavadinta taip, lyg bÅ«tų dramos kÅ«rinys) pavadinimas – personifikacija „PÅ«gos sukviesti“ – leidžia aiškiai pajusti, kad veikÄ—jai ne šiaip sau sukviesti, ne šiaip sau Ä?ia atblokšti. Jau nebÄ—ra netikÄ—ta, kad malÅ«no šeimininkas „be žodžių keleivį į vidų vadina“. Jau nebenustebau, kad malÅ«ne šis buvo ne pirmasis „pÅ«gos atlydÄ—tas ir kviestas“ žmogus, – šiluma jau džiaugÄ—si moteris su kÅ«dikiu ant rankų ir du vyrai. Vaizdas jaukus, šeimyniškas: ,,Eikš prie stalo, sušilk, juk į ragÄ… pavirtÄ™s – turim kumpio ir vyno, ir duonos, ir sviesto“. Atrodo, jog malÅ«no šeimininkas svetingas ir malonus žmogus. TaÄ?iau ar jis žmogus? Juk į veidÄ… geba pažvelgti tarytum į sielÄ…, jo „žvilgsnis tarsi raganiaus, stotas tartum galiÅ«no“. Apima jausmas, kad visi keleiviai į malÅ«nÄ… pateko ne atsitiktinai. Skaitai ir jauti, kad visus juos turi kažkas sieti. StiprÄ—ja susidomÄ—jimas. KÅ«riniai su auganÄ?ia intriga traukia kiekvieno skaitytojo dÄ—mesį.
Tai kas šituos žmones atvedÄ— į keistÄ… malÅ«nÄ…, o gal pilį? Kurgi siauÄ?iant tokiai siaubingai pÅ«gai važiavo vyras? Jo papasakota istorija tikrai įdomi. Pasirodo, jis turÄ—jo ponÄ…, kuris kadaise buvo labai neturtingas, bet atkasÄ— skryniÄ…, pilnÄ… „sidabro, aukso ir kitokio gero“. TaÄ?iau laimÄ™ greit pakeitÄ— dramatiškas netikÄ—tumas – jam teko laumių auksas: „Šio lobio prakeikimas išaiškÄ—jo – / Ir džiaugsmas dingo, ir ramybÄ— dingo“. Prakeiksmas grasÄ— ponui apakimu. TodÄ—l vyras vis važiavo prie senkapių „Vis iš naujo kast tÄ… paÄ?iÄ… duobÄ™ / Kiekvieno mÄ—nesio septintÄ… naktį“. Jis buvo geros širdies, nepaliko pono nelaimÄ—je ir vis atkasÄ— duobÄ™ „jau dvidešimtį metų“. Tik šÄ¯ kartÄ… jam atsitiko nelaimÄ— (o gal laimÄ—?) – jį užklupo pÅ«ga.
O kas į malÅ«nÄ… atvedÄ— moterį su kÅ«dikÄ—liu? Pasirodo, jos bÄ—dos šaltinis – žmonių baimÄ—: „Iš namų mane išgujo, / Laumių vaiko išsigandÄ™“. Mat ji buvo neturtinga, daug dirbo ir atsitiko po darbų kÅ«dikį netyÄ?ia palikti laukuose: „Ak, suklupus, ak, apkvaitus / ParlÄ—kiau atgal į pievÄ…“. Akivaizdu, kad ji myli savo vaikÄ… ir rÅ«pinasi juo. O kÅ«dikis jau buvo „išpuoštas, papenÄ—tas“, tolumoje dar girdÄ—josi laumių lopšinÄ—. Kaimelyje iškart pasklido piktos kalbos ir į speigÄ… išvaryta moteris atsidÅ«rÄ— malÅ«ne. Akivaizdu, į malÅ«nÄ… visus suvedÄ— jÄ—ga, galingesnÄ— už žmogų. Skaitai ir junti, kad žmogui nevalia elgtis bet kaip. Net skruzdÄ—lytÄ—s bÄ—ga per nugarÄ… nuo pojÅ«Ä?io, kad yra dÄ—sniai, kurių privalu laikytis, o juos pažeidusiam – bÄ—da!
