Skaitymo metai - Rašinys-atsiliepimas apie Birutės Mar kūrinį „Gėlininkė“

Rašinys-atsiliepimas apie Birutės Mar kūrinį „Gėlininkė“

2016-02-10


 

Birutės Mar ,,Gėlininkę“ perskai?iau su malonumu – knyga man patiko. Siužetas įdomus, lengvai skaitomas. Dalį perskai?ius, sunku sulaukti, kada galėsi pratęsti. Nors veiksmas rutuliojasi gana lėtai, ta?iau ypatinga nuotaika užburia, panardina į kūrinio pasaulį – tiesiog negali atsitraukti nuo teksto.

Pirmasis knygos žodis ragina: „Įsivaizduokite“. Ir man pavyko – lengvai, tiesiog be pastangų. Skaitydama ma?iau žemaūgius namukus gražiais spalvotais stogais,  akmenimis grįstas gatveles, įvairiaspalvėmis gėlėmis papuoštus langus, trykštan?ius fontanus, regėjau piktokai  bambantį sūrininką Adulį, ponią Leokadiją – grybų karalienę. Užuodžiau Duoniuko duoną, jos viliojantį aromatą, maloniai svaiginantį Lėjos gėlių kvapnumą. Iš tikrųjų įsivaizdavau daugybę dalykų: ir Adulio sūrį su skylutėmis, ir dviratuku lyg vėjas lekiantį laiškanešį Vėjelį, ir vaikus, mojan?ius pravažiuojan?iam traukiniui, ir žydrą dvynukų vežimėlį, pilną gražuoly?ių gėly?ių, ir Amadėjų su ilgu tamsiu apsiaustu, balta skrybėle ir debesimis išpieštu lagaminėliu. Miestelio vaizdai kaip iš pasakos, o gal kaip iš mielų, mano mo?iutės vis dar saugomų senų atvirukų. Mane sujaudino rašytojos mokėjimas kalbėti iš širdies ir kiekvieną žodį įdėti man į širdį.

Išskirtinė man pasirodė pagrindinė kūrinio veikėja – gėlininkė. Ji yra svajoklė, visada apsivilkusi ryškiai, tad panaši į gėlę. Ir jos vardas lyg gėlės – Lėja (buvo keista, kad mo?iutė jį siejo su antilope). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ji gyvena paprastą gyvenimą, ta?iau įsigilinus taip nebeatrodo.  Gėlininkė yra kitokia nei dauguma. Ji kas rytą pasisveikina su kiekviena gėle. Nors ji atrodo kaip jauna mergai?iukė, su gėlėmis elgiasi atsakingai kaip mo?iutė. Gėlėti net jos sapnai, iš kurių nenorėtų pabusti: juose trykše trykšta džiaugsmas, žmonės kalbasi su gėlėmis ir sunku atskirti, ar tai gėlės, virtusios žmonėmis, ar žmonės, supanašėję su gėlėmis. Kai realybėje kai kas rūpinasi vien savo reikalais ir nepastebi, kas vyksta aplinkui, ši veikėja stebisi, kaip kiti gali būti tokie nuobodūs, ir stengiasi gyventi kuo įdomiau. O koks įdomumas be paslap?ių? Lėja turi paslaptį – juk ne visi kalbasi su gėlėmis. O dar didesnė paslaptis – jausmas, kurį pažadino Amadėjus. Visa tai mane žavi, Lėja yra mano mylimiausia knygos veikėja.

Labai saviti ir kiti kūrinio veikėjai – keistoki, paslaptingi žmonės, kiekvieno jų  gyvenimas lyg mįslė.  Man patiko netikėti, švelnūs vardai – Adulis, Duoniukas, Klausutis, Vėjelis. Ponia Leokadija yra labai maloni, bet vis tauškia apie savo grybus. Manau, kad ji kitiems jau nusibodo, ta?iau turiu pripažinti, kad miestelio žmonės labai pakantūs, nebent išskyrus bambeklį Adulį. Rodos, jei nebambėtų, prarastų savo asmenybės žavesį, o svarbiausia, išskirtinumą. Beje, jis labai vertina rimtumą, vis pabrėžia tai, bet man jo rimtumas atrodo nuobodus (kaip A.de Sent-Egziuperi „Mažojo princo“ suaugusiųjų). Iš kitų išsiskiria ir Klausutis – miestelio poetas, menininkas. Jis yra užsisklendęs savyje ir neturi daug draugų, bet, žinoma, tai talento požymis. O Duoniukas – linksmas kepėjas, kurio duona labai skani. Jis turi ilgą, žilą barzdą, todėl jį net praminė Kalėdų seniu. Visi veikėjai susiję vieni su kitais.  Ta?iau yra skirtingi, juk nebūtų įdomu, jei visi veikėjai būtų vienodi.