Beje, moters istorija labai panaši į mano skaitytos knygos ,,Lietuvių pasakos apie raganas, velnius ir laumes“ pasakÄ… ,,LaumÄ—s ir kÅ«dikis“, kurioje sunkiai dirbanÄ?ios moters pagiry paliktÄ… vaikÄ… laumÄ—s apdovanojo turtais, o moters, kuriai rÅ«pÄ—jo materialiniai dalykai, kÅ«dikį žiauriai sudraskÄ—. Tai ar laumÄ—s kaltos, ar žmogaus godumas? R. StankeviÄ?iaus istorijoje taip pat ne laumÄ—s kaltos dÄ—l moters nelaimÄ—s, o žmonių tamsumas.
Man labai patiko kito knygos veikÄ—jo istorija, kupina ne mažesnio skausmo nei ankstesnÄ—s. Iš pradžių nÄ— į galvÄ… neatÄ—jo, kad žemdirbys gali bÅ«ti siaubingos pÅ«gos sukÄ—lÄ—jas. Bet jis tikino: ,,Jei reik kaltų – tai aš dÄ—l visko kaltas, / Nes dÄ—l manÄ™s išties taip siunta vÄ—jas“. Žmogus išties nuoširdus, pripažįstantis savo kaltÄ™ ir norintis jÄ… atpirkti: „Teisinga bÅ«tų man pusny sušalti“. Mat jis darbui nesisekant įpyko ir švystelÄ—jo peilį į laukÄ…. O pataikÄ—, pasirodo, vÄ—jui į veidÄ…. AtÄ—jÄ™s į jo namus peilį grąžino vyras su žaizda veide ir už peilį paprašÄ— sutaisyti dÅ«delÄ™ – papÅ«sti į jÄ…. Iškart kyla įtarimas, kad įvyks kažkas negera, ir nuojauta išsipildo. Vos tik žemdirbys pÅ«stelÄ—jo dÅ«delÄ™, pakilo baisi vÄ—tra ir nušlavÄ— jo trobelÄ™. Žmogus liko be namų ir su didele kaltÄ—s našta. O skaitytojas mÄ…stai, kaip svarbu yra išlaikyti harmonijÄ… ne tik su matomu, bet ir nematomu pasauliu, kaip svarbu net netyÄ?ia nieko neužgauti, o nuskriaudus turÄ—ti drÄ…sos pripažinti.
Dramatiškiausia man pasirodÄ— medkirÄ?io istorija. Jis pats atkeliavo į „laumužių slaptÄ… bÅ«stÄ…“, turÄ—damas negerų kÄ—slų. Pasirodo, vienÄ… dienÄ… jis sÄ—dÄ—jo miške su kitais vyrais. Ir kai vienam pradÄ—jo niežėti kojÄ…, tas nusimovÄ— batÄ…. Iš ten iškrito mažas blizgantis žiedas. Medkirtys vienintelis jį pamatÄ— ir pasiÄ?iupo. Tai buvo ne paprastas žiedas, o paparÄ?io, kuris dabar yra įsiÅ«tas jo krÅ«tinÄ—je ir gali atskleisti visas paslaptis, rasti turtus. Pasirodo, šis vyras buvo ne atsitiktinis sveÄ?ias malÅ«ne, kaip ir kiti trys. Tik jo siekiai buvo egoistiški, jam rÅ«pÄ—jo gauti tai, kas jam nepriklausÄ—: „Mainais norÄ—Ä?iau gaut gyvybÄ—s korį / Ir visÄ… jaunesniosios laumÄ—s kraitį“. Jis savanaudiškai norÄ—jo magiškų daikÄ?iukų, kuriais laumÄ—s padeda kitiems. Jaunajai laumei buvo gaila medkirÄ?io, tad įspÄ—jo jį: „Žiedas – negeras. / KrÅ«tinÄ—n siÅ«tas –/ Pradeda pÅ«ti, / Rupūžes peri“. TaÄ?iau medkirÄ?iui buvo svarbiau turtai, o ne dvasinÄ—s vertybÄ—s. Akivaizdu, kad kiekvienas veikÄ—jas pats apsisprendžia ir pasirenka.
Man buvo netikÄ—ta, bet malÅ«no šeimininkas – raganius, jo žmona su dukra – žaliaakÄ—s, raudonplaukÄ—s laumÄ—s – atstovavo jÄ—goms, kurios gali padÄ—ti tiems, kurie renkasi gÄ—rio keliÄ…. Ä® malÅ«nÄ… atvestų žmonių likimas dabar atsidÅ«rÄ— laumių rankose. PrasidÄ—jus burtams, man buvo neramu kaip ir kÅ«rinio veikÄ—jams: „Ar po šių burtų vis dar bÅ«sim žmonÄ—s? / Po apeigų ar beturÄ—sim sielas?“ BÅ«rimo epizodas sukurtas meistriškai – pasijunti lyg tikrame magiškame pasaulyje: „GirdÄ—jos giesmÄ—s, šnaresiai, dejonÄ—s“, ,,Tamsoj skambÄ—jo kanklÄ—s paslaptingos“, „Rankas laumužės veidrodin subruko“. Baugumas išnyko, kai laumÄ—s pagaliau uždarÄ— pÅ«gos duris. Mano širdis nudžiugo, nes vyras, kuris sužeidÄ— vÄ—jÄ…, atpirko savo klaidÄ…. GÄ—rio šviesa – noras padÄ—ti kitam, meilÄ— savo vaikui, kaltÄ—s pripažinimas ir jos atpirkimas – padÄ—jo sutramdyti įsisiautÄ—jusias blogio jÄ—gas.
KÅ«rinio pabaiga – netikÄ—ta, viskas tarsi apsivertÄ— aukštyn kojom! Skaitai – lyg kitas kÅ«rinys bÅ«tų: malonus vaizdas, ,,už lango pusnys – perlais išdabintos / ir saulÄ—s nutvieksti – namai namuÄ?iai“. Tai buvo visiška priešingybÄ— pradžiai, kurioje lyg blogio sÅ«kurys siautÄ—jo pÅ«ga. Dabar atrodÄ—, kad persikÄ—lei į visiškai kitÄ…, ramų pasaulį. Duobkasys abejojo, gal viskas tebuvo keistas sapnas: „ar tikrovÄ—j šie dalykai, / Ar tik jo sapne nutiko?“ Manau, sapnas tiems, kurie pasaulį suvokia tik kaip regimÄ…, o realybÄ— tiems, kurie tiki dvasiniu pasauliu. MistinÄ—s ,,pÅ«gos durys“ atvÄ—rÄ— veikÄ—jams galimybÄ™ patikrinti savo žmogiškÄ…jÄ… vertÄ™. Supratau, kad pasaulyje ne turtai svarbiausi, o žmogiški jausmai, šiluma. Juk motina mylÄ—jo savo vaikÄ…, duobkasys nepaliko pono bÄ—doje, o žemdirbys labai gailÄ—josi, kad sužeidÄ— vÄ—jÄ…. Tik medkirÄ?iui nepasisekÄ—, nes nenorÄ—jo apsivalyti nuo blogio. Kai žmogaus širdis kupina meilÄ—s, atjautos, gÄ—ris visada laimi prieš blogį.
AugustÄ— GineikaitÄ—,
AnykšÄ?ių Antano Baranausko pagrindinÄ—s mokyklos,
8b kl. mokinÄ—
Organizatoriai
Partneris
Informacinis partneris