Miestelio gyvenimas mane užbūrė. Skaitai ir, rodos, nėra problemų, nėra blogio – švie?ia saulė ir žydi gėlės, su kuriomis ir tenori pasišnekėti, viską išsipasakoti. Miestelis nedidelis, ramus, ?ia viskas kitoniška. Atrodo, ?ia sulėtėja laiko tėkmė. Seniausioje Saulėlydžio aikštėje stovin?ioje bažny?ioje varpai skambina lygiai septintą, o vėliau kas valandą, tad miestie?iams nereikia laikrodžių. Ne laikas reguliuoja gyvenimą, o širdis, jos norai, troškimai. Žmonės myli savo miestelį ir tarsi nenori, kad kas pasikeistų, gal bijo, kad naujovės sujauks jų ramybę. Jie siekia, kad miestelis liktų kaip kadaise. Čia viskas juos tenkina. Namai su vienu kambarėliu viename aukšte, tarp namų nutiestos skalbinių virvės tarsi tiltai, susidaužimas šaukštais prieš valgį, pasilenkus per siaurą gatvelę, – visa tai lyg idealus pasaulis po bekraš?iu dangumi, iš kurio laimindamos žiūri žvaigždės, gėlininkei primenan?ios jonvabalius. Kiekvieną dieną tuo pa?iu laiku atvažiuoja traukinys, o žmonės lekia pažiūrėti į jį kaip į stebuklą. Jo žibintai primena skuban?ias akis – traukinys iš kitokio pasaulio nei ?ionykštis. Lietaus gatvė su trykštan?iu fontanu ir gėlėmis papuoštais langais veikia lyg kerai – nuotaika giedrėja, sunkumai ištirpsta, ?ia viskas spinduliuoja gerą energiją – pasijunti lyg rojuje. Miestelis pasakiškas – norė?iau tokiame gyventi.

Daug žavesio knygai suteikia įvairiaspalvės gėlės, su kuriomis Lėja kalbasi. Jos yra lyg žmonės. Kiekviena turi savo charakterį. Labai gerai sutaria ir tarpusavyje, ir su Lėja. Jos tarsi veda savo pokalbių laidą, kurioje aptaria, kaip linksma būti žmogumi, išgyventi jausmus: meilę,  džiaugsmą ar ilgesį. Joms įdomu, kaip žmogus elgiasi, kai užklumpa gilūs jausmai.  Jos tik ir tesvaigsta tuos jausmus patirti. O suprasti žmones joms labai padeda Lėja. Ji su jomis bendrauja, dalinasi savo išgyvenimais, nes su gėlėmis nesijau?ia vieniša. Gėlės irgi myli Lėją ir niekada neužmigs, kol ši jausis nelaiminga. Kiekviena jų turi savo reikšmę: alyva – tai švelnus pavasario jausmas, raudona rožė – tai meilė, aguona – tai paguoda. Gėlininkei jos atrodo nepakartojamos gyvos būtybės. Mane žavi toks pasaulio suvokimas, aš pati gamtą jau?iu lyg gyvą, tad Birutės Mar gyvenimo suvokimas, jo pavaizdavimas kūrinyje man atrodo nuostabus, unikalus. Nelabai ką esu skai?iusi, kad taip veiktų širdį.

Man didelį įspūdį padarė gėlininkės susitikimas su Amadėjum – nepaprastu keliaujan?iu muzikantu, primenan?iu pasakų burtininką. Jie labai tinka vienas kitam, nes žiūri į pasaulį kitaip ir nėra nuobodūs žmonės, gyvenantys nuobodų gyvenimą. Ir fleita groja jis lyg burtininkas – tai širdies muzika. Birutės Mar vaizduojamas miestelis nėra vienas iš tų, kuriuose vyksta kažkas stulbinan?io. Ta?iau šį susitikimą man norisi vadinti nepaprastu, lemtingu, stebuklingu. Keistokas, neįprastas pirmasis jų pokalbis sukėlė gėlininkės širdelėje jausmų audrą, tikrą sumaištį. Po jų susitikimo Amadėjus pirmą kartą gyvenime pamiršo skrybėlę, o gėlininkės širdelė grįžtant namo keistai virpėjo. Tai ženklai, kad jų ryšys stiprus ir negali nutrūkti vos užsimezgęs. Gėlininkė, lyg kokia pasakų veikėja, yra verta gražiausios gyvenimo dovanos – meilės. Juk ne be reikalo po malonių Lėjos susitikimų su Amadėjum gėlės išvydo vaivorykštę virš jos galvos. Šių veikėjų ir svajonės, ir net sapnai panašūs. Amadėjus išmokė Lėją gyventi lengvai – lyg drugelis, nors man atrodo, kad ir iki tol ji taip gyveno. Aš manau, kad  muzikantas labai nustebtų grįžęs po kurio laiko ir pamatęs, kaip pasikeitė miestelis. Tikriausiai jis niekur nebeišvažiuotų, o liktų su Lėja.

Man patiko pabaiga. Nudžiugau, kad Lietaus gatvė tapo sodu, kuriuo visi didžiuojasi. O miestelis pavadintas GĖLIŲ MIESTU. Manau, tai meilės spinduliai lyg balta vaivorykštė apgaubė miestelį, visus žmones ir pažadino širdyse tikrą džiaugsmą. Tiesą sakant, labai norė?iau tęsinio. Mane sužavėjo šios knygos nuotaika. Ji labai žaisminga, šviesi ir išmoko kitaip žiūrėti į gyvenimą. Baigus skaityti knygą, apima toks jausmas lyg baigėsi Kalėdų šventės. Ta?iau širdis pilna gerumo, stebuklai tęsiasi. Todėl labai noriu, kad Birutės Mar „Gėlininkė“ taptų metų knyga. Tegu Kalėdos tęsiasi...

Smiltė Bajorinaitė,
 Anykš?ių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos
 5a kl. mokinė

Konkursas moksleiviams.

 

 

Organizatoriai

Partneris

Informacinis partneris

Siekdami užtikrinti efektyvų interneto svetainės veikimą, jos veikloje naudojame slapukus (angl. cookies). Tęsdami naršymą interneto svetainėje, sutinkate, kad Jūsų kompiuteryje būtų įrašomi slapukai. Slapukų politika